Amerikietis Mattas Rossas iki šiol daugeliui yra geriau žinomas kaip aktorius. Daugiausia M. Rossas filmavosi televizijos filmuose ir serialuose – jei ir pasirodydavo didžiajame ekrane, dažniausiai apsiribodavo antraplaniais ar epizodiniais vaidmenimis. Dar 1997 m. jis pabandė pats režisuoti filmą – sukūrė pirmąjį savo trumpametražį „Meilės kalba“ (angl. „The Language of Love“). Vėliau režisūrą kuriam laikui „užmetė“ – antrasis jo trumpo metro filmas pasirodė tik 2009 m. – tai buvo 10 minučių komiška drama „Žmogiškieji ištekliai“ (angl. „Human Resources“). Galiausiai 2012 m. atėjo laikas tikram debiutui – režisierius pristatė savo pirmąjį ilgametražį filmą – romantinę dramą „28 viešbučio kambariai“ (angl. „28 Hotel Rooms“). Tiesa, juosta nesukėlė didelio sužavėjimo ir neužsiliko nei kino kritikų, nei žiūrovų atmintyje. Tačiau antras kartas, panašu, nemeluos – „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ (angl. „Captain Fantastic“) keliauja iš vieno tarptautinio festivalio į kitą ir renka apdovanojimus. Juosta buvo parodyta Sietlo, Sandanso, Romos, Pučono, PalmSpringso, Nantuketo, Melburno, Karlovy Varų, Dovilio ir Kanų kino festivaliuose ir iš reto grįžo tuščiomis. Kanuose šis filmas dalyvavo „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. „Un certain regard“) programoje ir buvo apdovanotas už geriausią režisūrą, Dovilyje – apdovanotas žiuri prizu ir publikos apdovanojimu, daugelyje kitų festivalių taip pat pelnė žiūrovų simpatijas.
Benas (akt. Viggo Mortensen) su žmona Lesle (akt. Trin Miller) toli nuo civilizacijos vidury miškų laisva ir nepriklausoma dvasia augina šešis savo vaikus: Bodevaną (akt. George MacKay), Kielyrą (akt. Samatha Isler), Vespyrą (akt. Annalise Basso), Relianą (akt. Nicholas Hamilton), Zadžą (akt. Shree Cook) ir Nai (akt. Charlie Shotwell). Nors vaikai nelanko mokyklos, Benas kasdien juos treniruoja ir moko pagal savo sudarytą programą, tad vaikai auga stiprūs, užgrūdinti, sumanūs ir pasirengę įvairioms gyvenimo situacijoms. Tačiau mamos jau kuris laikas nėra ir vaikai ima nerimauti. Dėl bipolinio sutrikimo ji paguldyta į ligoninę. Netrukus Beną pasiekia labai blogos žinios ir jis turi tai pranešti vaikams. Nors Benas iš pradžių kiek abejoja, galiausiai visas septynetas sulipa į mėlynąjį autobusiuką „Styvį“ ir palikę idilišką gamtos prieglobstį išilgai Amerikos patraukia į Naująją Meksiką.
„Jei man leistų paimti tik tris – / tai neimčiau nei pirmo, nei antro,/ gal tik Ž. Ž. Ruso ir į gamtą – / ten, kur ganosi pūkas avies…“ rašo poetas Paulius Norvila. Jeanas Jacquesas Rousseau čia prisimintinas ne atsitiktinai. Juostos pradžioje rodomas Beno šeimos gyvenimo būdas iš esmės yra materializuotos šio šveicarų kilmės prancūzų filosofo idėjos, kad švietimas turėtų skatinti žmones elgtis natūraliai, pagal prigimtį; būti laisvus ir nesusaistytus, nes tik taip – grįžtant atgal į gamtą – įmanoma būti laimingiems.
Iš tiesų, rodomas nuo civilizacijos nutolęs gyvenimo būdas yra labai neįprastas, tačiau Beno įsitikinimu – pilnavertis, kad vaikai užaugtų stipraus kūno, aštraus proto ir laisvos valios. Sunkias fizines treniruotes ir išlikimo laukinėje gamtoje pamokas keičia privalomi skaitiniai, vaikai mokosi šešių kalbų (tarp jų ir esperanto), groja skirtingais instrumentais. Benas skatina mąstymą ir diskusijas, savo nuomonę vaikai prašomi pagrįstai argumentuoti. Vaikai turi susidarę kritišką nuomonę apie kapitalistus, krikščionis (apskritai visos religijos vertinamos neigiamai), šeimoje nešvenčiamos Kalėdos – vietoj to gruodžio 7 d. triukšmingai paminimas Noamo Chomsky‘io gimtadienis. Beno šeimoje nėra nepatogių temų ar kvailų klausimų – Benas stengiasi būti atviras su vaikais – kaip ir su visais kitais.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad vaikai auga laimingi ir Benui su Lesle pavyko sukurti tai, apie ką svajojo. Tačiau… Vaikai nėra visiškai izoliuoti nuo išorinio pasaulio ir su juo susidūrę vis tik pajunta skirtumą tarp savęs ir kitų žmonių. Ir tas skirtumas nėra jaučiamas vien gerąja prasme. Aštriausiai tai išgyvena vyriausiasis sūnus Bodevanas, vadinamas Bo, ir dvylikametis Relianas.
Būtent Bo ir Reliano, kaip ir paties Beno, kismas per visą filmą yra parodomas ryškiausiai. Nors visa širdimi myli savo vaikus ir daro viską jų labui, ateina momentas, kai Benas suabejoja savo gebėjimu būti geru tėvu. Apsisprendimas, ką daryti, nėra lengvas – nei jam, nei vaikams.
Šiuo atveju Benas susiduria su didžiuliu išoriniu spaudimu grįžti prie to, kas „normalu“. Kita vertus – kas yra normalu, o kas jau nebe? Ar kasdien gerti „Coca – colą“ ir neįlįsti į XXL dydžio drabužius yra normaliau nei gerti lietaus vandenį ir be vargo sugebėti padaryti bet kurį jogos pratimą? Ar kasdien akis varvinti prieš kompiuterinius žaidimus ir iš mobiliojo telefono neištraukti nosies, tačiau negalėti suregzti padoraus sakinio yra normaliau nei gebėjimas laisvai cituoti konstitucijos pataisas, filosofų mintis, žymiausių literatūros darbų citatas? Tai yra atviri klausimai, ir į juos nereikėtų skubėti ieškoti atsakymų. Juolab, kai pametėjamas argumentas: „Vaikai yra vaikai ir jų nereikia versti per anksti užaugti“.
Kita vertus, čia kyla ir kitas klausimas – jei tėvai intuityviai jaučia, kad toks gyvenimo būdas yra geriausias jų vaikams, kas kitas, jei ne jie patys turėtų nuspręsti, kaip savo vaikus auginti? Tačiau iš karto girdime Bo ir Reliano išrėktus priekaištus ir turime atsakyti į dar vieną klausimą – tėvai – tai ne vaikai, ir nors būtent jie didžia dalimi nulemia savo vaikų gyvenimą, tačiau negali jo nugyventi už juos. Iki kokios ribos apie gyvenimo būdą ir vaikų auklėjimą galima palikti spręsti patiems tėvams, o kada tos ribos peržengiamos ir turėtų įsikišti visuomenė?
Panašių klausimų kyla ir daugiau ir dėl to režisierius tik džiaugiasi – vadinasi, filmas pavyko. Iš tikrųjų „Fantastiškojo kapitono: gyvenimo be taisyklių“ idėja kilo iš paties M. Rosso asmeninės patirties, kai jis su žmona augindamas savo vaikus susidūrė su panašiomis dilemomis. Be to, vaikystėje jam pačiam yra tekę kurį laiką augti komunose – panašų gyvenimo būdą galime matyti ir filme. Tačiau M. Rossas nėra linkęs „Fantastiškojo kapitono“ laikyti autobiografiniu filmu – kelios detalės yra pasiskolintos iš jo paties prisiminimų, tačiau iš esmės tai galėjo nutikti bet kam ir to nereikėtų personalizuoti.
