Edwardas Snowdenas yra vienas iš didžiųjų šių laikų informacijos laisvės didvyrių, kartu su Julienu Assange‘u ir Bradely/Chelsea Manning. Neišvengiamai, apie tokius žmones sukuriami filmai, o šiais laikais dar ir greičiau, nei tie užsiverčia kalėjime, Maskvoje ar dar bala žino kur. Tad Snowdenui dar žilė galvon neatėjo, o mes jau ir turime apie jį filmą.
2013 metais, dokumentikos kūrėja Laura Poitras (Melissa Leo) ir The Guardian žurnalistas Glenas Grynvaldas (Zachary Quinto) Hong Kongo prekybos centre laukė savo šaltinio, kuris jiems turėjo pateikti stulbinančios bei slaptos informacijos apie tai, kaip JAV žvalgybos tarnybos seka visus – draugiškų ir nedraugiškų šalių, ir net savo piliečius, meluoja savo vyriausybei ir panašiais dalykais užsiima. Tas informacijos šaltinis – 29 metų IT specialistas Edwardas Snowdenas (Joseph Gordon-Levitt), kuris 2004 metais ruošėsi tarnybai kariuomenėje, bet kojoms neišlaikius, pasuko žvalgybos ir informacinių technologijų kryptimi, kad galėtų pasitarnauti savo valstybėje naujausiame mūšio lauke…
Snowdeno istorija yra deramai prieštaringai vertinama. Ar jis yra šnipas? Išdavikas? Galbūt jis yra tiesos ieškotojas ir savo sąžinės kalinys? Amerikiečiai dėl jo nesutars dar metų metus, ar bent tol, kol jis bus gyvas. Aišku, dauguma politikų – ir visi JAV kandidatai į prezidentus, išskyrus mūsų širdies kandidatą Bernie Sanders – kalbės apie tai, kad jis turi būti sulaikytas ir nuteistas. Žmonės, kurie mėgsta visiškai nevykusius argumentus, kalbės apie tai, kaip Snowdenui reikėjo dirbti sistemos viduje, kad pakeistų ją į gerą, bet manau galime sutarti, kad kai sistema perpuvusi iki pat viršaus, tai ką nors padaryti iš jos vidaus yra gana sudėtinga. Kai agentūros vadovas pradeda viešai meluoti Kongresui, tai vargu, kad grįžęs į ofisą jis staiga imsis rūpintis tuo, kad jo organizacijos veikla yra kartais nemorali ir nelegali. Bet kai esi visiškas patriotas ar tikintis, kad palaikant Vakarus reikia nematyti juose jokių problemų, tai griebsi bet kokį argumentą. Panašiai, kaip su mūsų šaukštų istorija: priešpriešos su Rusija atmosferoje negalime sau leisti matyti problemų savo sistemoje, nes… na, negalima, tai vienybę skaldo! Ir kad tokie argumentai dvelkia giliu sovietmečiu ir totalitarinių sistemų mąstymu, niekam nesvarbu.
Galima, žinoma, ginčytis, kad filmas nepateikia visos istorijos, ar tai, kad sutirština spalvas ir panašiai, bet turint minty, kiek išsiaiškinom per visus informacijos nutekinimus nuo pat Wikileaks pradžios, labai sunku netikėti, kad sistema nėra tiesiog tokia palaida ir neefektyvi ir neturinti atskaitingumo. O jei dar iš istorinės perspektyvos pažvelgsi ir prisiminsi žvalgybos žaidimus su Vietnamu, Afganistanu, Iranu ir kitomis… tai viskas pasidaro tikėtina. Be to, reikia prisiminti, kad paviešinta informacija egzistuoja ir už filmo ribų, tad viską galima pasiskaityti pačiam.
Kita vertus, filmas jau pačioje pradžioje paskelbia save tikrų įvykių dramatizacija, ir todėl tau, kaip su asmenine Snowdeno istorija nesusipažinusiam žmogui, kyla spėlionių dėl to, kurios vietos buvo dramatizuotos ir perlenktos dėl to, kad filmui reikia istorijos, kuri tam tikrais atvejais būtų daug labiau įtempta nei buvo realiame gyvenime. Todėl pradedi klausinėti ar Snowdeno privataus gyvenimo scenos – beveik iš vien susijusios su jo mergina – nėra sutirštintos ir perlenktos, kad suteiktų daugiau žmogiško elemento ar dramatizmo. Taip pat reikia nepamiršti, kad Snowdenas dar turi išnešti informaciją iš bazės, ir tas epizodas tik ir laukia, kol koks nors režisierius pridės tam kiek nebūtos įtampos ir kinematografijos.
Kita vertus, Oliveris Stone‘as kartais tikrai persistengė žaisdamas su kameros afektais, ypač filmo pabaigoje ir bent kartą su Snowdeno epilepsijos priepuoliu. Laimei, didžioji filmo dalis tokių problemų neturi – išskyrus vieną skaitmeninę vizualizaciją – tad akies per daug nerėžia.
Akies nerėžia ir aktoriai. Aišku, J. Gordonas-Levittas yra vienintelis, kurį lengvai galime palyginti su jo realaus gyvenimo prototipu, ir apsisnowdeninęs jis atrodo kiek keistai, bet malonu, kad aktorius pasistengė pakeisti savo balsą šiam vaidmeniui. Kita vertus, yra ir pakankamai keistų sprendimų, pavyzdžiui, Nicolas Cage‘as, kuris šiame filme yra tik tam, kad būtų simpatišku veikėju CŽV viduje, kuris Snowdenui, o gal labiau mums, pasakoja apie sistemos sugedimą.
„Snowdenas“, apskritai, yra geras filmas apie vieną prieštaringiausiai vertinamų ir daugiausiai bangų sukėlusių informacijos nutekinimo ir vyriausybės galių neteisėto išnaudojimo atvejų. Jei praleidai progą susipažinti su istorija tada, kai ji buvo pirmuosiuose puslapiuose, dabar būtų neblogas metas užkamšyti savo žinių spragas.
