Švedas Hannesas Martinas Holmas kine debiutavo 1981-aisiais. Iš pradžių kaip aktorius, vėliau pradėjo režisuoti ir rašyti scenarijus. Pirmiausia jis kūrė televizijos serialus. Režisūrinis debiutas kine įvyko 1995 m. – kartu su Månsu Herngrenu H. M. Holmas sukūrė komediją „Vienas iš milijono“ (šved. „En på miljonen“), kuri Švedijos kino apdovanojimuose buvo nominuota geriausio filmo ir geriausio scenarijaus kategorijose. Bendradarbiavimas su M. Herngrenu nenutrūko – kartu šis duetas pastatė dar ne vieną juostą: 1997 m. pasirodė romantinė komiška drama „Adomas ir Ieva“ (šved. „Adam & Eva“), 2000 m. – komedija „Niekada nebus taip, kaip tikiesi“ (šved. „Det blir aldrig som man tänkt sig“), 2002 m. – komedija „Klasės susitikimas“ (šved. „Klassfesten“). 2006 m. prie jų prisidėjo Felixas Herngrenas ir Hansas Ingemanssonas – kartu jie sukūrė romantinę komišką dramą „Kas antrą savaitę“ (šved. „Varannan vecka“). Nuo 2007 m. H. M. Holmas dirba savarankiškai: pasirodė jo kurta komiška drama „Nuostabi ir visų mylima (darbe taip pat viskas gerai)“ (šved. „Underbar och älskad av alla (och på jobbet går det också bra)“), 2010 m. kino ekranus pasiekė drama „Už dangaus žydrynės“ (šved. „Himlen är oskyldigt blå“). 2012 m. ėmėsi ekranizuoti Anderso Jakobssono knygą „Sunė Graikijoje – viskas įskaičiuota“ (šved. „Sune i Grekland – All Inclusive“), po metų pasirodė tęsinys „Sunė Nacionaliniuose parkuose“ (šved. „Sune på bilsemester“). Tiesą sakant iki šiol visa H. M. Holmo filmografija buvo vertinama, švelniai tariant – vidutiniškai, o paskutinieji filmai apie Sunę – ir visai prastai. Tačiau 2015 m. šis režisierius nustebino visus – ir, ko gero, net patį save – su nauju filmu „Gyveno kartą Uvė“ (šved. „En man som heter Ove“) – Fredriko Backhamo romano ekranizacija. Filmas išrinktas kaip Švedijos kandidatas į Oskarus geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje ir jau spėjo pelnyti nemažai apdovanojimų – Kabūro romantinių filmų festivalyje ši juosta pelnė žiūrovų prizą, Edinburge – antrosios vietos žiūrovų prizą, žiūrovų simpatijos atiteko ir Švedijos kino apdovanojimuose, kuriuose be šio įvertinimo „Gyveno kartą Uvė“ apdovanojimus atsiėmė geriausio grimo ir geriausio pagrindinio aktoriaus kategorijose.
Pagyvenęs bambeklis Uvė (akt. Rolf Lassgård) po mylimos žmonos Sonjos (akt. Ida Engvoll) mirties gyvena atsiskyręs, nekenčiantis žmonių ir pats jų nelabai mėgstamas. Vienas pagrindinių Uvės užsiėmimų –o po to, kai jį atleidžia iš darbo – pagrindinis užsiėmimas – tikrinti, kaip laikomasi tvarkos kaimynystėje. Uvė piktinasi idiotiška visuomene, kasdien lanko žmonos kapą ir realiai planuoja, kaip ją greičiau susitikus kitame pasaulyje. Tačiau Uvės planus šiek tiek sujaukia į kaimyninį namą atsikraustę nauji kaimynai. Iš Sirijos kilusi Parvanė (akt. Bahar Pars) pamažu randa būdų, kaip išjudinti Uvę, ir šis po truputį ima vėl socializuotis.
Tiesą sakant, žiūrint šį filmą apima stiprus déjà vu jausmas – nepaisant visų jai tenkančių pagyrų, ši juosta struktūrine prasme labai primena kitą neseną švedų kino produktą – nuotykių komediją „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ (šved. „Hundraåringen som klev ut genom fönstret och försvann“). Nors Uvei – ir ne šimtas metų ir jo gyvenimas gal ir nebuvo tokia spalvinga epopėja kaip šimtamečio Alano Karlsono, tačiau jo istorija papasakojama tokiais pačiais praeities blyksniais, juos supinant su filmo dabartimi.
Tačiau panašumas su „Šimtamečiu, kuris išlipo pro langą ir dingo“ – ne vienintelis. Pats Uvė panašesnis į bendros suomių ir islandų komedijos „Bambeklis“ (suom. „Mielensäpahoittaja“) pagrindinį personažą. Jie abu vienodai piktinasi ne taip, kaip jiems atrodo, besisukančiu pasauliu, juos supančiais idiotais, abudu ištikimi vienai mašinos markei. Ir abu jie pamažu persiauklėja.
Būtent tas persiauklėjimas ir daro filmą kiek šablonišką – tokių istorijų apie nepritapėlį, atsiskyrėlį, kitų vengiantį personažą kine yra parodyta ne viena ir ne dvidešimt. Ir kažkodėl tai, kas kaupėsi visą gyvenimą, staiga ištirpsta per visiškai trumpą laiką. Kažkodėl būtent jis turi pasikeisti, prarasti savo savastį, susitapatinti su tais, kurių iki šiol nemėgo, šalinosi, vengė.
