Gandrų siuntų tarnyba

“Gandrų siuntų tarnyba” yra tikrai nieko gero nežadantis animacinio filmo pavadinimas, tačiau o-ho-ho kaip jis gali nustebinti. Ne tik istorija prasminga, bet ir personažai išraiškingi, muziką smagi, istorijos vingiai nenuobodūs ir situacijos neįtikėtinai šmaikščios. Iš pradžių gal kiek ir sunku patikėti pokštų lengvu absurdiškumu, kuris priverčia juoktis vaikus, tačiau kuo toliau, tuo labiau neįmanoma ignoruoti ir tik suaugusiems suprantamo sarkazmo ir gilesnės prasmės. Bent jau nekikenti – neįmanoma.

Istorija savotiškai atsako ir į vieną sudėtingesnių klausimų suaugusiems (ypač tėvams) – iš kur atsiranda vaikai? Filmo pradžioje papasakojama, kad anksčiau vaikus nešiojo gandrai, tačiau dabar gandrai pristato kitas prekes, o vaikų nebe, nes vaikus randa kopūstų lauke (gerai, kad nepanaudojo bokalo dugno mito). Taigi, filme paraleliai vystomos dvi istorijos – Jaunėlio, Tulpės Našlaitės bei kūdikio istorija ir šeimos, kurioje berniukas Natas “užsisako” broliuką iš gandrų išsiųsdamas jiems laišką. Jaunėlis yra vienas geriausių gandrų “paštininkų”, kuris už keleto dienų turėtų tapti siuntų tarnybos bosu, bet pirmiausia jam reikia išvyti Tulpę Našlaitę – mergaitę, kuri gyvena gandrų sandėlyje nuo tada, kai jos, kūdikio, nepristatė tėvams. Jaunėlis, būdamas kiek keistokas, nesusipratęs, bet geraširdis personažas, nesugeba atleisti mergaitės, bet perkelia ją į laiškų skirstymo skyrių, į kurį ir atkeliauja Nato laiškas. Nelabai suprasdama, ką daro, ji netyčia “pagamina” kūdikį ir jį reikia pristatyti tėvams, ypač kol niekas nesužinojo, nes gandrai juk vaikų nebepristato, o Jaunėliui ant nosies kabo paaukštinimas. Gandras, mergaitė ir kūdikis leidžiasi į netikėtumų kupiną kelionę, kurioje sutinka begalę įdomių ir charakteringų veikėjų.

Kad ir kaip keistai ir nelabai įadomai skambėtų pati istorija, filmas įrodo, kad su savikritišku požiūriu, saujele sarkazmo ir kūrybingu stereotipų išryškinimu bet kuri istorija gali įgauti netikėtų spalvų. Tai, kaip pateikiamos kūdikio auginimo situacijos, yra genialu. O kur dar švelnus tyčiojimasis iš situacijų, jas paverčiant logiškai absurdiškomis, kaip kad tai, jog paukščiai nemato stiklo (ir dėl to nuolat trankosi į langus) ar kad vilkai gyvena ir viską daro gaujomis (jie net pasiverčia į įvairiausius “aparatus” siekdami kūdikį pasilikti sau – matyt koks tai Maugliškas instinktas). Tai, jog komiškos situacijos puikiai atpažįstamos ir realiame pasaulyje, jas padaro penkiskart juokingesnėmis ir jose galime puikiai atpažinti ir save. Ypač kai reikia maitinti ar migdyti kūdikį.

Filmas patiks, jeigu patiko tokie animaciniai filmai kaip “Debesuota su mėsos kukulių kruša” (ir antra dalis), “Išvirkščias pasaulis”, “LEGO filmas” ar “Artūro Kalėdos”. Gal patiks, jeigu patiko Kempiniuko filmas (net nežinau kaip įvardinti į kokią kategoriją jis patenka). Nepatiks, jeigu patiko saldžios, gražios ir su itin stipriu moralu istorijos kaip “Ledo šalis”, “Boltas”, “Aukštyn” ir pan. O jeigu patiko “Račetas ir Klankas”, tai per kilometrą aplenkit. Išvis, kam gali patikti toks šlamštas kaip “Račetas ir Klankas”?

Skirtas vaikams, tačiau puikiai subalansuotas ir juos lydintiems suaugusiems, ypač tiems, kurie atsivestus vaikus ir pagimdė.