SCANORAMA. Komivojažierius

Kai kurie kino kūrėjai nueina gana ilgą nenusisekusių ir šiaip vidutinių filmų kelią, kol pagaliau pasiekia savo piką. O kiti priešingai – jau pačiais pirmais darbais demonstruoja savitą stilių ir kūrybinę brandą. Toks yra iranietis Asgharas Farhadi, sukūręs septynis filmus ir su kiekvienu nauju darbu sugebantis iš naujo nustebinti ir priblokšti. Nei vienas jo filmas neliko be apdovanojimų, pradedant debiutine juosta „Šokantys dulkėse“ (pers. „Raghs dar ghobar“, 2003 m.) ir baigiant iki šiol naujausia buvusia drama „Praeitis“ (pranc. „Le passé“, 2013 m.), Kanuose apdovanota ekumeninės žiuri prizu bei pelniusia apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį Bérénice Bejo, nepamirštant mistinio draminio trilerio „Apie Elę“ (pers. „Darbareye Elli“, 2009 m.), iš Berlyno kino festivalio parsivežusio Sidabrinį lokį už geriausią režisūrą bei Oskaru įvertintos dramos „Išsiskyrimas“ (pers. „Jodaeiye Nader az Simin“). Būtent ši juosta ir jos pelnytas apdovanojimas paskatino nemažą dalį vakariečių žiūrovų atkreipti dėmesį į A. Farhadi kūrybą. O jis 2013 m. vėl nustebino puikia drama „Praeitis“, kuri tapo jo pirmuoju ne iranietišku filmu. Ir nors po jo A. Farhadi jau buvo pradėjęs ruošti kitą europietišką projektą, kuriame vaidins Oskaro laureatai Penélope Cruz ir Javieras Bardemas, vis tik tėvynės ilgesys buvo stipresnis ir režisierius grįžo į Iraną. Rezultatas – dar viena stipri drama „Komivojažierius“ (pers. „Forushande“), iš šiemetinio Kanų festivalio grįžusi su apdovanojimais už geriausią scenarijų ir už geriausią vyrišką vaidmenį.

Sutuoktiniai Rana (akt. Taraneh Alidoosti) ir literatūros dėstytojas Emadas (akt. Shahab Hosseini) vakarais repetuoja teatre, kur statomas spektaklis pagal Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“. Vieną vakarą daugiabutis, kuriame jie gyvena, evakuojamas – gretimai vykstančios statybos išjudino pamatus, todėl namas gali bet kada sugriūti. Teatro kolega Babakas (akt. Babak Karimi) pasiūlo porai apsigyventi jo išnuomojamame bute, iš kurio visai neseniai išsikraustė ankstesnė nuomininkė – Rana ir Emadas čia dar randa jos paliktų daiktų. Pora gana greitai apsipranta naujoje vietoje, tačiau viskas apsiverčia po netikėto incidento. Būdama viena namie Rana, pagalvojusi, kad grįžo jos sutuoktinis, atsitiktinai įleidžia nepažįstamą vyrą, kuris mano, jog atėjo pas ankstesnę nuomininkę. Pati nuėjusi į dušą Rana nepamato, ką iš tiesų įsileido į namus, o atėjūnas, nepastebėdamas pokyčių, tiesiu taikymu taip pat patraukia į vonią. Tiesos akimirka mirtinai išgąsdina abu – Rana atsiduria ligoninėje su praskelta galva, o nepažįstamasis pabėga. Sužinojęs, kas nutiko, Emadas imasi aiškintis įvykį ir bando atsekti, kas toks galėjo įžengti į jo naujus namus. Jis jaučia moralinę pareigą atkeršyti už tai, kas nutiko jo žmonai ir už tai, kokius padarinius ji iki šiol jaučia.

A. Farhadi juostos yra paremtos moraline dilema su kuria tenka susidurti personažams. Ir ne šiaip sau dilema – A. Farhadi mėgsta savo filmų veikėjus užspeisti į tokią situaciją, kai atsiduriama savotiškame moraliniame akligatvyje, kur nei vienas pasirinkimas nėra nei teisingas, nei geras. Ne išimtis ir „Komivojažierius“. Ir šįkart A. Farhadi iš moralinės adatos priskaldo visą vežimą – žinoma, gerąja prasme. Minimaliomis priemonėmis auginama psichologinė įtampa finale sprogsta galingu fontanu, kadangi, kad ir ką bepasirinktų pagrindinis personažas, jis liks neteisus. Ir ne todėl, kad kuris nors iš pasirinkimų savaime būtų blogas – viskas susidėlioja taip, kad savų principų gynimas tam tikrų aplinkybių kontekste ima kirstis su bendraisiais žmoniškumo principais.

Tokiu būdu kartu su Emadu tenka laviruoti sprendžiant sudėtingą dilemą. Kas svarbiau – ginti savo principus, savo šeimos gerovę ir žmonos garbę, ar vis tik parodyti ypatingą jautrumą įsibrovėliui? Ir ar priklausomai nuo to, koks yra įsibrovėlis, jam galima daryti nuolaidų? Ar paaiškėjusi jo tapatybė gali kaip nors palengvinti tai, ką jis padarė? Tokiu būdu Emadas yra priverstas rinktis iš dviejų galimybių: išduoti save arba išduoti kitą žmogų. Ir, atsižvelgiant į susidariusią situaciją, nei vienas pasirinkimas nėra nei lengvesnis, nei teisingesnis.

Taigi, A. Farhadi dar kartą įrodo ir patvirtina, kad paprastą istoriją jis gali paversti iki paskutinės minutės nepaleidžiančia drama, kurios atomazgos žiūrovai laukia užgniaužę kvapą. Minimaliomis priemonėmis pasiekiamas stulbinantis efektas. Realiai taip ir neparodoma, kas iš tiesų nutiko duše – galbūt nieko tokio, o galbūt ir kas nors tokio, už ką negalima atleisti. Tokios pačios abejonės apninka ir Emadą – galbūt Rana nedrįsta papasakoti visos tiesos, galbūt kažką dėl vienų ar kitų priežasčių slepia? Žiūrovams belieka tik spėlioti – to neatskleidė net pats režisierius per Kanų kino festivalyje vykusią spaudos konferenciją po filmo pristatymo.

„Komivojažieriaus“ veiksmas plėtojasi trijose erdvėse: senajame bute, naujuose apartamentuose ir teatro scenoje, kur vaidinama A. Millerio pjesė „Komivojažieriaus mirtis“. Spektaklio scenos ne tik susimaišo su Ranos ir Emado gyvenimo epizodais ir leidžia juos tam tikra prasme nuspėti (kokia – paaiškėja tik pamačius ir sulyginus). Teatro įtaka juntama ir ne teatrinėse filmo erdvėse – tai itin pasireiškia per scenografiją ir dialogus. Nieko keisto – prieš pradėdamas kurti filmus A. Farhadi baigė teatro studijas. Tačiau teatras neužstelbia kino, jo „nepermuša“ (kaip kad dažnai nutinka negrabiuose lietuviško kino bandymuose) – A. Farhadi meistriškai teatro elementus ir tam tikras raiškos priemones pritaiko kinui ir teatras jam paklūsta.

Persipinantys ir veidrodiškai atsispindintys teatro spektaklio ir filmo realybės epizodai nėra vienintelė jungtis su A. Millerio pjese. Savaime suprantama, galima išvesti metaforišką paralelę lyginant siužetus, tačiau režisierius atrado dar vieną bendrą vardiklį. Anot A. Farghadi, dabartinis Teheranas, kaip ir tuometinis A. Millerio aprašytas Niujorkas, išgyvena permainų laikotarpį – permainų, atnešančių naujų modernių europietiškų vėjų. Miestas jų trokšta, tačiau nemaža gyventojų dalis tam priešinasi. Šį dualizmą, anot režisieriaus, įkūnija ir Emado personažas. Jis – teatro aktorius, o šis užsiėmimas Irane yra laikomas pakankamai nauju ir moderniu, taipogi tai dar pakankamai jaunas, išsilavinęs ir progresyvus žmogus. Tačiau atsidūręs konfliktinėje situacijoje jis pademonstruoja išimtinai konservatyvų ir senamadišką požiūrį. Iš Emado lūpų išsprūdusi frazė: „Aš noriu sugriauti šį miestą ir viską statyti iš naujo“ išreiškia šio personažo ir jo užmojų tragizmą – kaip ir pokyčių trokštančiam, bet savos praeities įsikibusiam miestui, taip ir Emadui bandymas griauti baigiasi katastrofa – anot A. Farghadi neįmanomas joks griovimas, jei grįžtama prie tradicijų, kurios yra giliai mumyse įsišaknijusios.

Pereinant prie personažų ir juos įkūnijusių aktorių pastebime gana įdomią tendenciją – kaip ir dauguma kino meistrų, taip ir A. Farghadi turi keletą mėgstamų aktorių, kurie keliauja iš vieno jo filmo į kitą. Emadą suvaidinęs Shahabas Hosseini su A. Farghadi dirbo trečią kartą (iki tol nusifilmavo jo juostose „Apie Elę“ ir „Išsiskyrimas“), tiek pat kartų su šiuo režisieriumi dirbo ir Babakas Karimi („Išsiskyrimas“, „Praeitis“), o Ranos vaidmenį atlikusi Taraneh Alidoosti „Komivojažierius“ tapo ketvirtuoju filmu su A. Farghadi (ji taip pat vaidino juostose „Gražus miestas“ (pers. „Shah-re ziba“, 2004 m.), „Fejerverkų trečiadienis“ (pers. „Chaharshanbe-soori“, 2006 m.), „Apie Elę“). Aktoriai sutinka, kad iš vieno filmo į kitą keliauja ne tik jie patys, bet tam tikra prasme – ir jų personažai – kad ir kokiu vardu būtų pavadinti. Tai gali būti suprantama kaip vyresnė, brandesnė to paties personažo versija (T. Alidoosti), ar tiesiog skirtingi vieno personažo veidai (B. Karimi). Tačiau tai paliekama spręsti žiūrovams.

Kad ir kaip ten būtų – dirbdami u A. Farghadi aktoriai negaili savo jėgų ir talento ir maksimaliai atsiduoda vaidmeniui. A. Farghadi yra reiklus režisierius, tačiau, pabrėžia aktoriai, daugiausiai perfekcionizmo reikalauja ne tiek iš kitų, kiek iš savęs. Rezultatas pasiteisina – „Komivojažieriaus“ aktoriams nelabai yra ką prikišti. Juolab, nereikia pamiršti, kad aktoriams teko vaidinti skirtingais „registrais“ – vienokai vaidyba tiko teatriniams epizodams, kitokia – filmo „realybės“ scenoms. Abu pagrindiniai personažai – Rana ir Emadas – emociškai ir psichologiškai labai sudėtingi ir nevienasluoksniai, išgyvenantys ryškius vidinius virsmus.

Techninė pusė taip pat nenuvilia. Juosta nufilmuota kokybiškai ir tvarkingai. Subtilus kameros judesys sumaniai apgalvotas ir padeda kurti intrigą, bei išgauti poetiką netgi pakankamai ribotose erdvėse. Į pasakojimo tėkmę įpinti teatro epizodai ilgainiui tampa tam tikrais būsimų filmo „realybės“ posūkių pranašais, tačiau tai nė kiek nesugadina intrigos, o tik dar labiau ją pakursto. Garso ir vaizdo montažas be priekaištų, foninė muzika skamba retai – dažniausiai tai kiek ironiški styginiai, savotiškai reziumuojantys ekrane rodomą vaizdą.

„Komivojažierius“ – dar viena itin stipri ir sukrečianti A. Farghadi drama, nepaleidžianti iki pat paskutinio momento. Žiūrovams čia pasiūloma tapti detektyvais ir kartu su pagrindiniu personažu aiškintis jį neraminančius klausimus bei spręsti sunkią moralinę dilemą, iš kurios, deja, nėra išeities. Teatro pjesės epizodai metaforiškai atsispindi filmo „realybėje“ ir dar kitokiu kampu leidžia pažvelgti į tą moralinę koliziją ir tarsi ant svarstyklių lėkščių sudėtas sunkiai sulyginamas vertybes.  Talentingai įpinti teatro elementai ne užstelbia kiną, o jam paklūsta ir praturtina, aktorių vaidyba ir techninė pusė yra praktiškai nepriekaištingos. Tad viską susumavus, galima tikėtis, kad būtent „Komivojažierius“ galėtų sudaryti rimtesnę konkurenciją „Toniui Erdmanui“ (vok. „Toni Erdmann“) kovoje dėl Oskaro statulėlės.