Islandijos kino kūrėjų darbai skandinaviško kino kontekste išsiskiria didesniu dėmesiu gamtai ir aštresne ironija. Jei apskritai maždaug 90 proc. visų skandinaviškų filmų iš esmės koncentruojasi į šeimos santykius, islandiškam kinui tokia proporcija tinka ne visada – žinoma, yra ir tokių, tačiau tai nėra dominuojanti tema. Daug dažniau ir ryškiau islandų filmuose akcentuojamas tiek bendrasis žmonių tarpusavio ryšys, tiek santykis su gamta – o šį dėkingą savo gimtinės aspektą Islandijos sineastai labai gausiai ir sėkmingai išnaudoja ne viename filme. Tai būdinga ir naujausiam Grímuro Hákonarsono, 2010 m. debiutavusio su fantastine komedija „Kelios šalys“ (isl. „Sumarlandið“), darbui „Avinai“ (isl. „Hrútar“). Kanų kino festivalyje pristatyta juosta pelnė „Ypatingo žvilgsnio“ programos apdovanojimą; buvo nominuota Europos kino apdovanojimui, bei tapo Islandijos kandidatu į Oskarą geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
Plačiame Islandijos slėnyje gyvena ir avis veisia ūkininkas Gumis (akt. Sigurður Sigurjónsson). Gumis savo geriausią aviną ruošia kasmetiniam konkursui, kuriame dalyvauja ir kiti slėnio ūkininkai. Tačiau šiemet sėkmė – ne Gumio pusėje, pergalę per plauką iš jo paveržia kaimynystėje gyvenantis Kidis (akt. Theodór Júlíusson) ir jo avinas. Pralaimėjimas gal nebūtų toks skaudus, jei ne ta aplinkybė, kad Kidis ir Gumis yra broliai – tačiau jau žilo plauko sulaukę ir Kalėdų senelio barzdom pasidabinę giminaičiai, nors ir gyvena šalimais, nesikalba gerus 40 metų – mirtinam reikalui prispaudus vienas kitam siunčia raštelius per Kidžio šunį. Gumis veterinarams užsimena nuogąstaująs, ar tik Kidžio avinas čempionas nesergąs pavojinga avių liga kaituliu. Tačiau paaiškėja, jog Gumio įtarimai nėra iš piršto laužti, kas reiškia, kad, saugantis nuo šios pavojingos ligos protrūkio, teks išskersti ne tik Kidžio, bet apskritai viso slėnio avis ir jų veisimą sustabdyti mažiausiai dvejiems metams – iš avininkystės gyvenantiems ūkininkams tai praktiškai prilygsta mirties nuosprendžiui.
Šiaurietiškai santūri ir atšiauri juosta „Avinai“ žavi tiek savitu humoru, tiek po juo suklostytu moralu. Iš esmės minimaliomis priemonėmis režisierius paperka kartais kiek juodoku humoru ir tuo pačiu įtraukia giliau, kviesdamas apsvarstyti dažną buko užsispyrimo absurdiškumą. Suteikiama galimybė išvysti, kaip personažai, susidūrę su nuo jų nepriklausančiomis aplinkybėmis, privalo iš naujo perkainoti savo principus ir nuostatas.
„Avinai“ – tai filmas apie eilinius žmones, su savomis keistybėmis ir trūkumais. Iš esmės, tai gyvenimiška juosta, kurios pasakojama istorija galėtų nutikti praktiškai bet kur – galbūt net ir Lietuvoje. Juostos vyksmas, sekdamas metų laikus, teka lėtai ir tolygiai, kaupdamas krūvį pabaigai. Vis tik pati pabaiga jo nebeišlaiko – filmo tai gal ir nesugadina, tačiau finalinio kirčio galimybė taip pat lieka neišnaudota.
Ko gero, ir taip aišku, kad filmo pavadinimas yra dviprasmiškas. Savaime suprantama, kad filmo kūrėjai kalba ne tik ir ne tiek apie tuos avinus, kurie ganosi vaizdingose islandiškose pievose – didesniais avinais tampa neprotingai užsispyrę Gumis ir Kidis. Tiesą sakant, vešliomis barzdomis ir žilomis garbanomis apžėlę broliai net ir savo išvaizda šiek tiek primena storavilnius avinus. Vis tik didesnis dėmesys skiriamas Gumiui – viskas matoma iš jo perspektyvos ir tik palengva, per pašalinius personažus aiškėja jo santykis su Kidžiu ir nesantaikos priežastys. Tačiau per visą filmą abu – tiek Gumis, tiek Kidis – išgyvena vidinį pasikeitimą. Pagrindinius personažus sukūrė islandų kino veteranai Sigurðuras Sigurjónssonas ir Theodóras Júlíussonas, kuriuos galima pagirti už natūralią ir neperspaustą vaidybą. Iš žinomesnių pavardžių dar būtų galima paminėti danų aktorę Charlotte Bøving, „Avinuose“ suvaidinusią veterinarę Katriną.
Kaip jau minėta, G. Hákonarsono „Avinuose“, kaip ir dažname islandiškame filme, tinkamai išnaudojamas įspūdingosios Islandijos gamtos grožis – kamera kokybiškai perteikia kvapą gniaužiančias panoramas, subtiliai atskleidžiamas šiaurietiškas asketiškumas. Fiksuojant personažus naudojama daug stambių planų, kadrai neperkrauti detalėmis, dominuoja pilki tonai, sumišę su žemiška žalia ir pilkai mėlyna spalvomis. Dėl vaizdo ir garso montažo nelabai yra kur prikibti. Filmo foną papildo subtilūs muzikiniai tonai, nors nevengiama ir tylos.
„Avinai“ – puikus skandinaviško kino pavyzdys minimalistinėmis priemonėmis sukuriantis stiprų įspūdį paliekantį reginį. G. Hákonarsonui puikiai pavyksta sulydyti kiek aštroką gyvenimišką humorą su laipsniškai atsiskleidžiančiu moralu. Stiprus pagrindinių personažų duetas, puikiai perteikta kvapą gniaužianti šiaurietiškai atšiauri Islandijos gamta, subtilus garso takelis – visa tai šį filmą paverčia gaiviu atradimu, nusipelnančiu žiūrovų dėmesio ir kritikų pagyrų.
