Oskaro laureatas už geriausią 2005 metų užsienio filmą „Tsosi“, režisierius, scenaristas ir prodiuseris Gavinas Hoodas reabilituoja save po ne itin gerai kritikų ir žiūrovų priimto fantastinio filmo „Enderio žaidimas“ su ganėtinai įdomiai atrodančiu projektu. „Iksmenai: pradžia. Ernis“ kino kūrėjas dar sykį imasi artimųjų rytų ir terorizmo temos po puikiai įvertintos 2007 m. juostos „Pagrobti ir perduoti“ pasirodymo, ir dabar visą savo dėmesį sutelkia į musulmonų pastangas sukelti dar vieną terorizmo bangą, kurią bando sustabdyti tarptautinė JAV ir Jungtinės Karalystės žvalgybų bendradarbiavimo grupė.
Apie ką mes čia…
Vieni labiausiai ieškomų teroristų aptikti britų ir JAV žvalgybos viename skurdžiame Kenijos rajono name. Pulkininkė Ketryn Pauel, kuriai prireikė net 6 metų juos aptikti, duoda įsakymą, kad juos nedelsiant reikia eliminuoti, nes nuo to priklauso daugelio žmonių gyvybės. Tačiau į trasą įžengia biurokratija ir baimė, kaip į šią ataką sureaguos visas pasaulis…
Kūrinio vidus
Naujausias Gavino Hoodo darbas – tai išties intriguojantis projektas su gerai parašytu scenarijumi ir įtampoje laikančia siužetine linija. Ne kiekvienais metais galime sulaukti terorizmo temos juostų, kuriose būtų kokybiškai išlaikomas balansas tarp sklandžiai atrodančio pasakojimo ir įtampos nestokojančio rodomo veiksmo. Pati istorija ir jos pasakojimo būdas prasideda staigiai, be jokių papildomų įvadų ir paaiškinimų. Viskas vyksta sklandžiai, todėl pats rodomos operacijos tikslas išaiškėja palaipsniui. Dėl to filmą stebėti yra dar įdomiau, nes žiūrovas yra įtraukiamas į jo istorijos epicentrą.
Visgi, šio filmo pagrindiniu varikliu tampa ne operacijos įvykdymas, o visa biurokratija, susijusi su šia operacija, ir jos stabdžių atskleidimas. Susiklosčiusi situacija, kurios metu gali žūti mažiausiai 80 žmonių, priveda prie idiotiškai atrodančių santykių aiškinimosi. Du kareiviai, JAV pulkininkė Ketryn Pauel ir britų generolas Frenkas Bensonas turi pareiti tikrą pragarą, kad jų prašymas ir reikalavimas eliminuoti priešą būtų patenkintas. Ir čia prasideda visas įdomumas, kuris parodo, kokie kvaili ir visiškai atsilupę žmonės dirba ministrų patarėjais. Viena iš tokių taikos puoselėtojų ir diplomatijos šalininkių yra Angela Nortman, kuri visokiais būdais atsisako eliminuoti teroristus, nors žino, kad jie sugriaus daugelio žmonių gyvenimus ir atims daug gyvybių. Jos portretas suformuoja tam tikrą gerai parodytą taikdarių karikatūrą, kurios metu matome visiškai savanaudžius veiksmus, galinčius privesti prie tragedijos. Tai tokia kai kurių mūsų politikių parodija, kuri dar ir išdrįso aiškinti, ką daryti karą mačiusiems žmonėms. Protu nesuvokiamo personažo bukumas visos juostos metu leidžia ne tik iš jos šaipytis, bet dar ir neapkęsti visa širdimi.
Kalbant apie biurokratiją ir diplomatiją, tai čia yra dar vienas įdomus dalykas. Filmo metu rodoma pavojinga ir įtampą kelianti situacija, kurios metu gali žūti žmonės, ir priimti sprendimą eliminuoti teroristus reikia nedelsiant, kol neįvyko tragedija. Tačiau bailūs ir nenorintys tarptautinio skandalo biurokratai nenori prisiimti atsakomybės už bombardavimą, bando gauti leidimą iš kitų instancijų ir aukštesnio rango pareigūnų. Ypatingai komiškai atrodantis spektaklis žmonių, kurie sėdi šiltai savo apartamentuose, geria vyną, leidžia laiką ant klozeto ar žaidžia pingpongą, ir niekaip negali priimti sprendimo dėl mirtino šūvio į teroristų namus. Po tokių vaizdų susimąstai, ar visgi visi tokie idiotai sėdi valdžioje ir nuo jų priklauso mūsų likimas?
Filmas susideda iš kelių pasakojimų, kurie galiausiai susidėlioja kaip mozaika. Viena iš istorijų tai JAV žvalgybos pulkininkės darbas, kuriai norisi kuo skubiau sunaikinti priešą. Kita istorija priklauso britų žvalgybos generolui, kuris palaiko savo kolegę ir nori pašalinti grėsmę. Jų kokybiškai atliktas darbas parodo, jog būtent tokius sprendimus kaip teroristų likvidavimas turi atlikti kariškiai, o ne kostiumuoti ir nutukę biurokratai. Turime dar ir mažos Kenijos mergaitės, pardavinėjančios duoną, istoriją. Ją puikiai papildo dviejų jaunų kareivių darbas, nuo kurių priklauso teroristų namų bombardavimas. Kiekviena iš istorijų gera, kiekviena įdomi ir nenusibostanti, bei, kas svarbiausia, leidžianti gerai praleisti laiką su įdomiais personažais. Žinoma, filme yra tos romantiškai atrodančios tikrovės ir su realybe prasilenkiančios tiesios, tačiau tai netrikdo, nes filmas susižiūri akimirksniu.
Techninė juostos pusė
Naująją Gavino Hoodo juostą puošia puiki muzika. Nors tai ir skambantis kaip standartinis veiksmo trilerių garso takelis, tačiau jis sukelia daug emocijų, streso, įtampos ir adrenalino. Kiekviena Paulo Hepkerio ir Marko Kiliano parašyta muzikinė kompozicija leidžia jaudintis ir jaustis, lyg pats būtum visų įvykių epicentre.
Kameros darbas filme geras. Puikiai atskleidžiamos vietovės, įspūdingai atrodo iš drono pozicijos matomi vaizdai, ir pats veiksmas pateikiamas labai efektingai. Galbūt šiek tiek gaila, kad tam tikrais momentais veiksmas nebuvo filmuojamas „borno“ stiliumi, nes tas priduotų dar daugiau įtampos. Tačiau aš esu patenkintas dar vienu operatoriaus Hariso Zambarloukoso kokybiškai atliktu darbu.
Filmo montažas puikus, istorija ganėtinai gerai vystoma, nebėgiojama iš vieno kampo prie kito, sukuriama reikalinga įtampa ir intriga. Taip pat ir garso montažas stipriai prisideda prie matomų vaizdų stiprumo. Sprogimai, susišaudymai – tai vienas iš svarbių filmo techninės pusės akcentų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Režisierius į savo filmą surinko tikrą žvaigždyną. Stiprios ir bebaimės pulkininkės vaidmenį atliko legendinė aktorė Helen Mirren. Jai labai tiko toks personažo tipažas, su kuriuo ji susidorojo greičiau nei burundukas su riešutu.
Juostoje taip pat pasirodo visai neseniai anapilin iškeliavęs Alanas Rickmanas, kuris paskutinį kartą pasirodė kino ekranuose. Jo veikėjas irgi patinka. Tai solidaus amžiaus, santūrus ir karų matęs žmogus, kuris profesionaliai atlieka savo darbą.
Abiems šiems JAV ir britų žvalgybos pareigūnams talkina ir jaunoji aktorių karta. Žinomas iš serialo „Bręstantis blogis“ Aaronas Paulas ir „Kapitono Phillips“ žvaigždė Barkhadas Abdi pasirodo neblogai. Nėra stulbinanti vaidyba, tačiau įtikinama.
Filme pasirodė ir „Sostų karų“ aktorius Iain Glenas suvaidinęs „apsišikėlį“, Richardas McCabe‘as, Phoebe Fox, Monica Dolan ir kt.
Verdiktas
„Padangių akis“ – gerai sukaltas, įtampoje laikantis, įdomiai vystomą istoriją turintis ir kokybiškai atrodantis politinis veiksmo trileris terorizmo tema, kuriame nuo pradžios iki galo jaučiamas pakilęs adrenalino kiekis kraujyje. Kartu tai vienas geriausių šios temos filmų, kuris stovi visa galva aukščiau nei tokie filmai kaip „Išdavikas“, „Melo pinklės“ ar „Karalystė“.
