Vesternai dar nemirė. Taip galima pasakyti pažiūrėjus režisieriaus Antoine‘o Fuqua režisuotą įtempto veiksmo juostą „Šaunioji septyniukė“. Jau tikrai atrodė, kad šio žanro filmai yra užmarštyje. Iki tol, kol prie jų neprisilietė Q. Tarantino. Ir pasirodė, kad net istorijos apie kaubojus ir indėnus yra savotiškai vis dar patrauklios, tereikia rasti tinkamą kampą. Ir nors „Šaunioji septyniukė“ yra perdirbinio perdirbinys, jis vis dar yra toks, kokio net ir labai išlepinta visuomenė gali norėti.
Kai pasaulį ima valdyti kapitalizmas, į viršūnę šauna bjaurūs, pinigų ištroškę garbėtroškos, kurie yra pasiryžę padaryti viską, kad tik susikrautų dar didesnius turtus. Net ir išvaryti ar išžudyti visą miestelį, stovintį tikslų kelyje. Tačiau žmonės yra linkę priešintis, tad viena moteris imasi iniciatyvos ir pasiūliusi pinigų teisės sergėtojui, pasikviečia jį ir dar šešis vyrus ginti miestelio. Gerai ginklus valdanti septyniukė, nors ir suprantanti tokios nelygios kovos pasekmes, sutinka stoti ginti nekaltųjų, nepaisant jiems patiems gręsiančio pavojaus.
Galima ramiai teigti, jog juostos scenarijus nėra iš pačių originaliausių. Bent jau kalbant apie istoriją. Faktas, kad kai filmas perkuriamas antrą kartą, kažko ypatingo, ypač vesterno rėmuose, nesugalvosi. Bet gal to ir nereikia? Viskas labai paprasta, kerštas, pasišaudymai ir didysis finalas. Tiesą sakant, to absoliučiai užtenka šiai juostai.
Priešingai nei pati istorija, dialogai čia visai geri. Tiesą sakant, būtent veikėjai ir ištempia filmą iš galimos nesėkmės duobės. Jie parašyti taip, kad kiekvieno istorija yra įdomi, patraukli ir įtraukianti. Gal keletos iš septyneto pasakojimai ir yra paviršutiniški, bet tik dėl to, kad jie labiau žiūrisi kovose, nei pokalbiuose. Tuo tarpu esminių veikėjų pokalbiai yra labai gerai apgalvoti, lengvai pritempiami ir prie šių laikų. Taip pat, idėjos apie žiauriai aukštą penkiaaukštį pastatą kiek juokina, bet tuo pačiu ir leidžia žvilgtelti į tuometinį aukščio suvokimą. Bendrąja prasme, veikėjų pokalbiai yra parašyti tinkamai. Jie leidžia veikėjams persipinti ir rasti bendrą sąlyčio tašką, o žiūrovams – atsipalaiduoti nuo nenuilstamo veiksmo ir lengvai pakikenti.
Dėl režisūrinių sprendimų jaudintis tikrai nereikia, nes „Ekvalaizerio“ ir „Išbandymų dienos“ režisierius veiksmo gerbėjų tikrai nenuvils. Viskas pasakojama nuosekliai, tačiau veiksmo netrūksta niekur. Kad ir minimalios, bet vis tiek grumtynės, sugeba pažadinti net ir labiausiai pavargusį žiūrovą. Visas filmas tampa tikru desertu kino žiūrovui, o būtent to iš vesterno ir tikėtumeis. Taip, tai nėra tobulas filmas, bet stebėti jį tikrai smagu.
Apie aktorius per daug neprikalbėsi, nes jų vardai kalba patys už save. Tai nuolatinis režisieriaus bendražygis Denzelis Washingtonas, pamažu kultiniu veidu tampantis Ethanas Hawke‘as ir veiksmo filmų nesikratantis Vincentas D‘Onofrio. Prie viso to pridėkime be galo charizmatišką ir dabar tikra nuotykių ir veiksmo žanro žvaigžde tapusį Chrisą Prattą, augančią Pietų Korėjos žvaigždę Byung-hun Lee, meksikietį Manuelį Garcia-Rulgo ir indėniškos kilmės Martiną Sensmeierį. Ir taip gauname tobulą visų rasių atstovų kokteilį su daug judesio, skriejančių kulkų, šmaikščių vienaeilių pasisakymų ir gera humoro doze. Kiekvienas aktorius sugeba vienaip ar kitaip perteikti savo herojus, jų užsivedimą kariauti ne savo karą. Manau, tai yra svarbiausias dalykas kalbant apie aktorių pasirodymą. Moteriškoji filmo pusė buvo ganėtinai skurdi, o ir jai atstovavusi Haley Bennett daugiausiai laiko stovėjo apsiraudojusi ir paburkusiu veidu. Taip, kaip kitų veikėjų motyvacija ji buvo gera, tačiau filmui labai daug pridėtinės vertės, deja, nesuteikė.
Techniškai filmas labai aukštame lygyje. Specialieji efektai, kurių nebuvo labai daug, atrodė puikiai. Prie sprogimų ir kito veiksmo priderintas garso takelis kartais vertė sėdėti pašiurpus, o kartais ir šokinėti kėdėje, kai netikėtai kas nors iššaudavo ar sprogdavo. Viskas suderinta taip tiksliai, kad vietomis net būtų neįmanom atskirti garso nuo vaizdo, mat jie eina kaip vientisas kūrinys.
„Šaunioji septyniukė“ gal ir nėra geriausias šių metų veiksmo filmas, gal nėra ir pats geriausias vesternas, bet tai tikrai 1960 metų perdirbinio vertas filmas, kurį žiūrėti kine yra tikras malonumas. Galima tik pasidžiaugti, kad net ir praėjus auksiniams vesternų laikams, kino ekranus pasiekę pasakojimai apie laukinius vakarus geba nenuvilti savo istorijomis, veikėjais ir nenutrūkstamu veiksmu. Režisieriaus ir aktorių tandemas suveikė kaip šveicariškas laikrodis ir suteikė tobulą pramogą kine.
