KP’16. Šokių aikštelės dukterys

The Lure

Pernai „Kino pavasaris“ suteikė galimybę iš arti susipažinti su tikruoju vampyrų gyvenimu – tą buvo galima stebėti Jemaine‘o Clemento ir Taika Waititi režisuotoje mokumentinėje komedijoje „Ką mes veikiame šešėliuose“ (angl. „What We Do in the Shadows“, 2014 m.). Kol šio filmo kūrėjai ruošia šalutinį projektą apie vilkolakius, lenkų režisierė Agnieszka Smoczynska žiūrovams siūlo nusikelti į devintąjį dešimtmetį ir detaliau patyrinėti undinių egzistencijos detales. Ši moderni Hanso Christiano Anderseno ir mitų apie undines (sirenas) ekranizacija yra pirmasis A. Smoczynskos ilgametražis filmas.

Vieną vakarą paplūdimyje prieš besilinksminančių grupės „Figs and Dates“ muzikantų akis iš vandens išnyra ir nuostabiais balsais pakeri dvi dailios undinėlės – Auksinė (akt. Michalina Olszanska) ir Sidabrinė (akt. Marta Mazurek). Undinėlės prisijungia prie grupės, grojančios naktiniame klube, ir tampa tikra Varšuvos pramogų pasaulio sensacija. Tiesa, Sidabrinės akį ir širdį kuo toliau, tuo labiau traukia šviesiaplaukis grupės bosistas Mietekas (akt. Jakub Gierszal). Dėl jo ji yra pasiryžusi žuvies uodegą iškeisti į tikras, žmogiškas kojas – ar, jei tiksliau, į tai, kas yra tarp jų. Kol Sidabrinė, nepaisydama sesers įspėjimų leidžiasi užvaldoma jausmų, Auksinė neatsispiria undinės instinktams.

Spalvinga ir žaisminga, ant kičo ribos balansuojanti ir muzikali juosta paperka idėjos paprastumu ir originaliu požiūriu. Panašiai kaip ir jau minėtame „Ką mes veikiame šešėliuose“ apie vampyrus, taip ir į „Šokių aikštelės dukteris“ sudėti visi populiariausi mitai apie undinėles –sausumoje žuvies uodega pavirsta į kojas, tačiau sušlapinus jas vėl įgyja savo pirmykštį pavidalą, undinėlės aplinkinius pakeri savo nežemiškais balsais, kuriais vilioja naivuolius, tampančius jų aukomis, tačiau balso neteks, jei tik įgis žmogiškas kojas… Spalvingi disko stiliaus muzikiniai numeriai ir choreografinės kompozicijos suteikia filmui išskirtinio ritmo, o dažnai juodokas humoras atskleidžia netikėtas klasikinės pasakos interpretacijos galimybes.

Tačiau besitikintiems švelnios, beveik disnėjiškos interpretacijos nederėtų apsigauti. A. Smoczynskos undinėlės, nors ir žvelgia iš ekrano nekaltais, beveik infantiliais veidais, yra pavojingos, plėšrios ir seksualios. Juostoje daug nuogumo, daug seksualumo – bet, kita vertus, visa tai diktuoja pasirinkta pasakojimo aplinka – juk veiksmas vyksta ne vienuolyne, o naktiniame klube! Vaizduojamas laikotarpis ir vieta režisierei gerai pažįstami – devintasis dešimtmetis, kai Sovietų sąjunga artėjo prie savo neišvengiamos griūties, buvo A. Smoczynskos vaikystės metai, o jos mama tuo metu vadovavo dviems restoranams.

Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė jaunos lenkų aktorės Michalina Olszanska ir Marta Mazurek. M. Olszanskos vaidinama Auksinė yra išraiškingesnė, kupina tamsesnių intencijų, ne tokia naivi, kaip Sidabrinė, ir todėl gerokai įdomesnė. Sidabrinė, lyginant su Auksine, atrodo kiek blankesnė, naivesnė, vaikiškesnė. Žaviojo princo vaidmuo šioje šiuolaikinėje pasakoje atiteko Jakubui Gierszalui. Jis, žinoma, atrodo gražiai, tačiau, ko gero, tuo ir absiribojama – iš šio veikėjo daugiau nereikalaujama – kaip ir iš kitų vyriškų personažų, kurie atsiduria antrame plane. Tiesa, galima būtų paminėti vyresnės kartos atstovus Andrzejų Konopką ir Zygmuntą Malanowicz‘ių. Visomis prasmėmis ryškų pagrindinės grupės solistės vaidmenį atliko aktorė Kinga Preis. Vis tik aktorių vaidyba nėra pati stipriausia šio filmo pusė.

Tačiau ši juosta pateikia ne vieną siurprizą ne tik siužeto ar režisūros, bet ir technine prasme. Maloniai nustebina iš tiesų neblogas kameros darbas – mobili kamera puikiai perteikia ritmą ir spėja paskui šokio judesius, užgriebiami rakursai iš viršaus, atskleidžiant choreografijos grožį. Vienoje scenoje panaudota sustingdytų subjektų technika – juda vienintelė Auksinė, visi kiti personažai tarsi įšalę laike. Muzikiniai numeriai organiškai įsilieja į filmo audinį ir praktiškai nėra skirties tarp „įprasto“ vyksmo, todėl filmą galima iš esmės laikyti ne miuziklu, o muzikiniu filmu. Kadruose dominuoja ryškios, kartais akį net rėžiančios spalvos, žaidžiama šviesomis. Garso takelis atitinka vaizduojamą epochą – perfrazuojant garsųjį sakinį, šiame filme „daug garso ir daug spalvų“.

„Šokių aikštelės dukterys“ – netikėtas, originalus, spalvingas ir muzikalus žvilgsnis į devintąjį dešimtmetį ir undinėlių gyvenimą. Moderni, seksuali ir kartais net kiek žiauroka klasikinės pasakos interpretacija balansuoja ties kičo riba, tačiau pavyksta nepaslysti. Spalvomis, greitu tempu, nenuobodžiais muzikiniais numeriais, įsiliejančiais į bendrą filmo tekstūrą, ir kiek juodoku humoru žavinti juosta palieka tikrai neblogą įspūdį ir patvirtina ryškų ir savitą A. Smoczynskos režisūrinį debiutą.

7.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
6.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles