2016-ieji metai kino rinkoje buvo ganėtinai įvairiapusiai. Vieniems gerbėjams jie buvo tikrai įtraukiantys, bet daugumai – labiau kaip arba nepavykusių tęsinių, arba „ir toliau nepavykstančių“ žaidimų ekranizacijų metai. Kol „Marvel“ visatos gerbėjai ir toliau ploja katučiais ir džiaugiasi pasirodančiais projektais, „DC“ išgyvena vis didesnį nuopuolį. Tą puikiai galime pastebėti ir iš „Warner Bros.“ studijos, kuri jau it praradusį viltį komiksų personažais sėkmingai grįžo į magijos pasaulį.

Ir visgi, nepaisant nesėkmingų tęsinių, galėjome džiaugtis tiek smagiomis animacijomis, tiek vis dažniau atsirandančiomis biografinėmis dramomis. Galime pasidžiaugti puikiais režisierių Clinto Eastwoodo ir Melo Gibsono sugrįžimais, kurie abu sugebėjo pristatyti tiesiog nepriekaištingas juostas.

Buvau Kine tęsia tradiciją ir šiandien pristatome geriausius šių metų filmus, kuriuos savo TOP’uose apibūdino visi komandos nariai:

Vainius Eiva:

Na štai, prabėgo dar vieni metai, peržiūrėjome dar daugiau gerų, blogų, pačių įvairiausių filmų. Galėjome džiaugtis ir Holivudiniais filmais, ir Europos kino pavyzdžiais, ir Lietuvoje sukurtais darbais. Net neabejoju, kad dauguma skaitančių šį topą per metus matė tikrai daugiau nei 10 filmų. Ir tikrai galėtų pasidalyti savo nuomone apie vieną ar kitą kūrinį.

Turbūt nereikia stebėtis, kad daugiausia gerų filmų, kaip visuomet, pasirodė metų pabaigoje, bet kažkokių perliukų buvo galima rasti ir kitais laikotarpiais. Ir vėl, buvo filmų kurie sukėlė labai daug lūkesčių, bet galiausiai buvo siaubingai nuviliantys. O kiti – nenuvylė, bet ir neišpildė visų lūkesčių. Aišku, buvo tokių, kurie lūkesčius ne tik pateisino, bet ir smarkiai juos pralenkė. Bet gal ir gana daug tuščiažodžiauti. Tope pateiksiu dešimt labiausiai man patikusių 2016 metų filmų, kurie paliko labai stiprų įspūdį. Akivaizdu, kad tam tikrų filmų dar neteko matyti (ypatingai tų, kurie ir nebuvo rodomi Lietuvoje), bet iš to, kas buvo, galima tikrai sudaryti dešimtuką. Tad pradėkime.

1. „Atvykimas“ (angl. „Arrival“) – ir vėl, filmas, apie kurį mažiausiai norisi kalbėti. Ir būtent todėl, kad tai filmas, kokio absoliučiai nesitikėjau. Jei kažkas tikisi dar vienos kvailos ateivių invazijos – labai nusivils, nes čia viskas pateikiama taip, kad būtų įdomu. Kad būtų galima sukti galvą ir nesuprasti, kaip visa tai vyksta. Taip, kad galiausiai pabaigoje išeitum išsižiojęs ir lengvai šokiruotas to, ką pamatei. Gal tai ir ne filmas numeris vienas visam pasauliui, bet man – tai rimtas kandidatas.

2. „Deadpool“ (angl. „Deadpool“) – vienareikšmiškai – tai geriausias metų komiksinis filmas. Jam netrūko veiksmo, smurto, humoro, gerų efektų ir visko, ko tik gali trokšti kiekvienas komiksų gerbėjas. Ir ne tik. Tai tiesiog fantastiškai geras filmas, kuris nustelbė visus kitus po jo pasirodžiusius komiksais paremtus darbus. Ir dėl to reikia dėkoti visai komandai – režisieriui, scenaristams ir pačiam Ryanui Reynoldsui. Garantuotai, tik dėl jo nutekintos testinės juostos, šis filmas apskritai pasirodė. Na, o jei jūsų nervai per silpni matyti nupjaunamas galūnes – patys kalti. Daug prarandat.

3. „Pjūklo ketera“ (angl. „Hacksaw Ridge“) – Melas Gibsonas sugrįžta ir daro tą su tiesiog nepriekaištingai. Žinoma, filme yra labai daug patriotizmo, gal mums jo yra net kiek per daug, bet tai savotiškai ir pavyzdys mokytis, kaip mylėti savo šalį. Bet kuriuo atveju, filmo istorija yra nepriekaištingai sukurta, emociškai stipri ir jaudinanti, o kartu – labai žiauri. Tačiau nieko kito iš Melo Gibsono ir nereiktų tikėtis. Na, ir žinoma, Andrew Garfieldas čia atliko, greičiausiai, patį geriausią savo karjeros vaidmenį ir nustūmė apsisnarglėjusį „Žmogų-vorą“ tolyn.

4. „Kalifornijos svajos“ (angl. „La La Land“) – per daug kalbėti apie šį filmą nereikia. Už mane ir jį patį kalba visos apdovanojimų nominacijos. Kita vertus, tai filme pasirodantys Emma Stone ir Ryanas Goslingas jau ne pirmą kartą vaidino kartu. Jei pamenate ankstesnį darbą ir tą ugnelę tarp jų, šiame filme tai jau tampa tikru laužu. Be galo graži istorija ir saldūs balsai užburia iki pat filmo pabaigos.

5. „Džiunglių knyga“ (angl. „Jungle Book“) – klasikinė „Disney“ pasaka buvo perkelta į didžiuosius ekranus ir tai buvo padaryta labai gerai. Dar dabar pamenu balandį matytą filmą ir tai yra bene geriausias jo įvertinimas. Taip, gal specialieji efektai ir buvo šiek tiek matomi, bet sunku būtų patikėti, jog filme vaidina tikri tigrai, meškos ir vilkai. Jonas Favreau padarė tai, ką sugeba geriausiai – padarė puikų filmą, ir nesvarbu, koks žanras tai bebūtų. Gražūs vaizdai, smagios dainos ir visai neblogas humoras pakelia nuotaiką ir nuteikia visai gerai dienai.

