Jau tikrai praėjo tas laikotarpis, kai kino ekranuose karaliavo filmai apie šokius. Po paskutiniųjų bangų „Šokis hip-hopo ritmu“ ir „Gatvės šokiai“ galiausiai nuduso, o į viršų bandę prasimušti darbai apie dainas irgi pamažu miršta. Dabar karaliauja fantastika, komiksai, o šokių filmų likutis nusiplauna lyg pėdsakas paplūdimyje. Ir vienas paskutinių tokių pėdsakų atkeliauja į kinus dabar – tai „Šokis svajonės ritmu“.
Turinys
Rubė – talentinga, tačiau niekaip savo vietos po saule nerandanti šokėja. Džonis – talentingas, bet niekaip neprasimušantis smuikininkas, atvykęs į Niujorką ieškoti laimės. Netikėtai jų keliai susiduria metro, o savotiška nelaimė juos dar labiau suveda. Galiausiai, jaunuoliai ima siekti savo tikslų, darydami tai kartu ir apvienydami du skirtingus dalykus į vieną harmoningą klasikinį muzikos ir šokio duetą. Siekti tikslų ir svajonių jiems padeda ir hip-hopo šokėjai, ir baleto profesionalai.
Kad ir kaip norėtume tai paneigti, bet šokių filmų era jau baigėsi. Jie nebe aktualūs ir absoliučiai neįdomūs, nes temos yra išsemtos, papasakoti ar parodyti kažką naujo beveik neįmanoma, todėl imtis tokio projekto galėtų tik visiškai žalias arba ne kažką prarasti galintis režisierius. Bet kuriuo atveju, jis turi būti labai kvailas. Toks yra Michaelas Damianas, per savo ankstesnę karjerą nelabai kažką ir pristatęs. Ir tikrai ramia širdimi galima teigti, jog jis susimovė. Būtent dėl to ši apžvalga bus tikrai trumpa.
Filmo scenarijų rašė pats režisierius su savo žmona ir kažkaip visiškai nenuostabu, kad jis yra absoliučiai siaubingas. Jau seniai teko matyti filmą, kuris būtų sudarytas iš tipinių klišių. Bet tik klišių. Trūko tik geriausio draugo juodaodžio homoseksualo, kuris būtų buvęs visiška prarūgusia vyšnaite ant kartaus deserto. Filmo istorija tiesiog juokinga, daug absoliučiai nesuprantamų sprendimų, kvailų poelgių ir iš niekur atsirandančių DJ‘ų pultų. Čia taip pat netrūksta paprastų apsižodžiavimų, dirbtinai atrodančių dramų ir pe… strykų matavimosi varžybų. Kalbant apie pastarąjį dalyką, turbūt niekada nemačiau nieko kvailiau, kaip fechtavimasis strykais.
Filmo veikėjai yra absoliuti katastrofa. Tiesiog visiška tragedija. Pradedant kvailais pagrindiniais veikėjais, negebančiais išreikšti minimalių emocijų, baigiant net keliais ekranų veteranais, tiesiog stovinčiais fone ir daugiau nieko gero neįnešančiais į juostą. Tiesą sakant, šis filmas yra toks siaubingas, kad net visai nieko. „Nieko“ todėl, kad galima juoktis iš kiekvieno absurdiško veikėjo poelgio, patiklaus elgesio ar neįtikinėtinai kvailo monologo.
Kaip ir kiekvienas šokių filmas, šis turėjo parodyti daug šokių. Taip ir buvo. Tiesa, anksčiau rodyti darbai bent šiuo aspektu galėdavo kažkiek pradžiuginti. Deja, čia choreografija nė kiek nestebina, o atrodo prasčiau už Meghan Trainor vaizdo klipus. Praktiškai viskas šiame filme yra labai blogai.
Techninė pusė
Sakydamas beveik viskas, noriu išskirti tik garso takelį. Jis savotiškai įdomus, nes klasikinė muzika, girdima griežiant smuiku, apjungiama su šiuolaikinėmis tendencijomis arba hip-hopu. Gal tai ir neatrodo suderinama, bet skamba visai gerai. Keletas kūrinių, visiškai nesusijusių su tematika, irgi skambėjo neblogai. Sunku pasakyt, kiek jie pataikė į kontekstą, bet vis tiek buvo geriau, nei visa kita šiame filme.
Operatoriaus darbas yra tiesiog juokingas. Kinematografija filme yra labai pusėtina, vangiai tai galima pavadinti kinematografija. Suprantu, kad kartais norisi parodyti kažką įdomaus, o tam pasitelkti specialius sulėtinimus, tačiau šiame filme sulėtinimai neveikia. Neveikia taip pat, kaip ir tragiškas šokių montažas. Toks, kuriame matosi kiekvienas iškreiptas veidas, o pačių judančių kūnų nelabai pamatysi. Garso montažas buvo visai geras.
Aktoriai
Net sunku kažką pasakyti šioje temoje. Turbūt geriausiai visame filme atrodė pagrindinį vaikiną muzikantą suvaidinęs Nicholas Galitzine‘as. Savo karjerą pradedantis aktorius, tikėkimės, su šiuo filmu sugebės nepasiskandinti. Jis buvo vienintelis, kurio eilutės neatrodė siaubingai kvailos.
Daugiau nėra ką kalbėti apie aktorius, nes: tai geri šokėja, negebantys vaidinti arba visiškai nusenę ir nebetalentingi aktoriai. Tokius išvardinti galima, bet ar verta? Ne.
Verdiktas
„Šokis svajonės ritmu“ kino ekranus pasiekė taip pat netikėtai, kaip ir buvo sukurtas. Su pigiais, vaidinti negebančiais aktoriais, kurie tik juokino savo neišraiškingumu. Filmas tuščias, kvailas, visiškai neįtraukiantis, labai blogai apgalvotas ir prastai parašytas. Tai yra tiesiog toks darbas, kurį galima stebėti vėlai vakare, norint užmušti laiką. Užmušti tiesiogine prasme. Geriausia žiūrėti, jei iš burnos drimba seilės, o galvoje sukasi viena mintis apie patogesnę padėtį.
