Jei pernai paaiškėjus, kas tapo Kanų kino festivalio laureatais, kino visuomenė dūzgė kaip labai įtartinos bitės ir kaltino žiuri, kuri tąkart Auksinę palmės šakelę paskyrė Jacqueso Audiardo dramai „Dypanas“ (pranc. „Dheepan“), pataikavimu festivalio šeimininkams prancūzams, tai šiemetinė žiuri, paskelbusi savo verdiktą, turėjo pasijusti maždaug kaip mergina, kuri užkliudė širšių lizdą. Tarptautinė žiuri, kuriai pirmininkavo australas George‘as Milleris, atsidūrė kritikos centre, kadangi jų sprendimas, krepšinio komentatorių klišiniais terminais kalbant, visiškai „skriejo pro šalį“. Tiesa, niekas per daug neginčija, kad Auksinę palmės šakelę nuskynusi brito Keno Loacho drama „Aš, Danielis Bleikas“ (angl. „I‘m Daniel Blake“) būtų blogas filmas, tiesiog… kritikų daugumos įsitikinimu, šiemet Kanuose buvo ir daug geresnių juostų. Gal kritika žiuri, kuri teisinosi norėjusi priimti savą ir niekieno nepaveiktą sprendimą, atžvilgiu nebūtų buvusi tokia aštri, jei ne visus tiesiog šokiravęs faktas, kad absoliutus kritikų favoritas – vokiečių režisierės Maren Ade komiška drama „Tonis Erdmanas“ – prizų dalybose liko visiškai nepastebėtas. Tačiau kol žiniasklaida kėlė triukšmą pati M. Ade, atrodo, per daug nesikrimto, kad iš Kanų teko grįžti tuščiomis ir net tokiomis aplinkybėmis rado kuo pasidžiaugti: „Nesijaudinkite, bent jau Kukeri praleido puikias atostogas!“, rašė režisierė savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje įkėlusi šio filmo gauruoto talismano, įsiamžinusio prie baseino, nuotrauką. Kaip ten bebūtų, „Tonis Erdmanas“ iš dalies atsigriebė Europos parlamento teikiamuose „Lux“ apdovanojimuose – šis filmas kartu su dar dviem pateko į finalininkų, iš kurių metų pabaigoje bus išrinktas nugalėtojas, trejetą. Be to vienintelis iš 2016 m. filmų yra įtrauktas į ką tik BBC paskelbtą XXI a. geriausių filmų šimtuką, bei yra išrinktas kaip oficialus Vokietijos kandidatas Oskarams geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
65-erių metų Vinfrydas (akt. Peter Simonischek) gyvena vienas. Jam kompaniją palaiko tik senas šuo. Muzikos mokytoju dirbantis Vinfrydas turi savotišką humoro jausmą, tačiau jo pokštus supranta ne visi. Vinfrydo dukra Inesa (akt. Sandra Hüller) prie tėvo juokelių yra pripratusi, tačiau jos gyvenimo būdas kardinaliai skiriasi nuo to, kokį gyvena jos tėvas – Inesa kartu su vokiečių komanda dirba didelėje tarptautinėje bendrovėje Rumunijoje, o jei pasiseks naujausias projektas, galbūt jai pavyks persikelti į Šanchajų. Jos gyvenimas – tai stresas ir nesibaigiantys telefoniniai pokalbiai, nuo kurių ji negali atitrūkti net per trumpą viešnagę gimtinėje. Tačiau tvarkingai į lentynėles sudėliotas Inesos gyvenimas gerokai susijaukia, kai jos ekscentriškas tėtis nuspendžia gimtadienio proga padaryti jai staigmeną ir nepranešęs atvyksta į Bukareštą. Inesa bando išvengti artimo bendravimo su tėvu, teisindamasi, kad viskas iš anksto suplanuota ir ji neturinti laiko, tačiau Vinfrydas taip lengvai nepasiduoda. Šaltas mylimo dukros elgesys išprovokuoja jį sukurti neįtikėtiną personažą – Tonį Erdmaną, kuris aplinkinius juokina vien jau savo išvaizda. Įsijautęs į Tonio Erdmano kailį Vinfrydas prisistato esąs tai verslo konsultantas, tai koučingo specialistas, tai Vokietijos ambasadorius…
Trečiasis vokiečių režisierės M. Ade ilgametražis filmas pakerėjo Kanų festivalio publiką ir kritikus. Nenuostabu – filmas nepaprastai taikliai vaizduoja šiuolaikinę visuomenę, tačiau tai daroma pasakojimą meistriškai pakreipus per komišką prizmę. Kai kuriose situacijose humoras kyla iš visai paprastų, kasdienių ir buitinių situacijų, arba, priešingai, netgi iš nejuokingų dalykų. Kalbant būtent apie šį – komiškumo momentą – „Tonis Erdmanas“ žavi tuo, kad tai yra filmas – chameleonas, skirtingomis spalvomis atsiskleidžiantis priklausomai nuo žiūrovų nuotaikos. Vieni šį filmą matys kaip komediją, kiti – labiau kaip dramą – ir galbūt net kiek liūdnoką filmą, kuriame humoras yra tik prieskonis. Tačiau net jei neprivers juoktis, „Tonis Erdmanas“ palieka šviesų ir jokiu būdu neslogų įspūdį.
„Tonis Erdmanas“ randa kelią į dažno žiūrovo širdį ne tik paprastu, bet kartu itin taikliu humoru, tačiau ir savo tematika. Juostos kūrėjai iš esmės rodo mus – nuolat kažkur skubančią ir susvetimėjusią visuomenę, kuri gyvą bendravimą neretai lengva ranka išmaino į pokalbį telefonu ar skype‘u. Būtent tokią visuomenę reprezentuoja Inesos personažas. Mes skubame, dėl darbo aukojame pačius artimiausius žmones, mūsų laikas tampa pinigais, nors nei jo, nei paprasto žmogiško bendravimo už jokius pinigus nenusipirksi. Tačiau vis dažniau pamirštame šią, atrodytų, elementarią tiesą, ir visiškai pasineriame į materialinės gerovės kūrimą, tačiau nei siekdami, nei ją pasiekę nesijaučiame laimingi. Dar daugiau – imame kvestionuoti tokį iš pažiūros paprastą žodį kaip „laimė“, patys nesugebėdami jo suvokti bandome išsisukti abstrakcijomis. Todėl scena, kur SPA centre Vinfrydas paklausia Inesos „Ar tu laiminga?“, o ši, kiek sutrikusi bando nukreipti kalbą į tai, kad „laimė, malonumas, gyvenimas – tai stiprūs žodžiai“, baugiai primena Louis Lowry knygos „Siuntėjas“, kurioje vaizduojama (anti)utopinė ateities visuomenė pagrindinio personažo Jono pokalbį su tėvais – „Ką nori pasakyti žodžiu „meilė“? Jei klausi, ar mes tavimi didžiuojamės – tai atsakymas yra taip. Bet „meilė“ yra per daug neapibrėžtas žodis“. Kita vertus, tokių paprastų, bet kartu ir esminių žodžių kvestionavimas rodo ir nesugebėjimą pripažinti, kad į tokį elementarų klausimą ji tegali atsakyti neigiamai, nors visa savo išore bando sukurti priešingą įspūdį.
Kitas „Tonio Erdmano“ privalumas – kine ne per daug išplėtota tėvo ir dukters santykių tematika. Tokių juostų, kur tėvo ir dukters santykiai taptų pagrindine tema ir/ ar problematika, nėra itin daug. Tuo labiau tėvo ir suaugusios dukters. Tačiau tokio ryšio vaizdavimas yra labai aktualus, svarbus ir įdomus. Vis tik režisierės teigimu, filmas galėjo būti ir tėvo – sūnaus santykių istorija. Tiesiog jai, kaip moteriai, savaime suprantama, daug geriau pažįstamas tėvo ir dukters ryšys. Tiesą sakant, Vinfrydo personažas yra šiek tiek įkvėptas pačios M. Ade tėvo, kuris taip pat mėgsta aplinkinius juokinti įsidėdamas dirbtinius dantis, kuriuos jam padovanojo ne kas kitas, o pati M. Ade.
