Kartais išties sunku paaiškinti tai, kas vyksta. Štai, pavyzdžiui, amerikiečių režisierius Barry‘is Sonnenfeldas gal niekada ir nebuvo pasiekęs ypatingų kinematografijos aukštumų, bet jo fantastinė komedija „Vyrai juodais drabužiais“ (angl. „Men in Black“, 1997 m.) apie agentus J ir K ir jų bandymus sužiūrėti Žemėje gyvenančius ateivius yra smagus savo žanro pavyzdys ir jai galima klijuoti netgi „kultinio filmo“ etiketę. Oskaro laureatų amerikiečių aktorių Kevino Spacey‘io ir Christopher‘io Walkeno atskirai pristatyti irgi nereikia. Tad teoriškai, paėmus pusėtiną režisierių ir du aukščiausio kalibro aktorius, turėtume gauti lyg ir neblogą filmą? Deja. Kartais teisingi (ar beveik teisingi) ingredientai negarantuoja vartotino galutinio rezultato. Tada tik belieka sėdėti ir žiūrint į ekraną galvoti – o kokį velnią čia veikia K. Spacey‘is? Žinoma, kam nepasitaiko, tačiau, ko gero, nebūtina, kad viskas pasiektų kino teatrus.
Milijardierius Tomas Brendas (akt. Kevin Spacey) didžiąją dalį savo laiko praleidžia darbe. Dabar jis apsėstas minties pastatyti aukščiausią pastatą visame šiauriniame pusrutulyje. Todėl nieko keisto, kad šeimos nariams – žmonai Larai (akt. Jennifer Garner) ir vienuolikmetei dukrai Rebekai (akt. Malina Weissman) laiko lieka ne tiek ir daug. Tiesą sakant, jei jau atvirai – šeima niekada nebuvo Tomo prioritetas – tą teko išgyventi ir Deividui (akt. Robbie Amell) – Tomo sūnui iš pirmosios santuokos, – dirbančiam Tomo kompanijoje „Firebrand“. Tačiau artėja Rebekos gimtadienis ir žmona myga Tomą parodyti dukrelei nors šiek tiek dėmesio padovanojant jai tai, ko mergaitė nori. Bėda ta, kad Rebeka nori kačiuko, o Tomas negali pakęsti nė minties apie kates. Galiausiai, grįždamas iš darbo ir jau vėluodamas į Rebekos gimtadienio šventę, bei jausdamasis šiek tiek kaltas Tomas nusprendžia nupirkti dukrai norimą gyvūnėlį. Navigacinė sistema atveda jį į nuošaliame skersgatvyje įsikūrusią pono Purrkinso gyvūnėlių parduotuvę. Čia gan nemandagiai pabendravęs su paslaptingu parduotuvės savininku (akt. Christopher Walken) Tomas griebia pirmą pasitaikiusį katiną, tačiau turi grįžti prie dangoraižio pasikalbėti su savo patikėtiniu Ianu (akt. Mark Consuelos). Čia įvykus nelaimingam atsitikimui, Tomas nukrenta nuo dangoraižio stogo. Atsibudęs jis supranta, kad jo kūnas atsidūrė komoje, o siela… persikėlė į katiną. Ir nors garsiu kniaukimu ir aktyviais naguotų letenėlių mostais bando visiems pranešti, kas esąs iš tikrųjų, jo niekas nesupranta. Niekas, išskyrus poną Purrkinsą, kuris paaiškina, kad Tomas turi nedaug laiko įrodyti, kad yra vertas žmogaus kūno, kitaip visą gyvenimą (ar, tiksliau – likusius du iš devynių) jam teks praleisti katino kailyje…
Žiūrint „Devynis gyvenimus“ nori nenori tenka prisiminti tematiškai panašų filmą „Flukas“ (angl. „Fluke“, 1995 m.), kuriame žuvęs vyras inkarnavosi į mielą rudą šuniuką Fluką ir bandė savo žmogiškajai šeimai pranešti, kas esąs iš tiesų. Deja, „Fluko“ subtilumo ir dramatiškumo „Devyniuose gyvenimuose“ – nė kvapo. Žiūrint šį filmą aplanko ir daugiau déjà vu – atrodo, kad būtų paimta po žiupsnelį „Fluko“, „Ko nori moterys“ (angl. „What Women Wants“, 2000 m.), „Ponas Likimas“ (angl. „Mr. Destiny“, 1990 m.), gal dar kažkas iš „Gremlinų“ (angl. „Gremlins“, 1984 m.), nepamirštant „Garfildo“ (angl. „Garfield“, 2004 m.), suplakta į vieną, įvilkta į pūkuotą pasiutkailį ir –voilà!
Kaip matyti iš aukščiau išvardytų pavyzdžių, „Devyni gyvenimai“ panašėja į tas komedijas, kurios buvo rodomos geriausiu atveju prieš dešimt, blogiausiu – prieš trisdešimt metų. Kažkada tai buvo populiaru, bet tai dar nereiškia, kad dabartinius žiūrovus taip be niekur nieko galima blokšti atgal į praeitį.
