Graikas Argyris Papadimitropoulos kino pramonėje pradėjo suktis nuo 1999 m. Iš pradžių kaip prodiuseris, vėliau jis išbandė ir kitus amplua – aktoriaus, scenaristo, garsisto. 2003 m. debiutavo kaip režisierius su trumpametražiu filmu, po penkerių etų – 2008 m. publikai pristatė savo pirmąjį ilgametražį „Banko sprogimas“ (angl. „Bank Bang“), už kurį Graikijos kino akademijos apdovanojimuose buvo įvertintas kaip geriausias debiutuojantis režisierius. 2011 m. jo kartu su Janu Vogeliu sukurta drama „Prarastos dienos“ (angl. „Wasted Youth“) buvo pristatyta tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje bei tarptautiniame Buenos Airų nepriklausomo kino festivalyje, kuriame buvo nominuotas kaip geriausias filmas. Po kiek ilgesnės – penkerių metų – pertraukos A. Papadimitropoulos šiemet su savo nauja juosta grįžta į kino ekranus. Komiška romantinė drama „Įdegis“ buvo parodyta tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, o iš Edinburgo ir Odesos parsivežė po apdovanojimą – Odesoje laimėtas specialusis žiuri apdovanojimas Auksinė antis, o Edinburge „Įdegis“ pripažintas geriausiu tarptautiniu vaidybiniu filmu.

Keturiasdešimtmetį perkopęs gydytojas Kostis (akt. Makis Papadimitriou) atvyksta dirbti į vieną iš gausybės Graikijos salų, kuri žiemą yra panirusi į letargą, tačiau vasarą išsiskleidžia visomis spalvomis. Per žiemą naujoje vietoje spėjęs apsiprasti Kostis patiria tai savo kailiu – vasara saloje trykšta karšta saule, auksiniais paplūdimiais, mėlyna jūra, tuntais turistų, bei gausybe jaunų, gražių, seksualių, įdegusių, o neretais atvejais – ir visiškai nuogų kūnų. Kartą į Kosčio kabinetą dėl patirto sumušimo užsuka dvidešimtmetė Ana (akt. Elli Tringou) – o paskui ją suguža visa spalvinga ir nesivaržanti jos draugų kompanija. Tačiau juos šiaip ne taip išgrūdęs pro duris Kostis negali pamiršti Anos – graži kaip pati antikinė Afroditė mergina gydytojui smarkiai krinta į akį. Kad galėtų būti šalia jos ir leisti laiką kartu Kostis susidraugauja su šia jaunuolių kompanija. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jo aistra, kurios jis nebegali kontroliuoti, ima viršų, tampa manija ir visiškai užvaldo Kosčio mintis.

Iš vienos pusės būtų galima sakyti, kad „Įdegis“ pasakoja gana tipinę vidurio amžiaus krizės ištikto vyro istoriją. Ir iš dalies tai būtų tiesa. Tačiau visų pirma „Įdegis“ yra apie labai vienišą žmogų, beviltiškai trokštantį dėmesio ir meilės. Taip beviltiškai, kad dėl to jis visai pameta galvą, praranda savo tapatybę, tampa savo paties šešėliu, o desperacijos apimtas ryžtasi visiškai kvailiems dalykams. Kvailiems – kurių joks protingas suaugęs žmogus negalėtų pateisinti, tačiau tokiems, kokius daro dažnas beviltiškai įsimylėjęs asmuo. Tačiau Kosčio aistra Anai neapsiriboja „lyg ir atsitiktiniu“ laukimu, atsiradimu jos lankomose vietose – geismo apakintas jis eina dar toliau.

Taigi, tragiškas Kosčio personažas turėtų būti puikiai suprantamas tiems, kas patys kada nors gyvenime patyrė nelaimingą meilę. Kita vertus, atrodytų, brandus suaugęs vyras neturėtų taip lengvai pamesti galvos dėl perpus jaunesnės mergiotės. Tačiau Kostis elgiasi būtent taip – lyg pirmą kartą įsimylėjęs paauglys – tyrai ir naiviai džiaugiasi akimirkomis su Ana ir itin skaudžiai išgyvena momentus, kai jo lūkesčiai dūžta į šipulius.

„Dženė nežino/ mamos paslapties. Ji nesupranta, kad būnant/ keturiasdešimt dvejų/ yra per daug siaubinga/ mylėti tą, / kuris galbūt nemyli tavęs, / kitaip nei būnant keturiolikos, / septyniolikos/ ar dvidešimt vienerių. / Ji nežino, kad niekada nesi per senas tokiam troškimui, / nors ir bevaisiam, / žeminančiam. / Niekada nesi per senas trečią ryto, / kai niekas negirdi/ verkti apsikabinus pagalvę./ Niekada nesi per senas norėti“ – šios australų rašytojos Margaret Wild eilutės iš nestandartine forma parašyto romano „Užkeiktoji“ itin tinka Kosčiui.

Kita vertus, matome, kaip skirtingai Kostis ir Ana žvelgia į pasaulį. Tarp jų tvyranti galaktika itin ryškiai atsiskleidžia paskutiniame filmo trečdalyje. Iš esmės tai lemia amžiaus skirtumas, priklausymas skirtingoms kartoms – Ana tiesiog mėgaujasi jaunyste, vasara, neįpareigojančiais santykiais. Ji nesureikšmina nei savo, nei kitų seksualumo, nors šis tiesiog liejasi per kraštus – jai seksas tėra seksas, bučinys – tik bučinys ir nieko daugiau. Savo ruožtu Kostis nesąmoningai suvokia, kad jam galimybių lieka vis mažiau ir mažiau, jam galbūt jau norėtųsi sėslumo, rimto ryšio, šeimos…

Nors juostos centre atsiduria iš esmės tragiška Kosčio figūra, filmas sukurtas lengva forma. Pirmoje dalyje dominuoja komiškas tonas, tačiau kuo toliau, tuo labiau juosta įgyja dramos, o pabaigoje – net ir trilerio elementų. Tad jei iš pradžių Kostis dažnai atrodo komiškai, vėliau pamatome visiškai kitokį jo veidą – bauginantį, tuo pačiu metu keliantį tiek gailestį, tiek pasišlykštėjimą. Stebint tai, kam jis ryžtasi, pakimba iki pabaigos nepaleidžiantis klausimas: „Negi jis šitaip galėtų?“ ir tuomet labai norisi, kad atsakymas būtų „Ne“.

Pagrindinis dėmesys tenka Kosčiui ir jį suvaidinusiam Makiui Papadimitriou. Tiek jis, tiek jaunieji aktoriai – Elli Tringou, Dimi Hart‘as, Hara Kotsali, Milou Van Groesen, Marcus‘as Collenas, tiek vyresnieji, suvaidinę Kosčio bendraamžius – Yanis Tsortekis, Pavlos Orkoupolos, Maria Kallimani, Syllas Tzourmekas – atrodo visiškai natūraliai ir organiškai. Tiesa, visi kiti personažai ir juos vaidinantys aktoriai tarnauja daugiau kaip fonas, kuriame atsiskleidžia Kosčio asmenybė.

Filmas taip pat tampa vizualiai maloniu reginiu. Puikiai pagauta lengva ir neįpareigojanti vasaros ir atostogų nuotaika. Čia daug saulės, daug šviesos, daug nuogų kūnų. Kamera džiugina atvirukiškais salos vaizdais, paplūdimiais, keliais išmoningais rakursais, dėmesiu detalėms. Techninei pusei nėra per daug ką ir prikišti. Garso takeliui naudojama tiek diegetinė, tiek ekstradiegetinė muzika – pirmuoju atveju kaip ir filmo personažai girdime tuos pačius modernius salos diskotekų ritmus arba sirtakio melodiją, skabančią kiek vyresnės publikos lankomuose baruose; antruoju – filmo fone skambantys garsai tampa Kosčio sielos atspindžiu.

„Įdegis“ – saulėtas ir komiškas, tačiau tuo pačiu ir gilesnį bei tamsesnį draminį pagrindą slepiantis filmas apie vienišo žmogaus desperatišką meilės ir dėmesio troškimą. Pradedama lengvai ir su humoro gaidele, kuo toliau, tuo labiau šis filmas „tirštėja“ – komizmą ir ironiją pagrindinio personažo atžvilgiu keičia drama, pamažu perauganti ir į trilerį, kurio pabaigą tenka stebėti užgniaužus kvapą. Puiki režisūra, ryškus, įsimintinas, bet tuo pačiu ir visiškai žemiškas pagrindinis personažas, pradinis lengvas filmo tonas, vasariški vaizdai iš esmės gan tradicinę istoriją paverčia patraukliu ir dėmesio vertu reginiu.