SCANORAMA. Drakonas atvyksta!

Dragon Arrives!

Kaip ir dauguma talentingų sineastų, iranietis Mani Hanghighi, save išbandė ne viename septintojo meno amplua. Monrealyje baigę filosofijos studijas jis grįžo į gimtąjį Iraną ir 2004 m. debiutavo su drama „Abadanas“ (angl. „Abadan“). Juosta, kurią M. Hanghighi ne tik režisavo, bet ir rašė scenarijų, buvo parodyta Tribekos festivalyje ir nominuoa žiuri apdovanojimui geriausio vaidybinio filmo kategorijoje. Po dvejų metų pasirodė antrasis jo filmas – komedija „Dirbantys vyrai“ (pers. „Kargaran mashghoole karant“, 2006 m.). Ši juosta, pastatyta pagal kito garsaus Irano režisieriaus Abbas Kiarostami pirminę istoriją, kurią ekranui adaptavo vėlgi pats M. Hanghighi, apkeliavo ne vieną tarptautinį festivalį (įskaitant Tokiją, Tribeką ir Daką), kuriuose pelnė kelis apdovanojimus ir nominacijas. 2008 m. M. Hanghighi ekranizavo tuomet dar būsimos Nobelio premijos laureatės kanadietės Alice Munroe kūrinį – prie dramos „Kanaanas“ (angl. „Canaan“) scenarijaus taip pat prisidėjo ir Asgharas Farhadi. Po to pauzė kiek užsitęsė – per ją M. Hanghighi pats stojo į kitą kameros pusę ir debiutavo kaip aktorius. Į režisieriaus kėdę jis grįžo 2012 m. su komiška drama „Kuklus priėmimas“ (pers. „Paziraie sadeh“) – kaip įprasta, scenarijų savo filmui rašė pats, be to, atliko pagrindinį vyrišką vaidmenį. Juosta iš Berlyno kino festivalio parsivežė Netpac apdovanojimą. Pernai kino sales pasiekė jo komedija „50 Kilo Albaloo“ – tiesa, šis filmas įvertintas prasčiau nei ankstesni o darbai. Tačiau į šią vienkartinę nesėkmę M. Hanghghi, atrodo, nekreipė dėmesio – vos metams praėjus jis pristatė dar vieną filmą – eklektiškąjį „Drakonas atvyksta!“ (pers. „Ejdeha Vared Mishavad!“), su kuriuo dalyvavo Berlyno kino festivalyje ir buvo nominuotas pagrindiniam – Auksinio lokio apdovanojimui. Juosta taip pat parodyta tarptautiniame Buenos Airių festivalyje, kur buvo nominuota kaip geriausias vaidybinis filmas avangardinio kino kategorijoje; bei Faždro kino festivalyje, kur pelnė keturias nominacijas (geriausia kinematografija, geriausias garso takelis, geriausias grimas, geriausios dekoracijos ir kostiumų dizainas).

1965 m. sausio 22 d. Dieną prieš tai – 1965 m. sausio 21 d. Irano ministras pirmininkas Hassanas Ali Mansuras buvo nušautas priešais vyriausybės rūmus. O sausio 22 d. detektyvas Babakas Hafizis (akt. Amir Jadidi), geologas Behnamas Šokūhis (akt. Homayoun Ghanizadeh) ir garso režisierius Keyvanas Hadadas (akt. Eshan Goodarzi) apklausiami pasakoja apie keistus įvykius, patirtus dykumoje. Detektyvas Babakas ten vyko ketindamas išsiaiškinti keistas į dykumą ištremto politinio kalinio savižudybės aplinkybes bei palaidoti šio savižudžio kūno. Babako, su vietiniu pareigūnu Šarakiu (akt. Ali Bagheri) atvykusio į laivą, kuriame gyveno nelaimėlis, dėmesį patraukia keletas detalių, tad jis, priešingai Šarakio ir jo nusamdyto darbininko patarimams, laive pasilieka ilgiau. Kad išsiaiškintų tai, kas jam kelia klausimų, į pagalbą jis pasitelkia savo draugus – geologą Behnamą ir garso režisierių Keyvaną. Bekapstydama laivą, dykumą ir joje esančias kapines gaubiančią paslaptį, trijulė susiduria su keistais seisminiais reiškiniais, kurių neįmanoma moksliškai paaiškinti. Tačiau netrukus paaiškėja, kad jiems teko susidurti su kai kuo, kas egzistuoja už bet kokių mokslo ribų…

Filmas pristatomas kaip tikrais įvykiais paremta istorija. Maža to – vos tik po intro pasirodo juostos pavadinimas, ekrane išvystame filmo režisierių, pasakojantį, kaip gimė ši pasakojimas, į kurį buvo įsipainiojęs prie jo senelio filmo dirbęs garsistas, septintajame dešimtmetyje dingęs paslaptingomis aplinkybėmis. Tai kiek trikdantis momentas – tačiau trikdantis gerąja prasme – akimirką pagalvoji, ar tik čia kas nors nesupainiota, juk filmas turėjo būti vaidybinis, o ne dokumentinis, ar ne? Iš tiesų, tai tokiu būdu režisierius tiesiog meistriškai išnaudoja šio filmo varomąją idėją – iki galo supainioti žiūrovus, priversdamas juos kaip tikrą priimti išgalvotą istoriją. Be to, šiuo šūviu nušaunamas dar vienas zuikis – unikaliai iš trijų laiko perspektyvų audžiama istorija įgyja ne tik originalumo, bet tokiu būdu pats pasakojimas pakylėjamas į aukštesnį lygmenį. Tai, kas būtų tiesiog detektyvas su mistikos elementais, ir kas, anot paties režisieriaus, būtų netraukęs aukščiau „B“ kategorijos filmo, tampa gudriai suregztu kinematografiniu reginiu, tobulai įkūnijančiu Jeano Luco Godardo legendinę mintį.