6. „Kapitonas Amerika: Pilietinis karas“ (angl. „Captain America: Civil War“) – gal ir galima būtų apkeisti vietomis su „Daktaru Streindžu“, bet gal ir ne. Akivaizdu, kad tiek „Marvel“, tiek „DC“ troško padaryti geriausių savo veikėjų dvikovą ir „Marvel“ tai padarė gerokai geriau. Kaip komiksų filmų gerbėjui – šis filmas buvo žiauriai smagus dėl kelių priežasčių. Dėl geros dramos, superinių efektų ir naujų veikėjų pristatymo. Ypatingai naujojo „Žmogaus-voro“, kuris, kad ir kaip būtų keista, sukelia daug vilčių.

7. „Daktaras Streindžas“ (angl. „Doctor Strange“) – Bene labiausiai lauktas šių metų „Marvel“ filmas išpildė visus lūkesčius su kaupu. Benedictas Cumberbatchas tiesiog nepriekaištingai įkūnijo savo fantastinį personažą ir filmą pakylėjo ten, kur be jo filmas nebūtų nuėjęs. Prie didelio efekto prisidėjo ir sau neįprastą, bet labai gerą vaidmenį atlikusi Tilda Swinton. Tai buvo toks puikus tandemas, kad net neišgydoma „Marvel“ blogiečių liga nebuvo jau tokia ir svarbi.

8. „Kieti bičai“ (angl. „The Nice Guys“) – Ir vėl žvelgiame keliais dešimtmečiais atgal, kur Ryanas Goslingas ir Rusellas Crowe šėlioja pavojingomis Los Andželo gatvėmis. Tiesą sakant, tai gana smarkiai nustebinęs filmas, nes visos nuotaikos, humoro ir žiauriai šmaikščios istorijos net ir anonsai neperteikė. Tai tikrai geras filmas, kuris pakels nuotaiką akimirksniu ir įtrauks į vieną, ne itin ilgą, bet įdomią istoriją.

9. „Kubo ir stebuklingas kardas“ (angl. „Kubo and the Two Strings“) – Neabejoju, kad bus man prieštaraujančių, tačiau Kubo šiais metais yra viena geriausių animacijų. Net smarkiai „Stop-motion“ animacija nesižavinčiam žiūrovui šis filmas turėtų palikti neišdildomą įspūdį. Tai filmas, kuris turi nepaprastą istoriją, ypatingą pasakojimo būdą, labai jau netipinę animaciją ir sukelia labai daug įvairių minčių. Svarbiausia, kad net ir po 3 mėnesių šį filmuką atsimeni taip, lyg būtum žiūrėjęs vakar ir tai yra svarbiausia.

10. „Gatvės muzikantas“ (angl. „Sing Street“) – Pirmiausia – taip, Lietuvos kinuose šis filmas nepasirodė. Tačiau tai nekeičia fakto, jog tai bene vienas smagiausių muzikalių šių metų filmų. Puikiai perkuriama Dublino kasdienybė praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, graži jaunų žmonių meilės istorija ir šokdinantis rokenrolas. Tai, ko kartais labai smarkiai trūksta didžiajame kine.

Donatas Valentėlis:

Man asmeniškai šie metai kine ir vėl nebuvo įspūdingi – daug sugrįžtančių filmų, kurie netikėtai virto fiasko. Labai daug tikėjausi iš naujausios Iksmenų dalies ar to pačio Warcraft’o, tačiau jeigu pastarasis dar ir skleidė tam tikras dvejones, tai Iksmenai buvo nemalonus siurprizas.

Ir visgi, šie metai taip pat atnešė daugybę malonių netikėtumų, o didžiausias jų, be abejo, buvo „Stebuklas virš Hadsono“. Anksčiau tokio tipo biografinės juostos būdavo atskleidžiamos ganėtinai paviršutiniškai, tačiau Clintas Eastwoodas sugebėjo itin saldžiai ir nepriekaištingai pavaizduoti įvykius iš daugybės skirtingų kampų. Taip pat maloniai nuteikė ir sugrįžtantis magijos pasaulis – matosi, kad „Warner Bros.“ studija vėl užgriebė aukso gyslą, kurią melš dar daugybę metų.

1. „Stebuklas virš Hadsono“ (angl. „Sully“). Kaip jau minėjau, Clintas Eastwoodas sugebėjo itin realistiškai ir įtraukiančiai atkurti tuos 2009-ųjų metų įvykius, kurie ne tik daugumą supažindino su pačia istorine seka, tačiau leido susivokti, kaip tuo metu jautėsi aplinkiniai žmonės. Aš į šį filmą ėjau visiškai nieko nesitikėdamas (visai, kaip į praėjusiais metais pasirodžiusį „Marsietį“), o filmas netikėtai tapo pačiu įdomiausiu šiais metais.

2. „Zootropolis“ (angl. „Zootopia“). Superinė animacija su puikaus humoro elementais. Per daugybę metų neprisimenu juostos, kuri būtų ne tik taip gražiai nupiešta, tačiau ir būtų įtraukti detektyvo elementai – kai bandai nuspėti, kas gi įvyks toliau. Labiausiai vertinu tokias juostas, kurių pabaigų tu tiesiog neatspėji, o tai šįsyk ir įvyko.

Pabaigai – scenos su tinginiais išvis, turbūt, geriausiausios vietos filme.

3. „Deadpool“ (angl. „Deadpool“). Atrodo ir rimtai Ryanas Reynoldsas pagaliau sugrįžo. Nepavykęs Žaliasis Žibintas aktorių turėjo gerokai demotyvuoti komiksiniam žanrui, tačiau šis nepasimetė ir nusprendė grįžti su trenksmu. Aišku, prie to smarkiai prisidėjo ir šio pykčių objektas Timas Milleris, kuris šią juostą taip įtraukiančiai pateikė. Šiek tiek gaila, kad prie tęsinio tiek jis, tiek Junkie XL nebeprisidės.

4. „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ (angl. „Rogue One: A Star Wars Story“). Iš Šelmio visiškai nieko nesitikėjau – ir veltui. Režisierius Garethas Edwardsas sugebėjo šią juostą kaip galima maksimaliai priartinti prie originaliosios Žvaigždžių Karų trilogijos – ir tai mane pakerėjo. Gal kiek nepatiko pabaigoje pavaizduotas Dartas Veideris, bet vistiek – Veideris išlieka Veideriu ir jo pasirodymas ne tik salę, bet ir mane privertė paploti.

5. „Erelis Edis“ (angl. „Eddie the Eagle“). Ir visgi, Taronas Egertonas ir rimtai yra viena sparčiausiai kylančių Didžiosios Britanijos žvaigždžių. Dar viena šių metų biografinė juosta pasižymėjo ne tik smagiu humoru, tačiau ir puikiu aktorių tandemu, kuomet aktoriui padėjo ne kas kitas, o Hugh Jackmanas. Rekomenduoju? O taip!

6. „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ (angl. „Fantastic Beasts and Where To Find Them“). Su nerimu laukiau sugrįžtančio Hario Poterio magijos pasaulio ir buvau beveik įsitikinęs, kad juosta manęs taip nenustebins. Ir vėl – klydau. Išvydome daug skanios magijos, tų keistų gyvūnų ir patį Johnny Deppą, kurio vizualus pateikimas pirmąsyk jį pamačius kine privertė suploti rankomis. Belieka tikėtis, kad per penkias dalis išvystyta 19-os metų istorija su grandioziniu mūšiu pabaigoje dar stipriau įtrauks į magijos pasaulį.

7. „Chocolat“. Man labai patinka Prancūzų aktorius Omaras Sy. Dauguma žmonių šį turėtų atsiminti iš 2011-ais metais pasirodžiusios juostos „Neliečiamieji“ (angl. The Intouchables“), o šįsyk aktorius suvaidino pirmąjį juodaodį cirko artistą bei jo kelią į pripažinimą. Tragikomedijos persmelkta juosta mane privertė ne tik isteriškai juoktis, tačiau nubraukti ir ne vieną ašarą.

8. „Daktaras Streindžas“ (angl. Doctor Strange“). Labai žaviuosi Benedicto Cumberbatcho vaidyba. Jeigu pats scenarijus ir nebuvo gilus ar verčiantis susimąstyti, bet kas viską apvertė aukštyn kojom, tai mindfucko elementais prisotinti vaizdo efektai. Ir išvis, labai mėgstu time-travel tipo filmus, tai šįsyk tas visai skaniai susižiūrėjo.

9. „Gatvės muzikantas“ (angl. „Sing Street“). Lietuvoje nerodyta, tačiau Auksiniam Gaubliui nominuota Airių komedija/miuziklas man, kaip muzikos fanatikui, išties paliko įspūdį. Stengiuosi nepraleisti muzikinių filmų, o jeigu jie ir užkabina – tai tik dar smagiau. Taip pat kartais visai įdomu pamatyti tą niūrų Airių gyvenimą, kuris šiame filme dar yra pateikiamas ir su ganėtinai tamsiu atspalviu. Priverčiantis susimąstyti filmas.

10. „Kieti bičai“ (anlg. „The Nice Guys“). Mano dešimtuką užbaigia nepriekaištingas Russello Crowe bei Ryano Goslingo duetas. Norit smagiai praleisti vakarą? Tuomet ši kriminalinė komedija kaip tik Jums!

Viktė Džiaugytė:

2015 m. kino sferoje buvo ypatingai nykūs. Tačiau maždaug iki rugpjūčio atrodė, kad ir 2016-ieji bus ne ką geresni. Neskaitant vieno kito per „Kino pavasarį“ parodyto šiemetinio filmo kino teatruose praktiškai nebuvo nieko o nieko, į ką būtų verta atkreipti dėmesį. Visgi situacija metams persiritus į trečiąjį ketvirtį ėmė po truputį šviesėti. Lietuvos kino teatrus pasiekė Kanuose rodyti „Tonis Erdmanas“ (vok. „Toni Erdmann“) ir „Chuljeta“ (isp. „Julieta“), o galiausiai daugelį taškų į savas vietas, kaip ir buvo galima tikėtis, sudėliojo „Scanorama“. Galų gale, metams baigiantis ir, kuo toliau, tuo stipriau užuodžiant būsimus kitų metų Oskarus, pažiro dar keletas pradžiuginusių kino reginių.

Galima tik pasidžiaugti, kad šiemet net ir amerikietiškas kinas tarp visos jau spėjusios gerokai pakyrėti perdirbinių – tęsinių – priešistorių karuselės pasiūlė ir keletą originalių projektų. Taipogi galima pasidžiaugti ir tuo, kad šiemet, skirtingai nei pernai, nekilo klausimas: „O ką čia dar įtraukti į dešimtuką?..“. Žinoma, tikslesnį, nuoširdesnį ir teisingesnį topą būtų įmanoma sudaryti tik maždaug kitų metų kovą – gegužę, nes dabar dar liko daugybė šiemet linksniuotų filmų (tokių kaip François Ozono „Francas“ (pranc. „Frantz“), Keno Loacho „Aš, Danielis Bleikas“ (angl. „I. Daniel Blake“) ar Xaviero Dolano „Tiesiog pasaulio pabaiga“ (pranc. „Juste la fin du monde“),  kurie, jaučiu, tikrai būtų sudarę garbingą konkurenciją dėl patekimo į dešimtuką. Na o bet tačiau renkamės iš to, ką turim. O turim 80 šiemetinių filmų, iš kurių bent 16 buvo verti galutinio dešimtuko. Ir nors į jį nepateko, atskiro paminėjimo taip pat verti „Kieti vyrukai“ (angl. „Nice Guys“), „Šokoladas“ (pranc. „Chocolat“), „Įdegis“ (angl. „Suntan“), „Atvykimas“ (angl. „Arrival“) ir „Laimingiausia Olli Mäki gyvenimo diena“ (suom. „Hymyilevä mies“).

Tiesa, įvertinusi savo galutinį dešimtuką pastebėjau, kad šiemet kaip niekad dominuoja filmai, kuriuose turinys pasislenka į antrąjį planą užleisdamas vietą formai. Tačiau bet kuriuo atveju tokia tendencija tik patvirtina paprastą aksiomą apie tai, kad net ir paprasta istorija kino ekrane gali tapti įspūdingu reginiu.

1. „Komivojažierius“ (pers. „Forushande“) – tiesą sakant, pirmoje mano top dešimtuko vietoje gana ilgai ir nepajudinamai buvo įsitaisęs „Tonis Erdmanas“. Ir vis dėl to. Nors svarba ir įtaka kinui jis lenkia „Komivojažierių“, vis tik, jei jau visai nuoširdžiai, asmeninės simpatijų svarstyklės galiausiai nusviro būtent šio filmo naudai. Asgharo Farhadi vardą dėl 2012 m. laimėto Oskaro už dramą „Išsiskyrimas“ (pers. „Jodaeiye Nader az Simin“) žino net ir tie, kuriems kinas baigiasi ties JAV ribomis. Tai kino kūrėjas, kuris jau savaime yra gero, sukrečiančio, įsimenančio kino reginio garantas, sugebantis iš gana paprastos situacijos sukurti įtemptą psichologinį trilerį. Ne išimtis ir „Komivojažierius“, puikiai išnaudojantis teatrinius elementus, įspraudžiantis į moralinę aklavietę, ir iki pat pabaigos neleidžiantis nė kvėptelti.

2. „Tonis Erdmanas“ (vok. „Toni Erdmann“) – kaip jau minėta – ilgalaikis šių metų mano favoritas. Ir ne be reikalo. To, ką su „Toniu Erdmanu“ parodo režisierė Maren Ade Europos ir pasaulio kinui reikėjo jau seniai. Ne kapstytis praeityje ir bandyti išmelžti kiek įmanoma daugiau pinigų žongliruojant nostalgija ir sentimentais; sekant sacharinines pasakas ar išnaudojant suaugusiųjų infantilumą, o parodant veidrodį, atsisukant į aktualias šiuolaikinės visuomenės problemas. „Tonis Erdmanas“ – tai saldžiai kartus šiuolaikinių skubančių ir užsiėmusių žmonių atspindys, truputį nepatogus ir nederantis, kaip tie absurdiški dirbtiniai dantys ar kvailas perukas. Tačiau kartais būtent to ir reikia – dirbtinių dantų, dvimetrinio kailinio kostiumo, kad nukristų visos kaukės ir išdrįstume pagaliau patys prieš save stoti nuogi.

3. „Begalinė poezija“ (isp. „Poesía sin fin“) – Čilės režisierius Alejandro Jodorowsky, kitais metais švęsiantis kūrybos 60-metį (!) visada garsėjo savo nevaržoma vaizduote, ypatinga vizualika ir iki smulkmenų apgalvotais kadrais. Ne išimtis ir šis filmas, kuriame garbusis kino metras pasakoja apie… save! Išmoningai supinta realybė ir fantazija referuoja į Pietų Amerikos mene gilias tradicijas turintį maginį realizmą, o netikėti sprendimai, kartais makabriški, kartais poetiški vaizdai , ryškios, grynos spalvos leidžia pajusti kino, kaip vizualinio meno, teikiamą malonumą.

4. „Drakonas atvyksta!” (pers. „Ejdeha Vared Mishavad!“) –tai galėtų būti tiesiog paprastas, šiek tiek mistifikuotas, šiek tiek padrikas detektyvinis filmas. Ir vis dėl to . Režisieriaus Mani Hanghighi rankose pasakojimas apie detektyvą ir du jo draugus, atsidūrusius dykumoje prie laivo ir kapinių, tampa ypatingu kino reginiu, o meistriškai sunarpliotos tikrovės- išmonės gijos žiūrovus verčia fantaziją priimti už gryną pinigą. Viską dar labiau supainioja filmo pradžioje pasirodantis prierašas, skelbiantis, kad juosta paremta tikrais įvykiais.

5. „Ji“ (pranc. „Elle“) – šiemet prancūzų aktorė Isabelle Huppert sukosi kaip bitė – 2016 m. pasirodė penki jos filmai, kitais metais ją išvysime keturiuose, dar du ruošiami. Tiesa, jos pasirodymas olandų režisieriaus Paulo Verhoeveno juostoje „Ji“ laikomas išskirtiniu – puse lūpų kalbama, kad I. Huppert už šį pasirodymą gali sulaukti Oskaro nominacijos. Tačiau filmą „Ji“ verta žiūrėti ne vien dėl I. Huppert, nors čia ji yra didžiausia žvaigždė ir šviečia visu ryškumu. Lengvas ironijos prieskonis persmelkia visas jos vaidinamos veikėjos Mišelės gyvenimo sritis, o siaubingas įtarimas (kol paslaptis nepaaiškėja) krenta praktiškai ant kiekvieno kadre pasirodančio vyro.

6. „Chuljeta“ (isp. „Julieta“) – ispanų kino metras Pedro Almodóvaras grįžo po, švelniai tariant, ne itin sėkmingo savo paskutinio kūrinio. Ir grįžo su trenksmu įrodydamas ir parodydamas, kad gali ne tik šmaikštauti, bet ir būti neįtikėtinai rimtas ar kokybiškai melodramatiškas. Tai dar vienas P. Almodóvaro filmas apie moteris (apie ką gi daugiau!) su šiam režisieriui būdingu koloritu ir kadrų estetika. Ir nors kalba ašaringa tema, o pagrindinė veikėja yra slegiama depresijos, P. Almodóvarui pavyksta neišskysti ir pasiūlyti savotišką Elektros komplekso interpretaciją.

7. „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (angl. „Captain Fantastic“) – dar nuo „Žiedų valdovo“ (angl. „The Lord of the Rings“) laikų myliu Viggo Mortenseną. Juolab, kad šis aktorius ne tik visada itin kruopščiai ruošiasi savo vaidmenims, bet ir dėl to, kad nesinaudojo populiarumo banga ir renkasi tik tuos projektus, kurie jie jam pačiam yra įdomūs. Pasirodo, jie yra įdomūs ir žiūrovams – „Šaunusis kapitonas“ yra puikus originalaus nepriklausomo amerikietiško kino pavyzdys nauju kampu parodantis „atgal į gamtą“ ir „atgal į civilizaciją“ situaciją ir iš jos kylančias problemas. Tai šiltas ir žmogiškas filmas, kurio personažams suteikiama teisė klysti ir abejoti savo sprendimais.

8. „Kalifornijos svajos“ (angl. „La La Land“) – miuziklai jau kuris laikas yra Holivudo gerokai primirštas žanras. O visai be reikalo! Damieno Chazelle‘io režisuota juosta „Kalifornijos svajos“ kompensuoja šio žanro trūkumą ir žiūrovų akims bei ausims pateikia iš tiesų estetišką, spalvingą ir skambią fiestą. Tačiau nors ekrane ir sproginėja spalvų fejerverkai, laiku ir vietoje įmestas žiupsnis druskos neleidžia šiai juostai visiškai susicukruoti. Vis tik gal tų miuziklinių intarpų norėtųsi kiek daugiau, kadangi pati filmo fabula nėra išskirtinė, o bežiūrint ilgesnius nemuzikinius intarpus miuziklo magija ima po truputį sklaidytis.

9. „Komuna“ (dan. „Kollektivet“) – nors danų režisieriaus Thomaso Vinterbergo filmografijoje rastume ir stipresnių darbų, „Komuna“ yra iš tikrųjų labai kokybiška ir tvarkinga drama, vykstanti pagal gal kiek ir nuspėjamą, tačiau puikiai įgyvendintą planą, kuris leidžia stebėti pagrindinių personažų emocinį pasikeitimą. Kurdamas šį filmą T. Vinterbergas šiek tiek rėmėsi savo asmenine patirtimi, kai, būdamas paauglys kartu su tėvais gyveno Kopenhagos hipių komunoje. Tad šis filmas suteikia progą ne tik žvilgtelti į tokį kolektyvinį gyvenimą ir jo teikiamus privalumus bei trūkumus, bet ir pagyventi aštuntojo dešimtmečio dvasia.

