Pedro Almodóvaras. Tik du žodžiai, prie kurių nelabai ir reikia ką nors daugiau bepridėti. Vardas, kalbantis pats už save. Vardas, neskaitant vieno kito slystelėjimo (o kam nepasitaiko?), garantuojantis stulbinančią vizualiką, aukštą kokybę ir nepaprastas „almodovariškas“ istorijas. Istorijas, dažnai perpintas savotišku humoru, ispaniškomis melodijomis, su ryškiomis pagrindinėmis veikėjomis. Tiesa, paskutinis šio garbaus kino metro darbas „Aš tokia susijaudinusi!“ (isp. „Los amantes pasajeros“, 2013 m.), kuriame filmavosi kone visas Ispanijos aktorių žvaigždynas, daugumos kritikų ir žiūrovų liko nesuprastas. Ne paslaptis – Pedro visada garsėjo savotišku humoro jausmu, tačiau ši komedija kiek krito iš bendro jo kūrybos konteksto. Kita vertus – pažiūrėję dar ankstesnę jo juostą „Oda, kurioje gyvenu“ (isp. „La piel que habito“, 2011 m.), tie patys kritikai bambėjo dėl to, kad visą laiką toks šmaikštus buvęs Pedro staiga pabandė tapti visai nejuokingai rimtu. Kaip ten bebūtų, vis tik jo bandymas būti rimtam yra vertinamas daug palankiau, nei savotišku nesusipratimu tapusi jau minėta komedija „Aš tokia susijaudinusi!“. Tad P. Almodóvaro gerbėjai užgniaužę kvapą laukė, ką šis sineastas pasiūlys toliau – o pagal tai ir nustatyti negailestingą „diagnozę“. Tačiau panašu, kad po šiemet Kanų pagrindinėje konkursinėje programoje pristatytos „Chuljetos“, sukurtos pagal kanadiečių rašytojos Nobelio literatūros premijos laureatės Alice Munro noveles, galima kiek lengviau atsikvėpti – kūrybinio parako P. Almodóvaras dar tikrai turi!

Vyresnio amžiaus Chuljeta (akt. Emma Suárez) gyvena Madride, tačiau kartu su savo mylimuoju Lorenzo (akt. Darío Grandinetti) ruošiasi kelionei į Portugaliją. Jos planus visiškai sujaukia netikėtai gatvėje sutikta Bėja (akt. Michelle Jenner) – ši, kadaise buvusi geriausia Chuljetos dukters Antijos (akt. Blanca Paréz) draugė, papasakoja ją neseniai mačiusią Šveicarijoje. Ši žinia pribloškia Chuljetą, kuri jau dvylika metų nebuvo gavusi jokių žinių apie dukrą. Iš Bėjos pasakojimo supratusi, kad Antija vis dar mano, kad mama tebegyvena Madride, Chuljeta atšaukia kelionę ir grįžta į senąjį namą – ten, kur užaugo Antija. Depresijos slegiama moteris, neturėdama galimybės tiesiogiai pasikalbėti su dukra, nusprendžia savo pasakojimą išlieti ant popieriaus. Chuljeta prisiminimais grįžta maždaug trisdešimt metų į praeitį, kai dar nebuvo Antijos, o pati Chuljeta vieną žiemos vakarą keliavo traukiniu.

P. Almodóvaras visada garsėjo kaip „moterų režisierius“ – jo darbuose moterys aktorės pražysta ir atsiskleidžia pačiais ryškiausiais, stipriais ir netikėtais amplua. Tokiuose jo filmuose vyrai pasislenka į visišką nuošalę – labai dažnai tai yra moterų pasaulis, kuriame vyrams tenka tik pagalbiniai vaidmenys. Tai būdinga ne vienam P. Almodóvaro darbui. Kaip ir motinystės tema – dukters ir motinos santykius jis jau analizavo juostose „Aukšti kulniukai“ (isp. „Tacones lejanos“, 1991 m.), „Sugrįžimas“ (isp. „Volver“, 2006 m.), į motinos ir vaiko ryšį, motinystę taip pat gilinasi ir Oskaru kaip geriausias užsienio filmas apdovanota drama „Viskas apie mano mamą“ (isp. „Todo sobre mi madre“, 1999 m.).

„Chuljeta“ taip pat grįžta prie šios temos. Tik čia, priešingai nei „Aukštuose kulniukuose“ ir „Sugrįžime“ nebelieka komiškumo elemento. Kaip pripažįsta pats režisierius, „Chuljeta“ yra kiek netipinis jo filmas, nepatenkantis į „almodramos“ apibrėžimą. Nors tematika yra tokia būdinga šiam režisieriui, šįkart akivaizdu, kad žvilgsnis į tą patį yra fokusuojamas jau visai kitaip.

„Chuljeta“ kalba ne tik ir ne tiek apie vienišą pusamžę moterį, kiek apie toksišką, naikinantį ir jai pačiai žalingą prisirišimą prie dukros – ar, jei tiksliau, prie atsiminimų apie ją. Savotiškai atsiliepiama į rumunų režisieriaus Calino Peterio Netzero dramą „Vaiko pozicija“ (rum. „Pozitia copilului“, 2013 m.), kur motina taip pat skausmingai yra prisirišusi prie savo sūnaus. Skirtumas tas, kad Chuljeta kankinasi viena – viena su prisiminimais apie Antiją ir neužgyjančiu kaltės jausmu.

Praeitis jai neleidžia judėti į priekį ir kaip magnetas traukia grįžti atgal. Būtent tas sugrįžimas atgal, į Antijos aplinką – butą, kurio sienos mena dukros paauglystę; dienoraščio – laiško rašymas Chuljetai tampa savotiška terapija, būdu pagyti. Nes tik grįžusi prie ramybės neduodančių prisiminimų ji ne tik tokia forma „išsikalba“ pati sau – trumpas pokalbis su senais pažįstamais jai paaiškina itin svarbias detales, kurių iki šiol Chuljeta nežinojo. Tokiu būdu grįžtama prie pirminio šio filmo pavadinimo „Tyla“ (isp. „Silencio“), kurį P. Almodóvaras pakeitė, siekdamas išvengti painiojimo su šiemet kino ekranus taip pat pasieksiančio amerikiečių režisieriaus Martino Scorsese‘s darbu. Tyla, vengimas pasikalbėti yra būtent tai, ką reikėtų kaltinti dėl tokios Chuljetos situacijos.

Kita vertus, „Chuljetą“ galima iš dalies traktuoti ir kaip modernią Elektros mito interpretaciją. Dėl to, kas nutiko tėvui, kaltindama motiną, Antija nutraukia beveik visus ryšius su Chuljeta – tokiu būdu ji savotiškai nužudo savo motiną, kaip kad mitinė Elektra pasielgia (kad ir Oresto rankomis) su Klitaimnestra. Galima pastebėti ir veidrodinį tokių santykių atspindį – pati Chuljeta naujuosiuose savo tėvų namuose taip pat retas svečias. Tik čia jau akivaizdesnis nepritarimas tėvo elgesiui su sunkios būklės mama.

Tačiau siužetas vis tik pasiskolintas ne iš Senovės graikų mitų – kaip jau minėta P. Almodóvaras ekranui adaptavo Nobelio literatūros premijos laureatės kanadiečių rašytojos Alice Munro noveles. Vėlgi istorija apie Chuljetą nebuvo vientisas kūrinys – P. Almodovaras ją sudėliojo iš gabaliukų, o šį personažą patikėjo vaidinti dviems skirtingoms aktorėms – jauną Chuljetą įkūnija Adriana Ugarte, o vyresnė ji įgyja Emmos Suárez pavidalą. Tokį sprendimą režisierius aiškina nenoru dirbtinai, pasitelkiant grimą sendinti ar jauninti aktores. Kita vertus, dar svaresnis argumentas, pateisinantis būtent tokį sprendimą yra tai, ko jokiomis makiažo priemonėmis išgauti nepavyksta – žvilgsnis. Jauna Chuljeta yra spalvinga ir gyvybinga, o štai vyresnės jos žvilgsnį temdo liūdesio šešėlis. Nors yra momentas, kai jauna Chuljetas išgyvena nepaprastą sielvartą ir gėlą, ją vaidinanti A. Ugarte perteikia tik tos akimirkos – to laikotarpio, trumpalaikį liūdesį, kurį, per ilgus metus nusėdusį akių dugne, vėliau galima išvysti vyresnės Chuljetos žvilgsnyje.

