Nakties sergėtojai

Sakytum, vienas iš tų retų kartų, kai pasitaiko filmas, kurio lietuviškas pavadinimas man yra priimtiniausias. Galbūt dėl to, kad nemoku rusiškai? Kita vertus, niekas netrukdo sakyt Natchnoj Dozor. Nes pripažinkime, kad „Nakties Sergėtojai”, realiai, yra „Emilis Vėlyvis pristato Nakties Sargybą”

Paša (Ivan Yankovskiy) yra vaikinas, toks pats kaip aš ir tu (net jei tu ir mergina). Jis dirba kurjeriu, gyvena pas mamą (tėvas sudegė tanke prie Grozno ar panašiai), naktimis sapnuoja pasikartojantį sapną, po kurio atsibunda rėkdamas. Viena vakarą pristatinėdamas siuntinį pastebi panelę iš savo sapno, tačiau ją užklumpa ryškiai antgamtiški ar bent europietiški užpuolikai. Paša surenka FST Skyrius N, kuriame majoras Gamajunas (Leonid Yarmolnik) ir rimti vyrukai bei viena smarkiai kvadratinio žandikaulio moteris, rūpinasi, kad slapčia Maskvoje gyvenantys pasakiški monstrai nelįstų prie žmonių. O Paša, pasirodo, dar ir galių turi, ir ta jo sapnuota mergina yra vampyrų klano princesė Dana (Lyubov Aksyonova).

Žodžiu, jei manėte, kad Antonas Gorodeckis galėjo būt didesnė princesė, o jo mergina – dar svarbesnės pranašystės pasyvi dalyvė, tai turbūt buvote Emilis Vėlyvis, kai jis skaitė Sergejaus Lukjanenko „Nakties Sargybą”. Aišku, požymiai ir panašumai yra daugiau mažiau paviršiniai. Kur Nakties sargyboje antgamtiškus padarus prižiūri irgi magiški sutvėrimai, tai Nakties sergėtojai yra žmonės, rimti vyrukai su metaliniai nunčiakais ir kryžiaus formos tonfomis. Jei Nakties Sargyboje yra tiek pusiausvyra, tiek pastovios Šaltojo karo tipo varžybos tarp gėrio ir blogio, tai Nakties sergėtojai yra valstybės tarnautojai ir vienintelis paranormalus kosminis jiems diriguojantis dėsnis yra Rusijos vyriausybė. Be to, nėra tos obsesyvios Lukjanenko meilės sovietinio daugiabučio buičiai, kur vampyrai savo planus dėstytų prie virtuvės stalo, o prasigėręs kiemsargis būtų magas, rūkantis tik „Astra”.

Ne, Vėlyvis labiau skolinasi iš vakarietiškų filmų tradicijų. Todėl visi vampyrai filme yra tarsi iš 90-ųjų plaukę, tiesiai iš Blade kadrų ir Vampire: The Masquarade puslapių. Vadai, aišku, rengiasi tvarkingai, tuo tarpu jaunėliai yra gatviniai, kur tarp ilgaplaukių metalistų įsipaišo ir visokie vietiniai begiai by. Ir nors šie kraujasiurbiai negyvena taip prabangiai. Veiksmo scenos taip pat nufilmuotos gerai, visada aišku kas vyksta ir kas kam į dantis (ar iltis) duoda. Kartais net pamėginama kietu pabūt, prikabinant kamerą prie ginklo, kad šaulį pafilmuotum. Laimei, didžiąją filmo dalį specialieji efektai veikia, ir nėra jokio paiko piktnaudžiavimo jų biudžetu nuklystant visokiais prastos filmografijos klystkeliais, kaip tai atsitiko „Nakties Sargyboje”. Aišku, yra ir tokių tropų, kaip kad senio kietuolio Gamajuno revolveris: juk mentoriams ir šiaip seniems vilkams nedera su paprastu pistoletu lakstyt. Kita vertus, ar iš to revolvelio kažkas gero išeina…

Asmeniškai man nelabai patiko tai, kad Paša atrodo blankokai jau vien iš išvaizdos. Galvočiau, kad Dana būtų buvus geresne ir įdomesne protagoniste, kuri veiktų aktyviai, o ne vien reaguodama į kitų veiksmus ir nešama siužeto vingių. Už Paša, bent man, vizualiai įdomesni visi kiti filmo veikėjai: tie du neuniformuoti Skyriaus N kareiviai, ta kvadratinio žandikaulio dispečere, kuri atrodo ką tik iš T-34/85 Berlyne išlipo, tie vampyrai, apsirengę tiesiai į LARP. Kita vertus, pats antagonistas nėra toks įdomus, tik tiek, kad gerai atrodo. Tiesa, turiu ir antrą nuomonę, kad Paša ir atrodė gerai, ir gal šiek tiek charizmatiškas buvo, o pabaigoje visai neblogai užsuko. Taip, sako, kaip „Twilight”, tik vyrams (ir geresnis), nors aiškiai tinka ir moterims.

Nakties Sergėtojai, kaip bent iš dalies lietuviškas produktas, yra neblogas filmas. Išvengiama daug visokių lietuviško kino kliurkų (pastovaus nesugebėjimo rašyti dialogų), nėra aktorių, kur nors įkištų tik dėl to, kad reikia, niekas nesilaido keiksmažodžiais… įdomu, ar pavyktų panašų filmą pastatyti savo jėgomis?