„Kinas – tai gražiausia apgavystė gyvenime“, yra pasakęs J. L. Godardas, o „Drakonas atvyksta!“ tą genialiai iliustruoja. M. Haghighi tiesiog meistriškai žaidžia žiūrovų sąmone leisdamas sau siurrealizmą pateikti kaip tikrovę, ir kuo toliau, tuo labiau įtikėti akivaizdžiai išgalvotais dalykais. Tai filmas, kuris kutena ir išdykėliškai erzina, kadangi iki galo nežinai, kas iš tos „tikrais faktais“ paremtos istorijos iš tiesų yra tikra. Tiesą sakant, niekada nesupratau tikrais faktais paremtų filmų sureikšminimo – t.y. tų atvejų, kai tokie filmai per se ir a priori yra laikomi geresniais už kitus, lyg etiketė „paremta tikrais faktais“ būtų savaiminis kokybės garantas. Žinia, net ir tokiuose filmuose – ar, jei tiksliau – kaip tik tokiuose filmuose – tų „tikrų faktų“ procentas toli gražu nesiekia šimto. M. Haghaghi puikiai sužaidžia šiuo aspektu manipuliuodamas tikrove ir visiška bei begėdiškai akivaizdžia fantazija. Tiesa, konkretizuoti, kas šiame filme vis tik yra tikra, o kas yra išgalvota, režisierius atsisako.

Juostoje susipina ne tik skirtingos pasakojimo plotmės (pasakojamų įvykių tikrasis vyksmas, kuris yra apklausiamų jų dalyvių prisiminimai, o, savo ruožtu, apie juos ir jų liudijimą kalbama jau iš šių dienų perspektyvos), bet ir labai skirtingi žanrai. „Drakonas atvyksta!“ klijuojama „eklektiško filmo“ etiketė. Ir tikrai – tai ir detektyvas, ir nuotykinis filmas, ir mistika, ir kvazidokuementika (mokumentika), ir šiek tiek vesternas bei fantastika… Visko tikrai labai daug, tačiau tokią chuliganišką žanrų maišalynę režisierius suvaldo patalpindamas į itin stilingą ir vizualiai nepapratai estetišką formą.

Taip, juostos vizualinis patrauklumas yra dar vienas didelis šio filmo pranašumas. Neįtikėtini, siurrealistiški, kvapą gniaužiantys dykumos peizažai, švarios, ryškios spalvos, stilingi drabužiai ir itin kinematografiškas dykumą skrodžiantis oranžinis „Chevrolet Impala“. Dauguma vaizdų, kaip prisipažino pats režisierius jo galvoje gimsta visai netikėtai – dažniausiai užsiimant visiškai pašaline veikla. Vėliau belieka sugalvoti, kaip visa tai perkelti į ekraną, kad būtų išlaikyta tam tikra logika. Tačiau čia viskas dera – net ir laivas dykumoje, kuri su visais ją supančiais kalnais, pasirodo, kadaise buvo jūros dugne. Be kita ko, „Drakonas atvyksta!“ suteikia ypatingą progą žvilgtelti į 60-ųjų Iraną bei jo madas. Priešrevoliucinį Iraną, kuriame vyravo vakarietiškos mados, o moterims nebuvo privaloma ryšėti galvos apdangalų.

Filmą taip pat įdomu stebėti dėl trijų spalvingų pagrindinių personažų. Žavus ir iki panagių stilingas detektyvas Babakas, kurio tipažas šiek tiek referuoja į Džeimsą Bondą, charizmatiškas ir spalvingas hipis garso režisierius Keyvanas, atrodantis tarsi septintojo dešimtmečio stiliaus ikona… Iš pagrindinio trejeto gal kiek blankiau atrodo geologas Bemhamas – bet čia gal labiau tik dėl to, kad kiti du šviečia itin ryškiai. Juos suvaidinę aktoriai savo darbą atliko puikiai – visi trys personažai saviti ir įsimenantys. Organiškiausiai ir natūraliausiai atrodo Keyvaną vaidinantis Eshanas Goodarzi.

Techninė juostos pusė taip pat puiki. Įspūdingas kameros darbas perteikia kvapą gniaužiančius dykumos peizažus, o už kadrų poetiką norisi paploti. Kaip jau minėta, ypatingas dėmesys skiriamas koloritui. Skirtingiems segmentams pasirinktas nevienodas filmavimo stilius – dabarties mokumentika nufilmuota iš tiesų dokumentiniams filmams būdingu braižu, apklausos  epizoduose dominuoja stambūs planai, tačiau stilistiškai jie aiškiai skiriasi nuo jau minėtos mokumentikos kadrų. Ypatingai puikus garso montažas, garso takeliui parinkta steam punk muzika prisideda prie bendro chaoso ir netikrumo jausmo formavimo žiūrovų galvose.

„Drakonas atvyksta!“ itin vizualus, stilingas ir estetiškas filmas, genialiai įkūnijantis kino, kaip gražiausios apgavystės, aksiomą. Galbūt galima prikišti manieringumą, žanrų eklektiką ir galbūt ne itin gilų siužetą, tačiau visą tai atperka įspūdinga vizualika ir chuliganiškas šios juostos kūrėjo užmojis erzinti ir žaisti tikrovės ir fikcijos suvokimu. Taip, čia daug svarbiau „KAIP“, o ne „KAS“, tačiau kine pasiilgusiems originalumo, drąsos ir gražių vaizdų, šio filmo praleisti negalima.

9
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
10
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles