Kino studijos „Pixar“ pažiba, animatorius ir scenaristas Andrew Stantonas pristato ilgai lauktą neužmirštamo 2003 metų animacinio šedevro „Žuviukas Nemo“ tęsinį, kuriame ir vėl susitinkame su visiems pažįstamais veikėjais bei jų naujais, kvapą gniaužiančiais ir itin nuotaikingais nuotykiais.

Apie ką mes čia…

Žuvytė Dorė visą savo gyvenimą serga amnezija. Kadaise ji turėjo šeimą, mylinčius tėvus ir namus, tačiau vieną dieną ji pasiklydo ir užmiršo, kad turėjo šeimą. Vieną dieną nutinka stebuklas ir Dorė prisimena, jog ji ne viena šiame pasaulyje – ji turi artimuosius. Kartu su savo bičiuliais žuvytė išsiruošia į ilgą ir pavojingą kelionę, kad atrastų savo giminaičius.

Kūrinio vidus

Ilgai lauktas ir pagaliau sulauktas animacinio šedevro tęsinys nenuvilia. Žinoma, nenuvilia, nes kai režisieriaus kėdėje sėdi pats Andrew Stantonas, o projektą kuruoja geriausi studijos „Pixar“ prodiuseriai, tai ir rezultatas atitinkamas. Filmas beveik niekuo nenusileidžia pirmtakui, o tai labai didelė pažanga kaip tęsiniams. Visgi studija „Pixar“ kartais turi ir blogų dienų, todėl į šį projektą galima buvo žiūrėti ir su rizika, ypač kai jo premjera buvo nustumta kelis kartus. Jeigu jau prašnekome apie „Pixar“ nusivylimus, tai kalba eina apie antrąją „Ratų“ dalį.

„Žuvytė Dorė“ susikoncentruoja ties charizmatiška ir labai įsimintina žuvyte iš pirmosios juostos. Būtent ji ir tampa visos šios nuotaikingos ir jautrios istorijos vinimi. Filmo metu žiūrovas sužino labai daug iš jos gyvenimo ir susipažįsta su ja taip glaudžiai, jog atrodo, kad pirmajame filme apie ją nieko nežinotume. Dorės istorija ir jos jaunystė parodoma gana vaizdžiai, įdomiai, intriguojančiai, o kas svarbiausia – jautriai. Būtent jautrumu ir žavi beveik visi šios unikalius filmus kuriančios studijos projektai.

Juostos siužetinės linijos metu didelis dėmesys skiriamas šeimai ir jos svarbai. Ir, nors šis filmas skirtas labiau jaunesniems žiūrovams, tačiau ir jų tėveliai ar net vyresni kino mylėtojai atras kažką savito ir pamatys itin svarbų moralą apie šeimos vertybes. Ypač, kai šiais laikais dauguma žmonių žiūri į šeimą pro pirštus, nesistengia dėl savo artimųjų, nebando tvirtinti santykių ir nesugeba išklausyti savo partnerių. Po to ir seka skyrybos, sudaužytos širdys ir nelaimingi vaikai, kuriems tenka augti be mamos ar tėčio.

Filme yra nemažai gerų dialogų, santūrių juokelių ir nenusibostančio, visų pažįstamų bičiulių nuotykių, kurie gali tęstis valdų valandas. Taip pat filmo peržiūros metu laukia ir pažintis su naujais herojais, kurie irgi įneša energijos į šį mielą ir labai linksmą pasakojimą. Taip pat dėmesio gauna ir pats Merlinas su Nemo, kurie pirmajame filme sudarė itin rimtą pamatą jau matytai istorijai.

Daug neatskleidus, norisi tik pasakyti, jog studija „Pixar“ ir vėl iššovė, todėl šį filmą būtina pamatyti kine, ir netgi kelis kartus. Tikėtina, jog būtent ši animacinė juosta ir taps rimčiausiu „Zootropolio“ priešininku kitais metais kovojant dėl Oskaro statulėlės geriausio animacinio filmo kategorijoje.

Techninė juostos pusė

Animacinė filmuko pusė nuostabi. Puikiai nupieštas ir vandenynas, ir jame gyvenančios žuvys, o taip pat daug dėmesio buvo skirta smulkioms detalėms. Neveltui A. Stantonas prie projekto dirbo apie penkerius metus, o studija skyrė beveik 200 mln. dolerių jo produkcijai. Gerai susižiūri ir kameros darbas, ypač, kai trimatė erdvė priduoda gilesnio atspalvio matomam vaizdui, tai ir nuotykis atrodo dar gyvesnis.

Garso takelis labai nuotaikingas, šiltas ir mielas, o svarbiausia, lengvai skambantis. Tai nėra blokbasteris, kuriam reikia epinės muzikos. Garso montažo darbas puikus, neerzina nei viena scena dėl pernelyg didelio triukšmo ar stipresnio garso panaudojimo, kai jo net nereikia. Vaizdo montažas puikus. Istorija pateikiama tvarkingai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Filmą įgarsino nuostabūs ir puikūs amerikiečių aktorių balsai. Juostos metu girdime Ellen DeGeneres, Albertą Brooksą, Edą O‘Nealą (pats Elas Bandis), Ty Burrellą, Diane Keaton, Eugene‘ą Levy, Idrisą Elbą ir Dominicą Westą. Visi jie pasidarbavo puikiai, atskleisdami personažus dėka savo unikalių balsų.
Kaip nekeista, bet lietuvių dubliuotas variantas netgi labai smagus. Todėl tie, kurie moka anglų kalbą, gali eiti į originalą, o vaikai ir žmonės, kuriems sunkiau sekasi su anglų kalba, neprašaus nueidami į dubliuotą versiją.

Verdiktas

„Žuvytė Dorė“ – niekuo nenusileidžiantis pirmajam 2003 metais pasirodžiusiam filmui tęsinys, kuris ne tik sukelia nostalgiją, bet kartu leidžia pasinerti į naujus, nuotaikingus ir labai žavius pažįstamų herojų nuotykius. Ši jautri ir labai miela juosta be abejo tampa vienu iš geriausių studijos „Pixar“ darbų, o taip pat ir vienu iš geriausių 2016 metų filmų.

9.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
10
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles