Žiūrėti kalėdinius filmus nekalėdiniu laikotarpiu visuomet yra keistas užsiėmimas. Niekas neužsimano balandžio vidury įsijungti „Vieną namuose“, nes tai net skamba nepadoriai. Kalėdiniai filmai yra skirti tik gruodžio mėnesiui, kuomet žiūrovai yra atsipalaidavę ir pasirengę priimti iš ekrano jiems siunčiamas ant banalumo ribos balansuojančias pamokančias istorijas, o jeigu tokius filmus žiūri kitu metų laiku, jie turi būti išties stiprūs, kad paliktų rimtesnį įspūdį.
„Elfą“ galima įrašyti į pastarąją kategoriją ir tai visai nestebina, nes su šiuo filmu yra susiję daugybė paradoksų. 2003 metais pasirodęs „Elfas“ buvo vos antrasis filmas, kurį režisavo Jonas Favreau, tuo metu garsėjęs tik kaip „tas žmogus, kuris parašė „Svingerius“. Tai, kad jam buvo patikėta režisuoti daugiau nei 30 mln. kainavusį filmą vaikams, po „Geležinio žmogaus“ sėkmės jau nieko nestebina, nors anuomet tai buvo priimta itin nepatikliai.
Negana to, filme vaidina Willas Ferrellas – komedijos genijus, kurio žvaigžde vaikų tarpe niekad negalėjai pavadinti. Tai buvo tik jo karjeros pradžia, kuomet jis dar nevaidino filmuose, užmirštamuose po penkių minučių ir renkančių pinigus iš humoro nemėgstančių žmonių, todėl jo pasirodymas iš dabartinės perspektyvos čia irgi netikėtas. Kitaip sakant, dabar „Elfą“ galima žiūrėti kaip į keistą relikviją, simbolizuojančią tai, kur nuėjo su filmu susijusių žmonių karjeros.
Filme, kaip galima nuspėti iš pavadinimo, pasakojama apie Badį (akt. Will Ferrell), kurį savo dirbtuvėse yra priėmęs Kalėdų senelis. Užaugęs tarp elfų Badis ilgainiui suprato, kad jis yra kitoks nei visi, ką sufleravo vien jau jo neįprastai didelis ūgis. Ilgainiui Badžiui yra papasakojama, kad jo tikrasis tėvas (akt. James Caan) gyvena Niujorke ir Badis nusprendžia su juo susipažinti.
„Elfas“ neabejotinai yra filmas, visų pirma skirtas vaikams. Nors jo kūrybinė grupė tikrai negarsėja vaikų linksminimu – nedaug yra aktorių, įkūnijusių tiek žiaurių veikėjų kiek įkūnijo J. Caanas, – filmas yra nutaikytas į mažamečius. Jo pradžia tai ypač išryškina, kai aplink yra pilna spalvingų dekoracijų ir kompiuterinių efektų, animacinių personažų ir begalė juokavimų apie tai, koks didelis yra Badis ir kiek jis turi jo dydžiui nepritaikytų daiktų. Pirmąsias 20 minučių suaugusieji veikiausiai imasi už galvos, nes net jeigu humoras nėra pats banaliausias, jis vis tiek yra klaikiai nuspėjamas ir nepasižymintis originalumu.
Filmas į savo ritmą įšoka tik tuomet, kai iš Kalėdų senelio dirbtuvių persikelia į Niujorką. Ir šioje vietoje yra nelabai aišku, kiek tokia scenarijaus struktūra buvo tyčinė. Filmas daugiau nei karto negrįžta į Kalėdų senelio patalpas ir kardinaliai pakeičia savo toną (ir istorijos, ir vizualine prasme). Pirmasis „Elfo“ pusvalandis yra arba nevykusi įžanga į vėliau sekantį filmą, arba tiesiog paprastas scenaristų noras vaikams parodyti Kalėdų senelio pasaulį, nors bet kokiu atveju tai yra silpniausia filmo dalis.
Vėliau jis įsivažiuoja, pradedantis pasakoti apie kiek platesnes istorijas. Paprasto humoro čia irgi yra apstu. Jeigu matėte bent kelis filmus apie tai, kaip kaimiečiai atvyksta į didmiestį, komedijos prasme „Elfas“ jūsų nenustebins. Filmas praleidžia itin daug laiko rodydamas kaip Badis žavisi Niujorku, kokie stebuklingi jam atrodo liftai ir kaip jam viskas aplink yra neįprasta.
Visgi tuo pačiu metu „Elfas“ sugeba nagrinėti ir kiek platesnes temas, dėl ko jis nėra vien eilinis laiko gaišimas. Badžio stebėjimasis Niujorku ilgainiui yra paverčiamas istorija apie tai, kaip viskas priklauso tik nuo požiūrio į gyvenimą ir kad kas vieniems žmonėms yra įprasta, kitiems yra gali būti stebuklinga. Kartu filmas skiria daug dėmesio tam, kaip Badis pratinasi prie to, jog jis jau nėra išskirtinis ir pagaliau gyvena tarp žmonių, kurie yra tokio paties dydžio ir kilmės kaip ir jis.
Pagrindinė „Elfo“ tema, kurią scenarijus bando įgrūsti tarytum per prievartą, yra susijusi su tėvo ir sūnaus santykiais, ir iš platesniųjų temų ši yra įgyvendinta silpniausiai. Gal tai priklausė nuo neentuziastingos J. Caano vaidybos, gal tiesiog nuo scenarijaus, bet vienokiu ar kitokiu būdu istorija apie tai, kaip tėvas negali priimti savo kitokio sūnaus, yra tiesiog neypatinga ir besiplėtojanti visiškai taip, kaip galima tikėtis iš anksto.
Gerai tai, kad tuo metu, kai „Elfas“ pasiekia tos istorijos atomazgą, filmas jau turi pakankamai gerų savybių, kad ją užgožtų. Bėgant laikui scenarijus tarytum atsipalaiduoja ir netgi suteikia linksmų akimirkų suaugusiems, susijusių su nemėgstamais darbais ar alkoholio vartojimu, tarytum tam, kad vyresni žiūrovai neužmigtų.
„Elfas“ ilgainiui pagerėja visapusiškai. Filmo atomazga yra neabejotinai stipriausia ir originaliausia jo vieta, glaudžiai susijusi su pagrindinėmis Kalėdų, tikėjimo ir užaugimo temomis. Žiūrint filmo pabaigą galima pagalvoti, kad visa kūrybinė grupė tobulėjo filmavimo metu, kuo patikėti yra visai nesunku.
Neabejotinas filmo koziris, tiesa, visąlaik išlieka W. Ferrellas, kurį po daugybės pusėtinų komedijų išvysti tokiame nekaltame vaidmenyje yra tikra atgaiva. Įprastai vaidinantis nepataisomus cinikus, dabar jis įkūnija naivų veikėją su vaikišku mentalitetu, įmetamą į cinišką pasaulį. Fizinės komedijos čia vis tiek yra į valias ir W. Ferrellas kartais vietoj vaidybos pasirenka kvailų grimasų rodymą, tačiau šis filmas yra vienas geriausių pavyzdžių, kokį talentą turi aktorius.
Bendrai „Elfas“ yra smagus ir vertas dėmesio kalėdinis filmas, kurį reikia žiūrėti tik kalėdiniu metu. Su vaikais jį žiūrintys suaugusieji didžiąją dalį laiko veikiausiai nuobodžiaus ir juos prajuokins nebent keli nesubtilūs pajuokavimai ir galiausiai „Elfas“ bus tiksliai tas filmas, kurio galima tikėtis iš vaikams skirtų kalėdinių filmų žanro.
