Naujoji karta Z

The Girl with All the Gifts

Filmų apie zombius ar kitaip mutavusią žmoniją mums tikrai netrūksta. Ir daugiau ar mažiau šie filmai savo tema ir potekste yra panašūs. Pagrinde todėl, kad visuomet, absoliučiai visuomet yra moralizuojamas žmonijos nesugebėjimas tvarkytis su savimi. Tai jau šiek tiek ima įgrysti, tačiau norim mes to, ar ne, šios temos neišvengsim. Kaip ir siaubo elementų turinčių filmų apie suzombėjusius padarus ir mažas grupeles išlikusiųjų. Ir taip dabar į kinus atkeliauja naujas filmas „Naujoji karta Z“, kuris bent kartą parodo visiškai kitokią idėją, o galiausiai – pabaigą, kuri nustebina ir leidžia susimąstyti.

Distopinėje ateityje vykstantis veiksmas mus nukelia į vieną iš karinių bazių, kurioje vyksta eksperimentai su vaikais, užsikrėtusiais nauja žmoniją paveikusia infekcija. Tai grybelinė infekcija, kuri kaip medis apauga smegenis ir žmones paverčia zombiais. Skirtingai nei dauguma suaugusiųjų, vaikai sugeba išlaikyti šaltą protą ir mokytis, jei nėra sudirginami. Išskyrus vieną mergaitę – Melanę. Ji sugeba valdyti savo protrūkius ir dėl to, galimai, yra vienas iš žmonijos išsigelbėjimo raktų.

Filmo istorija, iš pirmo žvilgsnio, atrodo visiškai paprasta, labai panaši į kitus zombių filmus. Čia žmonijos zombifikacija yra paaiškinama moksliškai, bet tai tikrai nėra tai, ko nėra būtų darę ir kiti filmai. Kad ir tas pats „Aš esu legenda“. Priešingai nei kiti filmai, čia viskas koncentruojamasi į vaikus, o galiausiai į vieną – Melanę. Ir, žinoma, jos palydą. Kad ir kaip stengtumeis rasti priekabių filmo istorijai – jų nėra daug. Pasakojimas nesistengia pateikti mistinių paaiškinimų ar dar kvailesnių sprendimų. Iš esmės – tai liga, kurią teoriškai būtų galima išgydyti ir link to veiksmas ir sukasi. Kas labiausiai nustebino šiame filme – pabaiga. Nesinori išspoilinti, tad per daug giliai į tai nesinersiu, tačiau kiekvienas galiausiai supras, kad žmonių elgesys čia nėra esminis motyvas. Kaip ir pati žmonija. Juostoje iškeliamas esminis klausimas – kodėl žmonija turi išlikti, jei ji yra silpnoji grandis? Ir būtent šis klausimas veda pagrindinę filmo veikėją daryti tai, ką ji daro. Išlieka.

Vienas išskirtinių filmo braižų – filme zombiai (jei taip juos galim pavadinti) savotiškai miega. Arba bent jau… Medituoja. Scenos, kuriose veikėjai turi prasibrauti pro gyvą pulką apsnūdusių padarų priverčia labai įsitempti ir kartais net užima kvapą. Ir jos atrodo labai logiškos, nepritemptos. Taigi, šis intarpas į istoriją suteikia unikalumo.

Vienas bene svarbiausių pastebėjimų – šis filmas yra įrodymas, kad lietuviai neturi teisės skųstis dėl mažų biudžetų. Tik apie 3,5 milijono eurų kainavęs filmas turi ir gerus aktorius, ir sąlyginai nemažai efektų, o kartu ir tikrai daug statistų. Žinant, kad filmas tokio biudžeto ir matant rezultatą – neįmanoma nesistebėti. Savaime suprantama, prie filmo kokybės labai prisideda ir siužetas, tačiau už jį, greičiausiai, reikia dėkoti scenaristui ir romano autoriui Mike‘ui Carey‘iui. Beje, jei kam įdomu paskaityti romaną, tai jis angliškai vadinas „The Girl With All the Gifts“ arba lietuviškai „Mergaitė ir visos jos dovanos“. Nors net ir toks pavadinimas daug apie filmą nepasako. Galbūt dėl to jis nėra taip smarkiai išreklamuotas ar neturi tokio „AAAAA“ efekto, kuris gintų mases į kinus.

Grįžtant prie efektų. Reiktų pripažinti, kad jie atrodo kiek dirbtinai. Akivaizdu, kad su menku biudžetu neįmanoma jų padaryti labai kokybiškų, bet sorry chebra, šaudant iš automatinių ginklų su slopintuvu vargiai pamatysim liepsną. Kulkos ir kraujas taip pat atrodo sąlyginai… Nekokybiškai. Bet čia galime primerkti vieną akį ir ignoruoti šiuos ne itin gražius vaizdus. Garso takelis labai tiksliai atitaikytas ir suderintas su vykstančiu veiksmu, padidinantis įtampą ten, kur reikia ir net labai gerai perteikiantis tuos menkus siaubo elementus, kuriuos čia matome.

Aktoriai juostoje nėra jau tokie ir nežinomi. Tai šešių Oskarų nominanti Glenn Close, kuri tiesiog nepriekaištingai atliko savo darbą. Dramiškas, labai žmogiškas vaidmuo, parodantis visą klastingą žmogaus pusę, pagrindžiant visus veiksmus vardan „gėrio“ ar išlikimo. Gemma Arterton pasirodė taip pat gerai, įkūnijusi jausmingą mokytoją. Dar vieną antraplanį seržanto Parkso vaidmenį atlikęs Paddy‘is Constantine‘as nesukūrė kažko tokio WOW, bet jo veikėjas buvo lyg atsvara moteriškoms dramoms. Jis buvo kietas, atšiaurus, šiek tiek sarkastiškas, o kartu ir šiek tiek emocionalus. Kas žiūrės filmą, tikrai supras. Na ir geriausiai filme pasirodė jaunoji žvaigždė, kuriai nusimato tikrai šviesi ateitis – Sennia Nanua. Labai daug pasakoti nėra ką, geriausia jos pasirodymą yra stebėti. Tikrai labai gerai perteiktas vaiko portretas, kuris, skirtingai nei dauguma kitų vaikų filmuose, absoliučiai neužknisa.

„Naujoji karta Z“ galiausiai atranda atskirą nišą filmų apie zombius lentynoje. Jis sudomina savo originalumu ir perteikta idėja, neleidžia nuobodžiauti ir pateikia visiškai netikėtus, bet labai logiškus sprendimus filmo pabaigoje. Nepilnos dvi valandos prabėga su vėjeliu ir lieki nesupratęs, kaip toks ganėtinai originalus filmas gali būti taip mažai parodytas. Gal juostai ir trūksta kokybės visose sferose, bet tikrai ne istorijoje.

7.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
5.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Vytautas / 2016 spalio 3

    Šlamštalas. Be reikalo sugaištos pora valandų.