10. „Naktiniai gyvuliai“ (angl. „Nocturnal Animals“) – antrasis Tomo Fordo režisūrinis darbas. Vėlgi tai filmas, kuriame forma svarbiau už turinį, tačiau ypatingas stiliaus jausmas, kadrų kompozicijos estetika ir per skirtingas siužetines linijas vedamos poetinės metaforos šį filmą paverčia iš tiesų neeiliniu kino meno kūriniu.

Karolis Račas:

Besibaigiant 2016 metams bandau prisiminti filmus, kurie paliko didžiausią įspūdį ir teikė daugiausia malonumo žiūrint kine. Ir bandydamas sudaryti sąrašą susivokiu – velnias, metai prabėgo taip greitai, o aš tikrai esu nematęs krūvos daug liaupsinamų ir apdovanotų filmų. Kaip bebūtų, iš to, ką mačiau, mano top 10 atrodo taip:

1. „Padangių akis“ (angl. „Eye in the Sky“).  Tai turbūt labiausiai įsiminęs šių metų trileris/karinė drama, kuris privertė įsijausti nuo pat pradžios iki galo. Vertė jaudintis, įsitempti, pykti dėl biurokratinių mechanizmų ir stabdžių, kurie egzistuoja priimant rimtus sprendimus – ar galima žudyti teroristą, jeigu tai turėtų ir civilių aukų, ar verčiau verta delsti ir leisti jam pabėgti. Visi personažai itin gerai perteikti, tačiau labiausiai įsiminė tvirta, užsispyrusi leitenantė, kurią suvaidino Helen Mirren,  jokiu būdu nenorinti leisti žlugti jos misijai. Įtampa, žiūrint šį filmą, garantuota, ir tas labiausiai mane vežė.

2. „Atvykimas“ (angl. „Arrival“). Šis filmas mane nustebino. Tai lyg savotiškas žanrų miksas – dalinai drama, dalinai fantastinis, dalinai mindfuck‘as  Kai daugumoje naujausių filmų mus pavergia specialieji efektai, veiksmas, šiame filme mus pavergti norėjo būtinybė žiūrint įsijungti mąstymą  – suprasti, kas vyksta, suprasti žmonių ribotą suvokimą apie juos supantį pasaulį, suprasti, kaip mąstymas gali būti visai kitoks. Būtina anksčiau ar vėliau pažiūrėti.

3. „Vajana“ (angl. „Moana“). Šiemet man buvo nuostabūs metai gerai sukurtų animacijų gausa. Trečiąją vietą skiriu „Vajanai“. Nuostabi „disnėjiška“ istorija apie keliautojų tautą, kuri pamiršo, kas esanti, kuriai gresia pavojus, kol kažkas ryšis visus išgelbėti. Man tai puiki animacija, kuri puikiai diegia labai geras savybes vaikams – ryžtą, smalsumą, tikslo siekimą, aukojimąsi vardan gero tikslo, kuris padės visiems. Taip pat pabrėžiama daug blogų savybių, kurios niekur neveda – perdėtas paasipūtimas, gobšumas, baimė. Apibendrinant – nuostabi istorija, su gražiais dainų intarpais, turinti stiprų emocinį užtaisą.

4. „Zootropolis“ (angl. „Zootopia“). Antra labai patikusi animacija. Mane pavergė geru istorijos vystymu, neeiliniu šmaikštumu, vizualine puse, veikėjais – viskuo! Dar iki dabar kikenu kiekvieną kartą, kai prisimenu sceną su tinginiais. Geras emocijas ilgai paliekanti animacija!

5. „Žuvytė Dorė“ (anlg. „Finding Dory“). Labai laukiau šio tęsinio, nes „Žuviuką Nemo“ iki šio laikau tarp geriausių savo matytų animacijų. Ir ką, tęsinys visiškai nenuvylė. Buvo gera prisiminti senus veikėjus, šįkart pamatyti viską iš žuvytės Dorės perspektyvos. Galbūt kiek nuspėjama, bet įtraukianti, gyvybinga istorija, kurią tikrai norisi pamatyti nuo pradžios iki galo.

6. „Pjūklo ketera“ (angl. „Hacksaw Ridge“). Tai tikrai kietai pastatytas karinis filmas, gerai subalansuotas tiek vyrams, tiek moterims. Moterims patiks romantinė šio filmo pusė, vyrai galės mėgautis sprogimais, tikroviškai, bauginančiai su visai žiaurumais pateikiama karo lauko realybe. Žinau, kad filmas pastatytas remiantis tikrais įvykiais, kad karo medikas, kuris atsisakė nešioti ginklą, sugebėjo vienas pats atviram karo lauke išgelbėti 75 amerikiečius. Tačiau filme pompastiškai atvaizduojamas herojiškumas mane kiek erzino. Taip pat kiek anksčiau norėjosi veiksmo, draminė/romantinė filmo pusė, mano manymu, užtempta.

7. „Mirties namai“ (angl. „Don’t Breathe“). Superinis trileris su siaubo elementais. Verčia būti įsitempusiam, krupčioti viso filmo metu. Mirties namai sulaužo įptastus siaubo standartus, pvz pigiai gąsdinti besikeičiančiu garsu ir pan.  Čia yra daug tylos, kuris ilgainiui gąsdina dar labiau. Tai pat įdomus istorijos pateikimas. Niekada nepagalvotum, kiek kiekvienas žmogus viduje yra blogas, ir kiek geras.

8. „Deadpool“ (angl. „Deadpool“). Sarkastiškas, vulgarus, pašiepiantis, šmaikštus herojinis veiksmo filmas, kurį buvo itin didelė pramoga žiūrėti.  Tik ir tiek ir užteko, kad priskirčiau jį prie geriausių šiemet matytų filmų.

9. „Naujoji karta Z“ (angl. „The Girl With all the gifts“). Dar dabar pamenu, kad ėjau į šitą filmą nusiteikęs taip, kad čia eilinis zombių filmas, kuris niekaip labai jau itin nenustebins. Ir o brolyti, kaip aš klydau. Patiko istorijos pateikimas, visiškai kitoks moralinės dilemos išrišimas – kodėl, mes žmonės, visada esame linkę manyti, kas esame geriausi ir turime naikinti kitokius nei mes? Norintiems kažko naujo iš zombių žanro tikrai rekomenduoju pamatyti šį filmą.

10. „Kieti bičai“ (anlg. „The Nice Guys“). Kietai susukta komedija. Itin gerai tikęs aktorių derinys (Crowe + Gosling + Rice). Itin įsiminė RIce suvaidinta mergaitė, kuri atrodo geriau viską žino, nei rimtesni ir kietesni turintys būti vyrai (Crowe + Gosling). Nuostabus komedinis užtaisas gerai ir linksmai praleisti vakarą.

Mykolas Kriščiūnas:

1. „Kieti bičai“ (angl. „The Nice Guys“). Shane‘o Blacko rašytas ir prodiusuotas filmas apie aštuntojo dešimtmečio Los Andžele klaidžiojančius Ryaną Goslingą ir Russellą Crowe buvo tobulas veiksmo ir komedijos mišinys su smagiais dialogais ir kartu nuostabiai susibendravusia pagrindinių aktorių pora.

2. „Kalifornijos svajos“ (angl. „La La Land“). Dar vienas filmas apie Los Andžele gyvenantį Ryaną Goslingą (ir jau trečiasis filmas su juo ir Emma Stone) pasakojo apie Holivude sėkmės ieškančią porą ir savo svajingais vaizdiniais bei iškart įsimenančiomis dainomis įrodė, kad originalūs miuziklai Holivude vis dar turi vietos.

3. „Atvykimas“ (angl. „Arrival“). Vienas originaliausių pastarųjų metų mokslinės fantastikos filmų, kuriame Amy Adams kalbėjosi su ateiviais, buvo stebėtinai jausmingas, visą savo mokslinę fantastiką nukreipęs į veikėjus ir neužsiėmęs pasaulio griovimu, galiausiai tiesiog papasakojęs filosofinę istoriją.

4. „Don‘t Think Twice“. Smulkus filmas apie sėkmės siekiančią komikų grupę kartu yra vienus stipriausių veikėjų šiemet turintis filmas, pilnas pamokymų apie beprasmių tikslų siekimą ir pamiršimą to, kas žmonėms yra išties svarbiausia. Ir tai yra komedija, kas reiškia, kad tarp stiprių draminių momentų įsiterpia ir linksmiausios šių metų kino akimirkos.

5. „Hell or High Water“. „Hell or High Water“ dar kartą įrodo, kad poetiškiausi dialogai kine atsiranda dramos pripildytuose vesternuose. Šis filmas yra naujesnė vesterno versija, pasakojantis apie dviejų bankus plėšiančių brolių kovą su pasenusio ir dėl to dar įspūdingiau atrodančio Jeffo Bridgeso įkūnijamu reindžeriu, tačiau jame yra užtektinai subtiliai perspaustos dramos, beribių Teksaso vaizdų ir vos akimirkai pasirodančių veikėjų, sugebančių sukurti smulkmenišką ir paprastą istoriją.

6. „10-oji Kloverfyldo gatvė“ (angl. „10 Cloverfield Lane“). Ypač slaptas ir tik likus mėnesiui iki jo pasirodymo pradėtas reklamuoti filmas apie po tariamos apokalipsės bunkeryje likusius tris žmones yra tradicinis ir išskirtine įtampa pasižymintis trileris. Net jeigu bendrai jo kokybei pakenkia neišvengiama mokslinės fantastikos sąsaja su kitu „Kloverfyldo“ filmu, trijų veikėjų dinamika paremta istorija su stipriais aktorių Johno Goodmano ir Mary Elizabeth Winstead pasirodymais buvo vienas originaliausių pasakojimų šiemet.

7. „Midnight Special“. Menkos sėkmės JAV kino teatruose sulaukęs mokslinės fantastikos filmas buvo tarytum sugrįžimas į devintojo dešimtojo filmus apie apdovanotą vaiką ir jį bet kokia kaina siekiantį apsaugoti tėvą. Režisieriaus Jeffo Nicholso dėka filmas galiausiai atrodo visiškai unikaliai – ir vizualiai, ir siužeto prasme, – kas mokslinės fantastikos žanre pasitaiko vis rečiau.

8. „Kubo ir stebuklingas kardas“ (angl. „Kubo and the Two Strings“). Atrodo, kad visi būdai pateikti animaciją jau seniai buvo sukurti ir parodyti, tačiau „Kubo ir stebuklingas kardas“ tai paneigia, sukurdamas vieną vizualiai įspūdingiausių ir dramatiškiausių moderniųjų animacinių filmų, labiau primenantį lėtąją japonų animaciją nei amerikiečių kūrinius.

9. „Šlovė Cezariui!” (angl. „Hail, Caesar!”). Atmestinai priimti brolių Coenų originalumą yra pernelyg lengva. Visgi tik jų filmuose vienoje vietoje galima pamatyti visišką kvailį vaidinantį George‘ą Clooney, sudėtingą ir visiškai nereikalingą šokį šokantį Channingą Tatumą ir nervų niekaip nelaikantį Ralphą Fiennesą.

10. „Mirties namai“ (angl. „Don‘t Breathe“). Trileris apie į aklo žmogaus namus įsibraunančius ir galiausiai dėl savo gyvybės privalančius kovoti plėšikus buvo vienas įdomiausių ir labiausiai įtemptų šių metų filmų, kuriam išties padėjo režisieriaus Fede Alvarezo sukurta klaustrofobinė aplinka ir savotiškas antgamtines galias turintį akląjį įkūnijusio Stepheno Lango vaidyba.

Vilmantas Venckūnas:

Manau, šie metai kinui tikrai nebuvo blogi, nes sulaukėme nemažai originalių projektų, stebinusių savo techninėmis subtilybėmis, aktorių meistriškumu ar intriguojančiomis istorijomis. Galbūt bendrą neblogą visų metų vaizdą kiek išjudino 2016-ųjų antroji pusė, kuomet ir pasirodė didžioji dauguma geriausių šių metų filmų, tačiau tai jau tapo šiokia tokia tendencija, tad skųstis nelabai galiu.

Rašydamas savo topą, jau jaučiu keletą piktų komentarų, kodėl vieno ar kito filmo jame nėra. Prisipažinsiu, nevisus galimai geriausius metų filmus mačiau, bet nenorėjau burti iš kavos tirščių ir surašiau tik tuos, kuriuos mačiau. Prieš jus, burbantys skaitytojai, pasižadu, kad nematytiems geriausiems tikrai ateis eilė (taip, taip, „Toni Erdmanai“, kalbu apie tave).