Būtent todėl filmas laikosi ant dviejų pagrindinių personažų – Vinfrydo ir Inesos – ir juos suvaidinusių austro Peter‘io Simonischek‘o ir vokietės Sandros Hüller pečių. Abu personažai yra labai stiprūs ir saviti. Desperatiški Vinfrydo bandymai nors kiek priartėti prie dukros jį daro panašų į Honoré de Balzaco sukurtą tėvą Gorijo. Didžiausia šio personažo laimė – pabūti, pabendrauti su savo taip mylimomis dukterimis, kai šioms terūpi savo užgaidoms išmelžti iš tėvo paskutinį sū. Tačiau priešingai nei Gorijo dukroms, Inesai tėvo pinigai nerūpi, nors vidinės tuštybės nestokoja ir ji. Inesos pasaulis – tai pagal negailestingas verslo taisykles susikurtos kaukės ir dirbtinės šypsenos, kas šiek tiek paradoksaliai kontrastuoja su Vinfrydo įpročiu dėvėti perukus ar įsidėti dirbtinius dantis. T. y., tai, kad Vinfrydui yra žaidimas, skirtas tiek savo, tiek aplinkinių pramogai, nesvarbu, kad tie aplinkiniai ne visada tai perpranta, yra Inesos realybė, žinoma, kitokiu lygmeniu. Abu šie personažai išgyvena pasikeitimą. Vinfrydo išgalvotas alter ego Tonis Erdmanas tampa savotišku instrumentu, kurio padedamas jis gali pagaliau bendrauti su dukra – tai, kas neprieinama Vinfrydui, tampa prieinama Toniui Erdmanui, tad Vifrydas leidžiasi į žaidimą ir gana aiškiai atskiria abi tapatybes. Savo ruožtu Inesai lūžiu tampa išprovokuota solo partija, po kurios ji sugeba ne tik nusimesti išorinį dirbtinį apvalkalą, bet ir pripažinti savo tėvą – tokį, koks jis yra, su visom jo keistybėm. Šalutiniai personažai ir juos vaidinantys aktoriai taip pat yra nuodugniai apgalvoti ir kruopščiai atrinkti. Visi pasirodantys aktoriai ir statistai yra absoliučiai organiški ir natūralūs ir nė akimirkos neleidžia suabejoti jų tikrumu.
Techninė pusė nėra itin stipri, tačiau koncentruojantis į filmo siužetą ir personažų santykius, tai pasislenka į antrąjį planą. Naudojama nestabili, dažnai šiek tiek per daug judanti kamera – kaip danų „Dogma 95“ judėjimo filmuose ar kai kuriuose rumunų Naujosios bangos darbuose. Tai sukuria dvejopą įspūdį – iš vienos pusės lyg ir norėtųsi gal kiek stabilesnio vaizdo, iš kitos pusės – taip sukuriamas neįtikėtinas artumo efektas. Žiūrovai nebėra tik žiūrovai, jie tampa ir savotiškais stebėtojais. Dažnai, ypač antrojoje filmo dalyje įvykiai pateikiami iš Inesos perspektyvos. Ypatingai puikiai išnaudojamas antrasis planas, kadro gylis – neužtenka stebėti, kas vyksta kadro priekyje, dažnai vieną akį reikia užmesti šiek tiek į šoną.
„Tonis Erdmanas“ – daugybę apmąstymų suteikianti komiška drama, per humoro prizmę atskleidžianti vis opėjančias šiuolaikinės modernios ir skaitmenizuotos, tačiau vis labiau svetimėjančios Vakarų visuomenės problemas. Humoras, kuriamas tiek iš kasdienių situacijų, tiek iš absurdiškų scenų, tuo pačiu metu palieka ir kartų poskonį, ir priverčia nusišypsoti. Aktuali problematika ir jautri tematika, originalus siužetas, ypatingai stiprus pagrindinių aktorių duetas ir jų kuriami ryškūs ir įsimenantys personažai, šį filmą paverčia tikrai gaivaus vėjo gūsiu. Jau dabar neabejotina, kad „Tonis Erdmanas“ taps ne tik vienu ryškiausių bendrame kino kontekste išties blankių 2016 metų filmų, tačiau įspaus ilgalaikį ir įsimintiną pėdsaką tiek Europos, tiek pasaulinio kino metraščiuose. Įsismelkiantis į širdį ir mintis, tačiau lūpose paliekantis šypseną – toks yra „Tonis Erdmanas“. Todėl jį pamatyti yra būtina.