Todėl nieko keisto, kad tokių filmų personažų tipažai yra šabloniški ir nuspėjami. Deja, tas pasakytina ir apie „Gyveno kartą Uvė“. Pats Uvė, kaip centrinė filmo figūra yra įdomus ir netgi nevienasluoksnis personažas, tačiau kiti jį supantys yra daugiau mažiau statistiniai vienetai. Na šiuo atveju – itin politiškai korektiškai atrinkti statistiniai vienetai. Čia turime ir pabėgėlę iš Sirijos, ir vežimėlyje sėdintį neįgalųjį, ir homoseksualą. Jie, ir visi kiti, tiesą sakant yra jokie, tačiau būtent Uvė turi supanašėti su jais, susiniveliuoti, tapti pilka mase – tas priverstinis persiauklėjimas kine yra vienas labiausiai erzinančių dalykų. Ne išimtis ir šis filmas.
Grįžtant prie paties Uvės personažo, jau minėjau, kad jis šiame filme turi šiokį tokį gilesnį pagrindą. Nors dabartinio Uvės įniršis ant viso pasaulio dažnai kelia juoką, iš tiesų matome, kad tai – tragiškas personažas (ką patvirtina jo nesėkmingi bandymai nusižudyti). Prisiminimais papasakota jo gyvenimo istorija iš dalies paaiškina dabartinio Uvės charakterį, bet tik iš dalies – jais labiau atskleidžiama tragiškoji Uvės pusė, tačiau kaip Uvė tapo toks atšiaurus, taip ir lieka neaišku. Iš kitos pusės, dažnai išoriniu šiurkštumu apsigaubia tie, kurie giliai viduje yra sužeisti, nebepasitiki pasauliu ir dėl to po devyniais užraktais ir aštriais dygliais saugo nuo jo tai, kas dar liko iš jų pačių. Galbūt toks ir yra Uvė – iki galo tai neakcentuojama ir paliekama spręsti patiems žiūrovams. Vis tik neapsisprendimas ir blaškymasis nuo komiškumo iki tragizmo nei pagrindiniam personažui, nei filmui neišeina į gerą – šiuo atveju H. M. Holmui iki ispano Pedro Almodóvaro, virtuoziškai įgudusio žongliruoti šiais elementais kine, dar toloka.
Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka švedų aktorius Rolfas Lassgårdas. Šiaip daugiausia jis filmuojasi televizijos serialuose, tačiau kartais pasirodo ir kine. „Gyveno kartą Uvė“ – būtent tas atvejis. Ir ką gi – reikia pripažinti, kad visos pagyros, apdovanojimai ir nominacijos (už Uvės vaidmenį R. Lassgårdas nominuotas Europos kino apdovanojimų geriausio aktoriaus kategorijoje) yra visiškai pelnyti. R. Lassgårdo kuriamas Uvė – ryškus, įsimenantis, spalvingas, nevienasluoksnis ir ilgam išliekantis personažas. Tiesa, teisybės dėlei reikėtų patikslinti, kad Uvę vaidina ne tik jau minėtas R. Lassgårdas – septynmetį Uvę įkūnija Viktoras Baagøe, jaunuolį – taip pat televizijos serialų aktorius Filipas Bergas.
Kiti aktoriai ir jų kuriami veikėjai tiesiog užpildo Uvės visatą ir kasdienybę. Kiek daugiau dėmesio sulaukia dvi aktorės – iranietė Bahar Pars, vaidinanti aktyviąją Uvės kaimynę Parvanę bei išmintingąją ir Uvės labai mylimą žmoną Sonją įkūnijusi Ida Engvoll. Kita vertus, nors šiedu moteriški personažai skiriasi kilme, amžiumi, socialine padėtimi, tuo pat metu jos yra panašios – Sonja buvo ta, kuri sugebėjo išjudinti drovų jaunuolį Uvę, kartais įkvėpti jam gyvenimiškos išminties, ryžto veikti. Filmo dabarties momentu Sonjos nebėra, tačiau Parvanė tam tikra prasme užima jos vietą – dabar jau ji po truputį traukia Uvę iš jo vidinio kiauto. Nors jos ir neprilygsta pagrindinį vaidmenį atlikusiam R. Lassgårdui, bendras aktorių kolektyvo darbas atrodo neblogai.
Juosta yra gražiai nufilmuota, dominuoja skaidrios, vaiskios spalvos, prabėgusio Uvės gyvenimo atkarpoms uždėtas kiek kitoks – blausesnis ir subtilesnis spalvinis filtras, padedantis kurti tam laikmečiui būdingą filmų koloritą. Kamera juda neblogai, kai kurie kadrai dėl savo kompozicijos tikrų, ko gero, netgi atvirukams. Garso takeliui parinkta manieringa styginių muzika.
„Gyveno kartą Uvė“ – gyvenimo tragizmą ir kasdienybės komiškumą bandantis derinti filmas palieka šviesų ir pozityvų įspūdį, su švelniai užgriebtu draminiu poskoniu. Tai filmas, kurio pagrindinis personažas galėtų būti praktiškai bet kurio iš mūsų kaimynas. Vis tik ryškiai jaučiamas šabloniškumas ir akivaizdus panašumas į kitus nesenus skandinavų filmus, bei žanrinis neapsisprendimas nėra šios juostos privalumai. Tačiau tiems, kas pasiilgo gražios, vingiuotos, nors ir gana lengvai nuspėjamos gyvenimo istorijos, pagardintos kasdienybės humoro trupiniais, į šį filmą derėtų atkreipti dėmesį.
Patiks, jei patiko: „Bambeklis“ (suom. „Mielensäpahoittaja“, 2014 m.), „Mano gyvenimo žuvis“ (angl. „Big Fish“, 2003 m.), „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ (šved. „Hundraåringen som klev ut genom fönstret och försvann“, 2013 m.)
