Liepsnojantis horizontas

Deepwater horizon

Liepsnojantis horizontas

Deepwater horizon

2010 metais naftos platformoje „Deepwater Horizon“ įvyko avarija. Sugriaudėjo sprogimas, iš pažeistų vamzdžių pradėjo veržtis nafta ir užteršė Meksikos įlanką. Ši nelaimė pareikalavo 11 žmonių gyvybių, 17 buvo sužeisti. Tai vienas didžiausių pasaulyje naftos išsiliejimų į vandenį ir baisiausia ekologinė katastrofa JAV istorijoje. Apie tai filmą nusprendė pastatyti amerikiečių režisierius Peteris Bergas, žinomas tokiais darbais kaip „Išlikęs gyvas“, „Hankokas“, „Laivų mūšis“ (taip, čia tas ne koks filmas su Rihanna ir Liamu Neesonu).

Filmo istorija rutuliojasi aplink Maiką Viljamsą, pavyzdinį šeimos žmogų, dirbantį sunkų darbą platformoje „Deepwater Horizon“. Jis turi gražią žmoną, protingą dukterį ir gerą humoro jausmą. Na žinot, toks žemiškas herojus. Jis iškeliauja dirbti 3 savaitėms į naftos platformą, tačiau tik atvykus, reikalai nesikloja taip, kaip turėtų. Dėl atmestino požiūrio į saugumą ir verslininkų gobšumo, platformoje įvyksta sprogimas. Maikas stengiasi išgelbėti savo kolegas ir gyvas grįžti namo pas jį mylinčią šeimą.

Filmą būtų galima skirstyti į dvi dalis: prieš katastrofą ir jai įvykus. Antroji filmo pusė veža visą juostą, prie jos dar grįšime. Pakalbėkime apie pirmąją dalį, kuri, švelniai tariant, nuobodoka. Joje mes matome kaip pagrindiniai herojai ruošiasi į darbą, atvyksta į platformą, o joje vaikšto iš vienos vietos į kitą, aiškindamiesi ar tas padarė tą, o anas kitką. Tikrai, vienoje kūrinio vietoje veikėjai blaškosi po visą platformą, klausinėja vieni kitų ir aiškinasi ar patikrintas cementas. Ir tai trunka ne penkias minutes. Po kokio dvidešimto karto, kai paklausiama „ar patikrintas cementas?“, net man, visiškai nesuprantančiam ir nežinančiam darbo specifikos, aišku, kad niekas to prakeikto cemento netikrino!

Taip pat iki katastrofos mes matome paprastų darbininkų ir verslininkų konfliktą. Ši siužetinė linija irgi galėjo būti labiau išryškinta. Be kelių ironiškų replikų ir neypatingai ryškių susidūrimų, šis konfliktas toli nesirutuliojo, nors būtent jis yra pagrindinė katastrofos priežastis. Pirmoji filmo dalis yra ramioji ir dramatiškoji, kuri turėjo padėti pamatą veiksmui. Tačiau ji nebuvo puikiai išplėtota, kėlė nedidelį nuobodulį.

Geroji filmo dalis, žinoma, prasidėjo nuo sprogimų naftos platformoje. Atrodytų, kad šiai filmo daliai kūrėjai ruošėsi rimtai ir atsakingai, o apie draminę pusę pagalvojo: „Ai, kaip nors ištemps..“. Įtemptas veiksmas, įdomūs kameros filmavimo kampai, kokybiški specialieji efektai. Tai tikrai buvo reginys, dėl kurio verta nueiti į kino teatrą. Šioje filmo dalyje ir atsiskleidė visas kūrinio potencialas. Katastrofos tikroviškumas žavėjo, o kaip gi kitaip, kai filmui buvo specialiai pastatyta realaus dydžio naftos platformos kopija.

Pagrindinė juostos problema buvo banguotas scenarijaus stiprumas. Dialogai apie technines subtilybes buvo sausoki, neišryškintas pagrindinis filmo konfliktas neleido filmui būti tolygiai įdomiam.

Aktorių darbas nebuvo blogas, tačiau nebuvo ir stulbinantis. Pagrindinio herojaus Maiko vaidmenį atlikęs Markas Wahlbergas (kuris, tapo mėgstamiausiu režisieriaus P. Bergo aktoriumi) spindi veiksmo scenose ir gerai perteikia visus norinčio išgelbėti herojaus vaidmenį. Pirmojoje filmo pusėje aktorius atrodė silpniau, tačiau vėlgi, dėl to kaltas scenarijus ir prie jo prižadu daugiau nebegrįžti. Darbų vadovą poną Džimį įkūnijęs Kurtas Russela parodė klasę! Nors vaidmuo ir nereikalavo kažkokių didelių pastangų, tačiau jis atrodė labiausiai įtikinantis iš visų filmo veikėjų. Senstėlėjęs, rūpestingas, bet kartais kandus ir griežtas ponas Džimis tapo mano mėgstamiausiu herojumi. Jeigu juostos antagonistais laikysime verslininkus, tai pagrindinis „blogiukas“ šiame kūrinyje yra Johno Malkovichiaus vaidinamas vienas iš naftos kompanijos savininkų Donaldas Vidrinas. Gaila, tačiau jis atrodo „skystokai“. Nežinau, ar dėl to kaltas nelabai įdomus herojus ar J. Malkovichiaus vaidyba. Filme taip pat išvystame iš komedijų pažįstamą Kate Hudson. Ši aktorė verta pagyrimo. Galbūt, jai pasitarnavo tai, kad ji filme dažnai nepasirodo ir ji „neveža“ ant savo pečių viso kūrinio siužeto. Tačiau tuos trumpus epizodus ekrane ji išnaudoja labai gerai ir pademonstruoja, kad gali vaidinti ne tik lėkštose komedijose, bet ir rimtesniuose draminiuose filmuose.

Kinematografija yra tvarkinga, per daug neišsiskirianti. Avarijos metu naudojami specialieji efektai žavi ir paverčia šį filmą reginiu, kurį verta pamatyti didžiajame ekrane. Filmo garso takelis yra toks  pažįstamas ir įprastas, kad net nuobodus. Grėsminga muzika prieš avariją, triumfuojanti ir viltinga melodija per išsigelbėjimą… Na, nieko neprikiši, bet girdėta jau tūkstančius kartų.

„Liepsnojantis horizontas“ neša aiškią žinią –  žmonės kartais pervertina savo ir technikos galimybes, taip sukeldami nepataisomą katastofą, kuri griauna gamtos idilę ir žmonių gyvenimus. Panašias žinutes anksteniais metais nagrinėdavo ir kiti katastrofų trileriai, tačiau jie tam pasitelkdavo nerealius gamtinius ar kosminius kataklizmus. Šis filmas geriau perteikia savo žinią, nes tai tikra istorija, mes žinome, kad tai vyko su realiais žmonėmis. Nors scenarijus ir nėra stebuklingo gerumo, tačiau pagrindinė mintis perteikiama gerai ir priverčia išėjus iš kino salės susimąstyti apie žmogaus santykį su gamta ir tai, kad kartais mes jaučiamės per dideli šeimininkai šioje planetoje.

7.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles