Danų režisierius Andersas Thomasas Jensenas kine debiutavo 1996 m. Kaip ir daugumos kino kūrėjų jo pirmieji darbai buvo trumpametražiai filmai. Tačiau skirtingai nei dauguma sineastų, kurie vėliau savo trumpametražius filmus nurašo kaip kino bandymus ir vėliau nelabai nori prisiminti. A. T. Jensenas iš karto debiutavo labai stipriai – du pirmieji jo trumpametražiai „Ernstas ir šviesa“ (dan. „Ernst & lyset“, 1996 m.) ir „Dirigentas Volfgangas“ (dan. „Wolfgang“, 1997 m.) buvo nominuoti Oskarui. Trečias kartas nemelavo – trečiasis A. T. Jenseno sukurtas trumpametražis „Rinkimų naktis“ (dan. „Valgaften“, 1999 m.) pelnė šį prestižinį apdovanojimą. Po metų A. T. Jensenas pristatė savo pirmąjį ilgametražį – kriminalinę veiksmo komediją „Mirksinčios šviesos“ (dan. „Blinkende lygter“, 2000 m.), nuo kurios ir prasidėjo tolesnis bendradarbiavimas su šiuo metu, ko gero, populiariausiu danų aktoriumi Madsu Mikkelsenu, dar po trejų – juodąją komediją „Žalieji skerdikai“ (dan. „De grønne slagtere“, 2003 m.). Tačiau labiausiai A. T. Jenseną išgarsino kitas jo kūrinys – dar viena juodoji komedija „Adomo obuoliai“ (dan. „Adams æbler“, 2005 m.), iš viso pelniusi 20 įvairių apdovanojimų ir 13 nominacijų, tarp kurių atsidūrė Europos kino apdovanojimų publikos nominacija geriausio europietiško filmo kategorijoje 2006 m. Po „Adomo obuolių“ režisūrinėje srityje A. T. Jansenas kurį laiką nesireiškė – ši pauzė užtruko dešimt metų, tačiau per tą laiką jis rašė scenarijus ir ne tik Danijos kino kūrėjams – jo plunksnai be kitų, priklauso tokių filmų kaip „Hercogienė“ (angl. „The Duchess“, 2008 m.), „Broliai“ (angl. „Brothers“, 2010 m.), Oskaru geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje apdovanoto „Geresniame pasaulyje“ (dan. „Hævnen“, 2010 m.), pirmojo danų vesterno „Išganymas“ (angl. „The Salvation“) scenarijai. Tačiau po dešimties metų pertraukos A. T. Jensenas grįžo su nauju filmu, kuriame taip pat nepašykštėta juodojo humoro ir neapsieita be A.T. Jenseno juostų „vizitine kortele“ tampančio M. Mikkelseno.
Gabrielis (akt. David Dencik) ir Elijas (akt. Mads Mikkelsen) – du keistoki, vienas į kitą nepanašūs ir retai bendraujantys broliai. Mirdamas jų tėvas palieka vaizdajuostę, iš kurios Gabrielis ir Elijas sužino, kad buvo įvaikinti. Tai paskatina brolius suvienyti jėgas ir keliauti į Orko salą, kurioje gyvena jų biologinis tėvas. Čia atvykę jie išsiaiškina, kad tėvas įsikūręs dideliame, tačiau jau kiek apleistame sanatorijos pastate, po kurio kiemą laisvai vaikštinėja gausybė naminių gyvulių bei paukščių. Be tėvo čia yra dar trys kiek keistokos išvaizdos gyventojai – Gregoras (akt. Nikolaj Lie Kaas), Francas (akt. Søren Malling) ir Jozefas (akt. Nicolas Bro). Net ir gerokai riboto intelekto Elijas netrunka suprasti, kad tai kiti jų broliai, tačiau šilto sutikimo jie nesulaukia. Vis tik Elijas ir Gabrielis nepasiduoda ir galiausiai visi penki broliai apsistoja po vienu stogu. Tačiau Gabrielis nori pamatyti tėvą, o didelio ir seno namo kertelės slepia gausybę tamsių paslapčių…
A.T. Jensenas jau savo ankstesniais filmais pademonstravo labai savotišką humoro jausmą – žinoma, „labai savotiškas“ – čia dar švelniai pasakyta. Jo naujausiame kūrinyje „Vyrai ir viščiukai“ to irgi netrūksta – tiek fabula, tiek personažai balansuoja ant absurdo ribos. Kita vertus, A. T. Jensenas į „Vyrus ir viščiukus“ supynė ne tik juodąją komediją, tačiau ir mistiką bei dramą. Iš tiesų dažniausiai gana skeptiškai vertinu visokio plauko perdirbinius, bet būtent „Vyrai ir viščiukai“ yra tas filmas, kurio perdirbinį būtų tikrai įdomu pamatyti – atitinkamai sudėliojus akcentus kitu kampu pateiktas pasakojimas turi potencialo tapti netgi visai neblogu siaubo filmu, kadangi jame gausu šiam žanrui reikalingų elementų.
Tačiau grįžtant prie A. T. Jenseno vizijos galima pasakyti, kad kaip ir „Adomo obuoliuose“ jis neakivaizdžiai pametėja mintį, kuri dilgina žiūrovų pasąmonę iki pat filmo pabaigos. Nors pamažu besiveriančios seno rūmo saugomos paslaptys dėliojasi į bendrą filmo realybės mozaiką, tai, ką teigia šis filmas nesąmoningai norisi atmesti kaip visišką absurdą. Tai yra – per visą filmą dėsningai einama iki tiesos atskleidimo, ir ją iš paaiškėjusių užuominų galima po truputį nuspėti, tačiau pati mintis, jog gali būti būtent taip, yra tokia absurdiška, kad ją yra lengviau atmesti nei pripažinti. Keistą atmosferą dar labiau sustiprina neįprastas infantilumo ir tiesiogine tų žodžių prasme per kraštus besiveržiančio testosterono derinys.
Kaip ir kiti A. T. Jenseno filmai, taip ir „Vyrai ir viščiukai“ gali pasigirti solidžia aktorių komanda. Šioje juostoje vaidina net keletas gerai žinomų Skandinavijos aktorių: švedas Davidas Dencikas („Karališkas romanas“/ dan. „En kongelig affære“, 2012 m.; „Mergina su drakono tatuiruote“ / šved. „Män som hatar kvinnor“, 2009 m.), danai Nikolajus Lie Kaasas („Numeris 44“ / angl. „Child 44“, 2015 m.; „Angelai ir demonai“ / angl. „Angels & Demons“, 2009 m.) ir Sørenas Mallingas („Karas“ / dan. „Krigen“, 2015 m.; „Karališkas romanas“), Nicolas Bro („Nimfomanė“ / angl. „Nymphomaniac“, 2013 m.; „Karo žirgas“ / angl. „War Horse“, 2011 m., „Adomo obuoliai“). Jau minėto M. Mikkelseno atskirai pristatyti nereikia. Tačiau vyrai ir viščiukai netampa vieno aktoriaus benefisu – priešingai, visi dirba kaip komanda ir sukuria tolygų šios gerokai trenktos šeimynėlės paveikslą. Tiesa, tiek patį M. Mikkelseną, tiek kitus šio filmo aktorius iš pirmo žvilgsnio gan sunku atpažinti – čia jų išvaizda gerokai skiriasi nuo įprastinės.
Techninė pusė taipogi nenuvilia. Iš esmės viskas pasitelkiama kuriant keistai nejaukią atmosferą. Didžioji filmo dalis perteikiama iš Gabrielio perspektyvos ir jo matymo taško – kamera seka paskui jį į seno namo kampus ir pakampes, kartu atskleisdama tai, ką jam čia pasiseka išvysti. Dominuoja tamsokas, prislopintas koloritas. Garso takeliui parinkta instrumentinė muzika primena klasikinių vadinamųjų „saspneso“ (angl. „suspence“/ liet. įtampos) filmų muziką – dažniausiai pakankamai švelni ir nekurianti dirbtinės įtampos, tačiau prisidedančios prie bendros atmosferos stiprinimo. Tiesa, vis tik muzika skamba pakankamai retai – dažniau išnaudojama tyla.
„Vyrai ir viščiukai“ – labai specifinio juodojo humoro komedija, kuri, kitaip sudėliojus akcentus, visai sėkmingai galėtų tapti net ir siaubo filmu. Žiūrint šį filmą savo liberalumo laipsnį vertėtų nustatyti ant aukščiausios padalos – kokio nors korektiškumo čia tikėtis tikrai neverta. Nes „normalaus“ filmo iš „Adomo obuolių“ kūrėjo, ko gero, tikėtis būtų naivu. Tad nesibaidantiems visiškai nučiuožusių fantazijų ir absurdo kine į šią komediją vertėtų atkreipti dėmesį.
