Mirties namai

Nors „Mirties namai“ turi pakankamai nepatogių akimirkų, kad užsidirbtų vieno originaliausių pastarojo meto trilerių etiketę, protingiausias filmo elementas yra susijęs su pagrindine siužeto idėja.

Filmas pasakoja apie tris jaunuolius, pragyvenimui užsidirbančius vagiant iš pasiturinčių žmonių namų. Išgirdę apie tai, kad viename iš labiausiai apleistų Detroito rajonų gyvena aklas karo veteranas (akt. Stephen Lang), tragiškomis aplinkybėmis gavęs didelę pinigų sumą, vagys nusprendžia nesunkiai praturtėti apvogdami jo namus. Jie nepagalvoja, kad taip atokiai vyras gyvena ne be reikalo ir kad jeigu jis yra aklas dar nereiškia, jog yra bejėgis ar pats negalintis nusikalsti.

Dėl to protingiausia siaubą ir trilerį maišančio filmo dalis yra paprastas klausimas: ką žiūrovai renkasi palaikyti? Tragišką istoriją turintį akląjį, į kurio namus įsiveržia trys bejausmiai vagys, ar tris naivuolius, kurie turi kokiu nors būdu pabėgti nuo žiauraus ir paskutinę gyvenimo viltį norinčio apsaugoti vyro?

Tokia sumani ir aiškaus atsakymo neturinti dilema lydi visą filmą, kurį režisavo naujosios „Piktųjų numirėlių“ versijos režisierius Fede Alvarezas (turbūt menkas sutapimas, kad „Mirties namų“ siužetas taip artimai primena originalųjį „Piktųjų numirėlių“ filmą, o Samas Raimi yra šio filmo prodiuseris). Tai leidžia filmui veikti keliais lygiais ir kuo labiau apie jį galvoji, tuo jis yra įdomesnis. Jeigu „Mirties namus“ žiūrėsite kaip paprastą trilerį apie nuo žudiko bandančius pabėgti žmones, viskas bus įdomu. Jeigu žinosite veikėjų motyvacijas – dėl ko aklasis žmogus taip nuožmiai gina savo namus ir dėl ko viena iš vagių, Roki (akt. Jane Levy), yra taip pasiryžusi pavogti jo pinigus, – situacija bus dar labiau įtempta.

Įtampa yra didžiausia filmo stiprybė, atsirandanti labiausiai dėl to, kaip įspūdingai režisierius išnaudoja techninę juostos pusę. Nors aklasis vyras filme nėra paverčiamas Drąsiaširdžiu ir neturi išskirtinių galių, „Mirties namai“ sugeba išryškinti, kad neturėdamas regėjimo jis gali pasikliauti tik klausa ir uosle, ką filmas išnaudoja tobulai.

Kiekvienas durų sucypimas reiškia artėjantį pavojų. Kiekvienas kvapo išleidimas veikėjus priartina prie mirties. Ginklo iššovimas juos apkurtina, o visiška tyla gąsdina. Mažai yra naujų filmų, kurie savo garsą sugebėjo išnaudoti taip sėkmingai kaip šis, leidžiantis tvyroti tylai tiek, kiek reikia. „Mirties namai“ praktiškai neturi muzikos ir labiau pasikliauna momentiniais garso efektais, kurie po visiškos tylos nustebina su tokia energija, kad jiems neprilygtų joks iš už krūmo iššokęs monstras.

Net jeigu filmo istorija yra išties stipri, judanti į vis nepatogesnę teritoriją, būtent jos įgyvendinimui naudojami elementai yra labiausiai įsimintini. Pavyzdžiui, net sunku pagalvoti, kaip „Mirties namai“ atrodytų be dviejų pagrindinių filmo aktorių – Stepheno Lango ir Jane Levy. S. Langas viltį praradusį, šaltakraujį ir vienintelį tikslą turintį vyrą įkūnija su įspūdinga energija, visad atrodantis kaip savyje slepiantis dešimtis emocijų ir visas jas išleidžiantis fizinio kontakto metu. Tuo tarpu J. Levy yra pateikiama ne kaip priešingybė jam, bet kaip prie tokių situacijų nepripratusi ir tuo pačiu metu nepasimetanti mergina, kuri padarys viską, kad ištrūktų ne tik gyva, bet ir su jos gyvenimą kardinaliai galinčiais pakeisti pinigais.

Būtent dėl to siužeto progresija yra tokia įdomi, metanti vis daugiau ir daugiau kliūčių visiems veikėjams ir vis apgaudinėjanti žiūrovus. Patogiausia „Mirties namų“ siužetą yra lyginti su 2015 m. filmu „Marsietis“, kuriame Mattas Damonas kas penkias minutes sugalvodavo vis naują idėją išlikti gyvu ir likimas jam pasiųsdavo naują iššūkį. Lygiai taip ir čia: jeigu galvosite, kad viskas baigta, jūsų laukia dar vienas nusivylimas. Šitas filmas turi bent penkias pabaigas, vieną už kitą įspūdingesnes ir reiškiančias vis daugiau, ir pykti už tokį apgaudinėjimą neįmanoma.

„Mirties namai“ visų šių elementų dėka parodo tai, ką sugeba tik geriausi siaubo filmai. Siaubas ir įtampa turi kilti ne iš vienkartinių gąsdinimų, o iš atmosferos, kurioje žiūrovai visad jaučiasi šiek tiek nepatogiai ir laikui bėgant tas jausmas tik stiprėja. Pasiduoti šio filmo diktuojamam ritmui ir baimei yra neįtikėtinai lengva, ir net jeigu čia pamatysite vaizdus, kurių jau niekada negalėsite atmatyti, „Mirties namai“ jums bus suteikę tiek emocijų, kiek suteikia tik geriausiai įgyvendinti filmai.