Minėti pavyzdžiai taip pat byloja, kad „Devyni gyvenimai“ yra sukaltas pagal jau ne kartą matytą ir todėl nebeįdomų modelį – filmo pradžioje matome nuo tikrųjų gyvenimo vertybių ir tiesų atitrūkusį ne itin malonų personažą, kuris už savo netikusį būdą paverčiamas tuo, ko įprastame gyvenime nekentė labiausiai. Tada gerą pusę filmo jis stengiasi įvairiais būdais pranešti, kas jam nutiko (bėda, kad šeimynykščiai paprastai tokioms žinutėms yra neimlūs, nesupratingi ir nenuovokūs) ir stengiasi išlaikyti savo ankstesniąją pusę ir įpročius (šiuo konkrečiu atveju – žmogiškuosius), o paskui ateina momentas, kai tenka priimti lemiamą sprendimą, galbūt netgi susitaikyti su likimu ir iš to pasimokyti. Toks trumpas ir supaprastintas scenarijaus aprašymas su nedideliais pakeitimais tinka tiek „Devyniems gyvenimams“, tiek „Flukui“, tiek „Ko nori moterys“, tiek „Ponui Likimui“ ir dar galybei kitų ant to paties kurpaliaus padirbtų filmų.
Taigi, jei norite ko nors originalaus – „Devyni gyvenimai“ tikrai ne tas filmas, kur to derėtų ieškoti. Žinoma, filmo kūrėjai bent šiek tiek stengėsi suteikti kailiniuotai ir pūkuotai, o ant kojų cap ca rap komedijai savitumo įvilkdami ją į katino kailį. Tačiau čia visa fantazija ir išsenka. Tad vėlgi turim klasikinį variantą – norėjosi kaip geriau, o išėjo taip, kaip visada.
Taip, čia turim tikrą pasiutusį katiną, intrigas už nugaros rezgantį verslo partnerį, tėčio nenorintį nuvilti sūnų, fifą buvusią žmoną ir panašią fifą šios dukterį, gražuolę ir geruolę dabartinę žmoną ir tiesiog mielą mergaitę, kuriai taip trūksta tėčio ir kuri supranta daugiau, nei sugeba suprasti suaugusieji… Ai, tiesa, dar turim ir paslaptingą nieko gera nelemiančiu žvilgsniu veriantį gyvūnėlių užkalbėtoją – bet juk kiekviename tokiame filme koks nors (beveik) burtininkas yra kaip ir privalomas?…
Kaip jau minėta aukščiau, kartais tikrai neaišku, ką rimti aktoriai veikia tokio ir panašaus pobūdžio filmuose. Tiesa, dvi didžiausios filmo žvaigždės, kurių pavardėmis į šį filmą masinami žiūrovai, ekrane praleidžia ne tiek ir daug laiko. Poną Purrkinsą vaidinančio C. Walkeno pasirodymus galima, ko gero, suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o K. Spacey‘io personažas Tomas Brendas iš savo žmogiškojo pavidalo „atsijungia“ jau filmo pradžioje – paskui tik girdime K. Spacey‘io balsą, sekiojantį paskui tiesiog pasiutiškai besiduodantį Poną Pūkį. Dauguma kitų aktorių personažai yra visiškai stereotipiniai ir nereikalaujantys kokių nors ypatingų aktorystės sugebėjimų. Jaunosios aktorės M. Weissman ir Talitha Bateman savo pasirodymais taip pat nesužavi.
Į techninę pusę investuota iš tiesų nemažai, deja, vėlgi, nepaisant visų pastangų ir investicijų, galutinis vaizdas nėra džiuginantis. Vien jau katino daužymasis į spintą ar į sienas yra pakankamai skausmingas vaizdelis – net ir tuo atveju, jei šitiems pūkuotiems ir ūsuotiems padarams jaučiate nuoširdžią ir nesumeluotą antipatiją. Nors buvo filmuojami dresiruoti gyvūnai, vis tik kai kuriems numeriams net ir noriausiai dresiravimui pasiduodančios katės sugebėjimų neužtektų – tam panaudota kompiuterinė grafika, kuri, deja, neįtikina. Kokių nors įdomesnių kompozicinių sprendimų ar kameros rakursų tikėtis taip pat yra toks pats bergždias reikalas, kaip ir prišaukti katę maudytis. Garso takelis niekuo neišsiskiriantis ir, kaip ir pats filmas, neįsimenantis.
„Devyni gyvenimai“ – pagal šimtus kartų matytą klišę gana atmestinai ir paskubomis sukalta komedija, su stereotipiniais personažais, skausmingais katiniškais skrydžiais ir ganėtinai kvailu scenarijumi. Jei kyla tam tikrų klausimų, atsakymai yra daugiau nei akivaizdūs: Ar pasaulis ir kino istorija būtų ką nors praradusi, jei „Devyni gyvenimai“ nebūtų išvydę dienos šviesos? Žinoma, ne. Ar filmui skirtus pinigus, išteklius, aktorių laiką bei talentą buvo galima panaudoti kokiam nors prasmingesniam projektui? Tikrai taip. Tačiau… Jei jaučiate nostalgiją prieš dešimtį ar visą dvidešimtį metų besisukusioms komedijoms, jei savo Kalėdų neįsivaizduojate be kasmet n-tąjį kartą žiūrimo „Vienas namuose“ (angl. „Home Alone“), ir/ ar jei dažniausiai filmą renkatės pagal devizą: „Tingiu galvoti, nenoriu užkrauti galvos, kinas turi būti pramoga ir jį žiūriu tam, kad atsipalaiduočiau“ ir jei tikrai neturite kur prasmingiau praleisti pusantros valandos iš savo vieno vienintelio gyvenimo, tada galite bandyti surizikuoti pažiūrėti šį gana chaotišką pagal „copy – paste“ metodą pastatytą filmą. Labai smarkiai gal ir nenusivilsite, bet kad šis filmas atmintyje išsilaikys ilgiau negu katė viduje, ką tik įleista į kambarį, tikimybė yra labai nedidelė.