Ir prieš pereinant kalbėti apie topo filmus, noriu pasakyti, kad gal ir nėra tikslingiausia sakyti, kad čia yra patys patys geriausi. Šios juostos man suteikė daug malonumo jas žiūrint, tad čia toks per pusę „geriausių/mėgstamiausių 2016 metų topas“.

1. „Kalifornijos svajos“ (angl. „La La Land“). Kaip aš nemėgstu miuziklų! Tas kvailas pradėjimas dainuot lyg niekur nieko atrodo absurdiškai ir kvailai. Ir vis dėlto, miuziklas atsidūrė mano sąrašo viršūnėje. „Kalifornijos svajos“ yra metų kino įvykis ir aš nebijau to pasakyti. Jau neprisimenu, ar man kada buvo toks jausmų antplūdis po filmo, kaip tada, kai išėjau po šio miuziklo seanso iš kino salės. Spalvingas, magiškas, be galo estetiškas ir subtilus, bet kartu ir epiškas. Gal kiek per saldus siužetas, tačiau jis puikiai derėjo prie visos filmo atmosferos. Būtina žiūrėti kine! O muzika, o Emma Stone, o Ryanas Goslingas… Damienai Chazelle, aš tau amžinai būsiu dėkingas už šį kino stebuklą!

2. „Atvykimas“ (angl. „Arrival“). Filmas apie ateivių invazija? Tikrai bus susišaudymai, baisūs padarai ir pan. O vat ir ne! „Atvykimas” mums pristatė intriguojančią istoriją, kurioje svarbiausi ne ateiviai, o mes – žmonės. Tai filmas apie tai, kaip mes sugebame kalbėtis tarpusavyje, bendradarbiauti ir suprasti vienas kitą. Kartu tai ir pasakojimas apie baimę, kad kažko nesupranti ar nesuvoki. Mano sąraše šis filmas užėmė tokią aukštą vietą, nes tai įdomus ir nestandartinis požiūris į būtybes iš kitų galaktikų. Kai kas jau abejojo, kad Denisas Villeneuve sugebės išlaikyti aukšta kokybę, kepdamas filmus kiekvienais metais, bet šis kanadietis spjauna į kritikus ir pateikia mums nuostabų kūrinį.

3. „Pjūklo ketera“ (angl. „Hacksaw Ridge“). Melo Gibsono filmas? Na, gal ne… Pagrindiniam vaidmenyje Andrew Garfieldas. Irgi nežavi… Bet vis tik žavi! M. Gibsonas įrodo, kad yra tik siaubingas žmogus, bet nuostabus kino kūrėjas. Pagal tikrą istoriją sukurtas kūrinys yra kokybiškas ir tikras karinis filmas. Su visais žiarumais, purvu, išdarkytais karių kūnais. Juosta perteikė visą karo žiaurumą, tačiau kartu tai ir įkvepiantis filmas, pasakojantis, atrodytų, nerealią didvyrišką istoriją. Ir čia, be abejonės, Andrew Garfieldo nuopelnas, kuris puikiai suvaidino pagrindinį veikėją. Gal ši juosta ir nėra tokia originali, kaip aukščiau esantys filmai, tačiau čia labai gerai „sukaltas“ tradicinis karinis filmas, o tai irgi įvykis kino pasaulyje.

4. „Kieti bičai“ (angl. „The Nice Guys“). Ir vėl Los Andželas, ir vėl Ryanas Goslingas, ir vėl puikiai! Gero veiksmo, intriguojančios istorijos ir puikaus humoro pripildytas filmas tiesiog alsuoja praėjusio amžiau aštunto dešimtmečio dvasia. Aplinka, muzika, dialogai – viskas įkūnijo tą laikmetį, kai mano tėvai apie mane dar net nemąstė. Puikiai „susigrojęs“ Ryano Goslingo ir Russello Crowe duetas mums padovanojo puikią pramogą kine.

5. „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ (angl. „Rogue One: A Star Wars Story“). Ar tai pirmas geras „Žvaigždžių karų“ filmas nuo originaliosios trilogijos pabaigos? Tikrai taip. Palaukit, dar palaikykit savo supuvusius pomidorus sau, prieš metant juos į mane. Ne, VII epizodo nepamiršau. Bet, na… tai buvo IV epizodas, su geresniais efektais ir perpasakota istorija. Jis buvo saugus pasirinkimas, turėjęs priminti senąją sagos dvasią ir padėti pamatus tolimensiam istorijos plėtojimui kituose filmuose. Manau, kad VIII-ame epizode „Disney“ leis sau daugiau kardinalių sprendimų. Bet grįžkime prie „Šelmio-1“ (na ir kas per pavadinimas…). Tiesiog, puikiai subalansuotas filmas. Gerai pastatytos veiksmo scenos, daug įdomių veikėjų, kuriuos sugebėta ganėtinai išvystyti per trumpą laiką. Žiupsnelis nostalgijos, su legendiniais droidais, „Mirties žvaigžde“, Tarkinu  ir žinoma Dartu Veideriu. Ir K-2SO yra toks robotas, kokio aš seniai laukiau galaktikoje toli toli.

6. „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (angl. „Captain Fantastic“). Labai įvairiapusiškas filmas. Į jį galime žvelgti kaip į nuotaikingą nuotykį, kuomet miškuose gyvenanti šeima susiduria su šiuolaikiniu pasauliu. Į jį galime žiūrėti, kaip tėvų-vaikų santykių filmą, kuriame nagrinėjama, kaip kartais visiškai priešingai vienas kitą supranta skirtingos kartos. Tai, taip pat, filmas apie tarpžmogišką bendravimą, jo nebuvimą, nesusikalbėjimą tarpusavyje. Tai jaukus nuotykis, kuris privertė mane nusišypsoti bei apmąstyti keletą savo gyvenimo epizodų. Jei kūrinys priverčia tai padaryti, jis tau bus artimas. Dėl to, „Šaunusis kapitonas“ mano sąraše.

7. „Deadpool“ (angl. „Deadpool“). Dėl sukelto visuotinio susižavėjimo, lūkesčiai šiam filmui buvo dideli. Ir prisipažinsiu, „Deadpool“ mane kiek nuvylė. Tačiau tai nebuvo blogas filmas. Anaiptol, jau gal net kiek pabodusiame komiksų ekranizacijų pasaulyje, mums reikėjo tokio antiherojaus ir tokio šio žanro standartus laužančio humoro. Bet labiausiai mane šiame filme sužavėjo Ryanas Reynoldsas ir ta savironija, pašiepianti realų aktoriaus gyvenimą, jo karjerą.