Taigi, aktorių pasirodymas. Ne paslaptis, kad vaidinti P. Almodóvaro filme aktoriams yra ne ką mažesnė garbė ir prestižas, nei patekti į Woody Alleno kuriamą juostą. Todėl „Chuljetoje“ matome visą žiedą garsių Ispanijos aktorių (šįkart apsieita be vienos iš P. Almodóvaro mūzų Oskaro laureatės Penéope‘s Cruz), tačiau vaizdas galėjo būti kardinaliai kitoks, kadangi Pedro iš pradžių audė planus į „Chuljetą“ kviesti anglakalbius aktorius (viena iš kandidatūrų buvo Meryl Streep) ir taip šiokiu tokiu būdu išbandyti save. Sumanymo buvo atsisakyta visų pirma dėl to, kad P. Almodóvaras šiek tiek suabejojo savo gebėjimais režisuoti anglakalbį filmą, kita vertus permąsčius scenarijų tapo aišku, kad filmą perkėlus į amerikietišką aplinką nebeliks kaip kelti esminės filmo problematikos. Kaip pastebi režisierius, JAV tėvų ir vaikų išsiskyrimas vyksta tarsi natūraliai, šiems išvažiavus studijuoti į koledžus – atitolimas yra dažnos šeimos neišvengiama realybė. Tačiau ne Ispanijoje – štai kodėl europinis kontekstas P. Almodóvarui pasirodė logiškesnis ir priimtinesnis.

Taigi, grįžtant prie aktorių, tikrai neverta gailėtis, kad P. Almodóvaras pakeitė savo išankstinius planus ir atsisakė amerikiečių paslaugų. Ispanų aktorės ir aktoriai – jau minėtos A. Ugarte ir E. Suárez, Inma Cuesta, Michelle Jener, amžinoji Pedro mūza Rossy de Palma, Daniel Grao – sukuria visiškai įtikinančius, organiškus ir natūralius personažus. Žinoma, didžiausių ovacijų nusipelno E. Suárez ir A. Ugarte, tačiau ir joms talkinę aktoriai savo darbą atliko be didesnių priekaištų. Pedro taip pat liko ištikimas sau ir nedidelį epizodinį vaidmenį skyrė savo broliui Augustínui, be kurio nedidelių pasirodymų neapsieina nei vienas jo filmas.

Pereinant prie techninės pusės aptarimo – ar, jei tiksliau, dar net nepradėjus jos aptarti – kalbant apie P. Almodóvaro filmus kertiniai yra du dalykai – spalvos ir muzika. Tad ir šįkart P. jis lieka ištikimas sau. Vien išgirdus šio režisieriaus pavardę kyla stipri asociacija su ryškiai raudona ir mėlyna spalvomis – šių spalvų netrūksta ir „Chuljetoje“. Itin pastebimas P. Almodóvaro žaidimas raudona – čia ji kontrastuoja su ryškiai mėlynu Chuljetos megztiniu, čia sugretinama su steriliai baltomis sienomis, čia vėl tampa tik detale drabužiuose ar aplinkoje. Tokį polinkį į ryškias spalvas P. Almodóvaras aiškina tuo, jog pats užaugo „Technicolor“ laikotarpiu, kai kino ekranuose dominavo ryškios, kartais akį rėžiančios spalvos – visas šis estetinis pojūtis taip ir liko jam visam gyvenimui. Muziką šiam filmui kūrė Alberto Iglesias – ištikimas P. Almodóvaro kūrybinis bendražygis, vėl įvyniojantis spalvingą P. Almodóvaro kūrinį į ne mažiau išraiškingą, aistringą ir, jei tik taip galima pasakyti apie garsus, spalvingą muzikinę skraistę.

„Chuljeta“ – stiprus P. Almodóvaro sugrįžimas, siūlantis kokybišką melodramą, kurios tokių grynojo žanro pavyzdžių aptikti ne taip ir lengva. Nors šiame filme nebelieka dažnai jo juostai būdingo humoro ir režisierius čia atrodo kiek neįprastai surimtėjęs, per daug toli nuo savęs ir nuo savo ankstesnės kūrybos P. Almodóvaras nenutolsta. Iš tiesų „Chuljetoje“ galime rasti kone visus P. Almodóvaro kūrybai būdingus elementus: pradedant tematika (motinos ir dukters santykiai), iš vieno į kitą jo filmą keliaujančiais aktoriais (R. De Palma, A. Almodóvar), baigiant ryškiomis spalvomis ir A. Iglesias kurta muzika. Tad ar bereikia daugiau argumentų? Kaip jau minėta, turėtų pakakti vos dviejų žodžių – Pedro Almodóvaras, – kuriais viskas ir pasakyta.

9
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
10
Garso takelis
10
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles