Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių / Vilmanto recenzija

Jau šimtus kartų kino ekranuose matėme „mauglio/tarzano“ tipo istorijas, kai gamtoje užaugęs žmogus susiduria su šiuolaikiniu pasauliu. Atrodytų, ką čia galima parodyti naujo ir nematyto? Ogi, pasirodo, galima! Amerikiečių aktorius ir režisierius Mattas Rossas kviečia mus į pažintį su visą gyvenimą gamtoje gyvenusia šeima, kuriai tenka susidurti su mums įprastu, bet jiems visiškai nepažintu gyvenimu.

Amerikos miškų glūdumoje Benas (akt. Viggo Mortensenas) augina būrį vaikų pagal savo sugalvotą auklėjimo sistemą. Tai jam tenka daryt vienam, kai jo žmona paguldoma į ligoninę. Vyras vaikus moko medžioklės, išgyvenimo gamtoje principų, daug dėmesio skiria jų fiziniam pasiruošimui, tačiau tuo pačiu metu jie skaito žymiausių filosofų veikalus, mokosi užsienio kalbų ir gali kalbėti apie daugelį temų ir socialinių, ir tiksliųjų mokslų plotmėse. Šeimos gyvenimą sudrumsčia žinia apie motinos mirtį. Benas su vaikais sėda į hipišką autobusą ir leidžiasi į kelionę. Nors jos tikslas ir yra paskutinį kartą atsisveikinti su pagrindine šeimos moterimi, tačiau tai bus ir pirmasis vaikų susipažinimas su mums įprastu šiuolaikiniu pasauliu.

„Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ yra įdomus (pamatę filmą, jūs mane barsit dėl šio žodžio naudojimo) kūrinys dėl savo įvairiapusiškumo. Kaip supratote, juostoje pasakojama apie gamtos vaikų susidūrimą su gyvenimu ant asfalto. Tačiau tai ne tik tai. Tai ir kelio filmas, ir tėvų-vaikų santykių drama, ir komedija… Kadangi filmas koncentruojasi į keletą temų ir, kas svarbiausia, jų nepanagrinėja paviršutiniškai, o griebia ir giliau, jį nenuobodu žiūrėti. Istorija nėra statoma tik ant Beno ir vaikų susidūrimo su paprastu gyvenimu. Jei būtų eita tik tuo keliu, mestume „Šaunųjį kapitoną“ į šiukšlių dėžę ir konstatuotume, kad tai „nuobodu“, „jau matyta“ ir pan.

Man šis filmas, pirmiausia, pasakoja apie vaikų auklėjimą ir tėvų-atžalų santykius. Nors rodoma istorija ir nėra pati realiausia, tačiau tikrai rasite epizodų, kuriuose atpažinsite situacijas iš santykių su savo tėvais arba vaikais. Filmas puikiai parodo, kaip kartais ir viena, ir kita pusė laikosi tik savo tiesos ir nebando suprasti kitos kartos atstovo.

Iš to išplaukia kita labai svarbi tema, kurią nagrinėja filmas. Tai žmonių nesusikalbėjimas, negebėjimas suprasti. Ir čia jau nagrinėjama platesnė erdvė, ne tik tėvai-vaikai. Benas nesupranta aplinkinių, savo paties giminių, jie, žinoma, nesupranta jo. Džiugu, kad filmo kūrėjai nepasirinko pasakoti visko tik iš protagonisto pusės. Benas nėra parodomas kaip nesuprasta auka. Šis veikėjas taip pat priima netinkamų sprendimų, laikosi kartais neteisingos nuomonės. Pagrindinis veikėjas nėra suromantizuojamas, o visa istorija parodoma ne tik iš juodos ar baltos perspektyvos. Jame yra daug pilkos perspektyvos, jeigu galima taip pasakyti. Žiūrovas pats gali spręsti kiek pasirinktas Beno gyvenimo būdas ir jo vaikams diegiama filosofija yra teisinga ir priimtina.

Ir kas pasistengė, kad filmas būtų toks įvairiapusiškai geras? Žinoma, Mattas Rossas. Vis tik režisieriui ir scenarijaus autoriui turėčiau keletą pastabų. Pirmiausia, mano manymu, per mažai buvo išvystyta Relliano istorija. Šiam Beno vaikui laukinis gyvenimas ir tėvos filosofija buvo mažiausiai priimtini. Nors buvo stengiamasi parodyti konfliktą, tačiau man trūko užaštrinimo, galbūt daugiau ir labiau įtikinamų kibirkščių tarp dviejų konfliktuojančių pusių. Taip pat Matto Rosso darbas kartais būdavo per saldus. Kalbu ir apie istoriją, ir apie režisūrą. Čia, žinoma, skonio reikalas, tačiau juostai artėjant prie pačios pabaigos, jautėsi daug kartų matytas ir kiek pabodęs holivudinis stilius. Tai galima pritaikyti ir kelioms scenoms, kuriose netrūko „awww“ momentų ir vietų, kai filmo kūrėjai tikėjosi, kad jau šluostysitės ašaras.

Nors minėjau, kad istorijos pasakojime yra daug „pilkos“, tai netaikytina filmo vizualiai pusei. „Šaunusis kapitonas“ yra tikrai spalvotas kūrinys. Prie to daug prisideda kameros darbas, kuris pertekia ir neįžengiamo miško grožį, ir bekraštės dykumos vienišumą.

Prie filmo atmosferos prisideda ir neblogas muzikinis takelis. Filmas išvengia šabloninių melodijų. Čia girdime dūdmaišio garsus, indie roko kūrinius, Sigur Rós bei Alexo Somerso kompozicijas. Yra ir truputį „Guns N‘ Roses“. Sakot, visai kabinantis muzikinis takelis? Nedrįstu ginčytis.

Kalbant apie aktorių pasirodymus, žinoma, pirmiausia reikia minėti pagrindinį filmo variklį, patį Aragorną, Viggo Mortenseną. Šiam profesionalui teko tikrai ne pati lengviausia užduotis. Jo vaidinamas Benas – sudėtingas personažas. Šį vyrą matome ir labai griežtą bei užsispyrusį, tačiau vėliau atsiskleidžia ir jo švelnioji pusė, kartais ir viena kita keistenybė… V. Mortensenui puikiai pavyksta įsigyventi į Beno veikėją, perteikti asmenybės sudėtingumą ir vežti visą filmo istoriją paskui save. Jei kalbėtume apie vaikus vaidinusius aktorius, tai vieni sužibėjo, kiti kiek perdegė, tačiau ir jų užduotys buvo skirtingos. Man tikrai patiko Najaus ir Zadžos personažai ir juos įkūnijantys vaikai, kurie atrodė mieli. Tačiau jie neturėjo didelių ir sunkių užduočių, kad galėtume kalbėti apie jaunųjų talentų proveržį. Jie atrodė mieli, žavūs ir juokingi, tačiau sunkiausia užduotis jiems buvo nebent rimtu veidu paaiškinti kas yra Teisių bilis. Kiek daugiau darbo turėjo Rellianą įkūnijantis Nicholasas Hamiltonas. Šiam jaunajam aktoriui teko keletas istorijai ypatingai svarbių dramatiškų scenų ir jis jose, deja, neįtikino. Vyresnius vaikus įkūniję aktoriai neblogai susitvarkė su jiems pavestais vaidmenimis, o apie antraeilius personažus nėra didelio reikalo daug kalbėti, nes daugiausia filmas koncentruojasi į Beną ir vaikus. Galiu tik paminėti, kad filme trumpai pasirodo Frankas Langella, o jį visada smagu pamatyti didžiajame ekrane.

„Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“ – šiltas ir spalvingas filmas. Jame esančios kuriozinės situacijos prajuokins komiškų situacijų išsiilgusius žiūrovus, o tie, kurie po seanso mėgsta pamąstyti apie kūrinyje nagrinėjamas gyvenimo problemas, taip pat neliks nusivylę. Gera istorija + daug spalvų + gera muzika + Viggo Mortensenas = geras laikas kine!