8. „Dešrelių balius“ (angl. „Sausage Party“). Humoras apie „antrą galą“ irgi turi būti gerai padarytas. Šiame filme jis toks ir yra. Tačiau visame to tualetinio humoro fone mes matome istoriją apie žmogiškumą, apie rasinius nesutarimus, apie mūsų civizilizacijos sudievėjimą… Įdomu, kai pagalvoji, kad tokias temas nagrinėja filmas, kurio siužetas sukasi aplink dešrelę, kuri nori sulįsti į bandelę

9. „Kubo ir stebuklingas kardas“ (angl. „Kubo and the Two Strings“). Nustabi techninė filmo pusė. Sustapdyto kadro (stop-motion) animacija traukia akį, o mane maloniai nustebino filmo kūrėjų sprendimas per nuotikinį filmą vaikams papasakoti apie skausmą, kai netenki artimojo.

10. „Erelis Edis“ (angl. „Eddie the Eagle“). Komiškai apie žiemos sportą, Taronas Egertonas, Hugh Jackmanas ir „nurauta istorija“ (prasilenkianti su tikrais faktais, tačiau šioje vietoje žiūriu į tai, kaip į smagų filmą, o ne tiesioginį biografinių faktų perpasakojimą). Man tokių komponentų užteko, kad šis filmas mane prajuokintų ir net priverstų susimąstyti, kad gal ir visai įmanoma čia tose olimpinėse sudalyvaut, ar ne? Jei rimtai, tai buvo kūrinys, priminęs olimpinius idealus šiais metais, kai vyko žaidynės.

Justas Mockus:

Pastebėjau, jog peržiūrint einamaisiais metais išėjusių filmų gretas ir juos bandanat suskalibruoti į vieną logišką Top 10, kasmet tai darosi padaryti vis sunkiau. Prioretizuoti šių metų filmus buvo be galo sunku, nes išėję projektai, didžioji dalis, vienas už kitą geresni. Ir jeigu kuris nors filmas ties kažkuria vieta silpnesnis, kitais aspektais jis būtinai kompensuos su kaupu. Ir kai, rodos, po truputį esi įsimylėjęs kiekvieną žanrą – siaubas, komiksai, sci – fi, animacijos, juodoji komedija – misija pasidaro dar sudėtingesnė. Tad panarinęs smegenis ir bandydamas suvokti, ką aš įsimylėjęs labiau – Zootropolį ar Bleiro raganą – sudėjau būtent tokį topą.

Šie kinematografiniai metai buvo be galo dosnūs visų žanrų aspektais, ir, asmeniškai pats, kaip užkietėjęs siaubo filmų fanatikas, noriu pasidžiaugti, jog būtent šiai kategorijai šiemet sekėsi stebėtinai neblogai. Didžioji dalis projektų išėjo kaip potencialiai sugebantys dar šokiruoti ir nustebinti žiūrovą. Tai metai, kurie turėjo ir nuostabių emocinių akimirkų, ir galingų komiksų visatos projektų, puikių juodosios (ir ne tik) komedijos tandemų ir įvairiausių kitų žanrų projektų. Tad nuoširdžiai galiu teigti, jog, filmų kokybės atžvilgiu, šiais metais išvydau kur kas daugiau kilimų negu kritimų. Labai viliuosi, jog būtent vedama šio puikaus tono kinematografija žydės ir 2017 metais.

1. „Atvykimas“ (angl. „Arrival“) – mano manymu, galingiausias metų projektas, visiškai naujoviškai pateikęs ir atšviežinęs jau gerokai nuvalkiotą “ateivių” tematiką.

2. „Šelmis 1:  Žvaigždžių karų istorija“ (angl. „Rogue One: A Star Wars story“) – Star Wars. Ką daugiau čia galima bepasakyti. Nuostabiai sukomponuota istorija, sudedanti daugybę taškų ant i visoje istorijos siužetinėje plotmėje.

3. „Deadpool“ (angl. „Deadpool“) – charizmatiškas, šiurkštus ir labai, siaubingai geras – būtent taip pavadinčiau, manau, kol kas vieną galingiausių komiksų visatos projektų, kuris tiesiog negalėjo palikti abejingų.

4. „Šaunioji septyniukė“ (angl. „The Magnificent Seven“) – jau tradiciniu tandemu tapęs –  režisierius Antoine Fuqua su Denzel Washington – ir su kitų elitinių aktorių užnugariu – trumpiau tariant, “Nesunaikinami” laukinių vakarų kontekste – daug šaudymo, testosterono ir adrenalino vienoje vietoje.

5. „Bleiro ragana“ (angl. „Blair Witch“) – čia buvo sužaista rizikinga korta – pratęsti vieną jau legendinių siaubo filmų, ir šia korta sužaista tiesiog nuostabiai. Antroji dalis buvo tikrai vykusi, ir kai kuriose vietose net pranokstanti originaliąją.

6. „Zootropolis“ (angl. „Zootopia“) – tiesiog negalėjau nepaminėti šio nuostabaus animacinio projekto: labai daug juoko, charzmatiški veikėjai, puiki idėja ir muzika, tai, manau, viskas, ko galima tikėtis iš gero animacinio filmo.

7. „Kieti bičai“ (angl. „The Nice Guys“) – brutaliai žavingas Gosling ir Crowe susižaidimas manęs tikrai nepaliko sustabarėjusio vienoje vietoje. Dinamiškas, išraiškus scenariniu atžvilgiu ir puikiai išjaustas humoro kontekste – būtent šitaip įvardinčiau šį filmą.

8. „Išvarymas 2“ (angl. „The Conjuring 2“) – na, manau, ties šia pozicija daug kalbėti neapsimoka, nes jos pasisekimas tarp siaubo filmų šiemet buvo tiesiog grandiozinis. Nuostabus primosios dallies pratęsimas.

9. „Mirties namai“ ( angl. „Don’t breathe“) – tai vienas tų siaubo filmų, kurį privalai pamatyti, jeigu tiesiog trokšti kažko be galo naujo ir…keisto.  Puikus, paralyžuojančios baimės prisodrintas siaubo projektas.

10. „Vidža lenta: Blogio pradas“ (angl. „Ouija: Origin of Evil“) – tai vienas mėgstamiausių šiemet išėjusių siaubo, ir apskirtai, filmų. Jis man patiko būtent tuo, kad vienu tų ypatingai retų atvejų, jis, kaip tęsinys – priešistorė, vienareikšmiškai pranoko savo pirmtaką kokybiniu atžvilgiu.