Iš esmės labai panašią istoriją – tiesa, paremtą tikrais faktais – apie tėvą, laukinėje gamtoje auginantį savo vaikus, galima buvo pamatyti prancūzų režisieriaus Cédrico Khano juostoje „Laukinis gyvenimas“ (pranc. „Vie sausvage“). Lyginant panašias istorijas geriausiai išryškėja režisieriaus talentas – C. Khano filmas yra nuobodus ir paviršutiniškas, kai tuo tarpu M. Rosso rankose ši idėja pavirsta ryškiaspalviu pasakojimu su daugiasluoksniais personažais, kurių kiekvienas yra individualus.
Savo ruožtu pagrindinį – Beno – vaidmenį atlikęs Viggo Mortensenas teigia, kad tai buvo vienas geriausių jo kada nors skaitytų scenarijų. Be kita ko, beveik nepakeistas jis buvo perkeltas į ekraną. Tai ir lėmė aktoriaus apsisprendimą atlikti fantastiškojo kapitono Beno vaidmenį ir dabar, ko gero, net sunku būtų įsivaizduoti jo vietoje kitą aktorių. Kita vertus, M. Rossas šiam vaidmeniui ieškojo būtent tokio aktoriaus, kuris ekrane atrodytų visapusiškai įtikinamai – pradedant fiziniu pasirengimu, baigiant intelektualumu ir gyvenimiška patirtimi.
Kalbant apie patį V. Mortenseną šiuo atveju kaip niekad tinka kino kritiko Mariaus Kulviečio mintis apie tai, kad kiekvienas aktorius kas kartą iš esmės vaidina patį save. Žinoma, V. Mortensenas savo sūnaus miške neaugino, tačiau, kaip pats pasakoja, visada skatino mąstyti sava galva, atsakymų į rūpimus klausimus ieškoti knygose ir filmuose. Tačiau ekrane stebint vėl barzdotą V. Mortenseną, kai kurie kadrai nori nenori primena Aragorną iš Peterio Jacksono „Žiedų valdovo“ (angl. „Lord of the Rings“) trilogijos. Ir ne tik išvaizda: atsitiktinai ar ne, Benas cituoja N. Chomsky‘io mintį: „Jei manai, kad vilties nėra, tai garantuoji, kad jos nėra. Jei manai, kad yra laisvės instinktas, galimybės kažką pakeisti, tada yra tikimybė, kad prisidėsi prie geresnio pasaulio kūrimo. Tai tavo pasirinkimas“, kas savotiškai susisieja padrąsinančiu „Vilties visada yra“, kurį Aragornas kartoja visiems jos netekusiems tamsiausią mūšio akimirką. O J. R. R. Tolkieno Aragornas tapo savotišku prototipu suomių rašytojos Tuvės Jansson Snusmumrikui. Ir išties – kokie jie visi panašūs: Viggo į Aragorną, Aragornas – į Snusmumriką, Snusmumrikas (su savo plačiabryle skrybėle ir dvidešimt keturiais girinukais) – į šaunųjį kapitoną Beną… O jis, savo ruožtu, nėra nei vienasluoksnis, nei vienpusiškas – nors Benas yra pagrindinis veikėjas, vis tik gana aiškiai leidžiama suprasti, kad, jis, galbūt, nėra teisus. Būtent toks – tiesmukai atviras, nesivaržančiai natūralus, išmintingas, tačiau ir klystantis, šiek tiek nemandagus, kartais sutrikęs – yra Benas. Kitaip tariant – visiškai įtikinamai žmogiškas.
Puikiai parinkti ir jaunieji aktoriai – visa atmosfera ir vaidyba visiškai įtikina, kad tai, ką matome ekrane – tikra šeima. Nors daugiausiai ekrano laiko tenka abiturientą Bo suvaidinusiam britui George‘ui MacKay‘ui ir dvylikametį Relianą įkūnijusiam australui Nicholasui Hamiltonui. Būtent šiedu berniukai skaudžiausiai išgyvena vidinę koliziją tarp tokio, gyvenimo būdo, kokio juos moko jų tėvas, ir civilizacijos ilgesio. Tiesa, jei Relianas paauglišką pyktį Beno atžvilgiu dėl atskyrimo nuo civilizacijos reiškia nuo pat pradžių, tai Bodevanas reaguoja ir elgiasi kiek kitaip. Galima sakyti, kad Bo yra ne pagal metus subrendęs ir daugeliu atvejų netgi palaiko Beną, tačiau civilizacijos teikiamos galimybės labai stipriai traukia ir jį. Kitiems personažams (ir atitinkamai juos suvaidinusiems aktoriams) dėmesio tenka mažiau, tačiau jie visi labai saviti, organiški ir skirtingi. Gal tik paauglės Kielyra ir Vespyra yra per daug panašios tarpusavyje – tačiau tokia buvo režisieriaus idėja, jis savo filme norėjo dviejų stiprių jaunų merginų. Savotiškais Beno antagonistais tampa jų giminaičiai Harper (akt. Kathryn Hahn) ir Deivas (akt. Steve Zahn), bei uošvis Džekas (akt. Frank Langella). Jei santykiai su pirmaisiais apsiriboja tik apsižodžiavimu, kylančiu daugiausiai dėl Beno tiesmukiškumo, tai Beno ir Džeko konfrontacija perauga į tikrą karą.
Be kita ko, filmą malonu stebėti dėl ypatingos vizualikos, kuri kartais šiek tiek netgi primena Wesso Andersono mėgstamus sprendimus. Juosta stebina kvapą gniaužiančiais gamtos vaizdais: neaprėpiamais plotais nusidriekę miškai, statūs kalnai, galingų krioklių srovės… Iš tiesų, tai itin žalias filmas – šios spalvos ekrane itin gausu. Kamera gerai gaudo ir į kelią išriedėjusį mėlynąjį „Styvį“ – tiek važiuojantį kalnų keliais, tiek tiltais, nutiestais į civilizaciją. Be jau minėtos gamtos teikiamos ryškios žalumos, čia nevengiama pažaisti kitomis spalvomis – mėlynas šeimos autobusiukas, ryškiai raudonas Beno kostiumas ir ne mažiau spalvingi jo vaikų rūbai, oranžinės saulės šviesos užlietas autobuso salonas… Vėlgi, kalbant apie šviesą, ji skirtinga – vienokia atrodo miško tankmėje, kitokia miesto dykvietėje, dar kitokia – riedant autobusu. Pasitaikė gal tik kelios klaidelės (filmuojant amerikietišką naktį ir kokį kartą pastatant aktorių priešais natūralios šviesos šaltinį). Garso takelis, kaip ir galima tikėtis iš tokio kiek neįprasto filmo, taipogi netradicinis – fone girdim skambančius dūdmaišius, islandų grupės „Sigur Ross“ gerbėjai turėtų nesunkiai atpažinti šiems muzikantams būdingus „ūkavimus“, kai kurias dainas atlieka patys filmo personažai.
„Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ – puikus JAV nepriklausomo kino pavyzdys, suteikiantis vilčių, kad ne visa šios šalies kino pramonė yra palaidota po nesibaigiančiu perdirbinių, priešistorių ir tęsinių srautu ir kad originalios idėjos dar gyvos. Vizualiai itin patraukli juosta užmena daugybę klausimų apie vaikų auklėjimą ir teisę dėl jo apsispręsti, normalumo standartus, pasaulio dualumą (civilizacijos ir gamtos sankirtą), vartotojų visuomenės problemas. Filmas suteikia galimybę stebėti, kokį vidinį kismą išgyvena personažai, su kurių gausa režisierius visai nesunkiai susitvarko – praktiškai nei vienas nepasimeta ir nelieka užmirštas. Įspūdingi gamtos vaizdai ir drąsus žaidimas spalvomis bei „šviežia“, kitur nepergrota foninė muzika pamalonins žiūrovų akis ir ausis. Tad filmas tikrai vertas dėmesio – vien kaip įrodymas, kad šiuolaikiniam kinui reikalingi ne tik superherojai.
