Chris McCoy debiutuoja kaip puikaus, pikantiško ir atpalaiduojančio filmo The Good Kids (Pirmų kartų vasara) režisierius ir scenaristas.
Šis filmas turi jau ne kartą matytą, tačiau neįprastai plėtojamą siužeto liniją. Veiksmas formuojasi apie keturių ką tik mokyklą baigusių ir sėkmingai įstojusių jaunuolių sprendimą šią vasarą kardinaliai pakeisti savo asmenybes, kurios visą gyvenimą buvo labai uždaros ir sukoncentruotos į mokslus, amerikietišku stiliumi – seksu, narkotikais ir alkoholio vartojimu. Pats siužetas jau nuo pat pradžių nuteikia, jog veiksmas vystysis būtent apie šių keturių jaunuolių nestandartinę socialinę padėtį aplink judančiame ir kunkuliuojančiame gyvenime. Jie į mokslus pasinėrę ir toliau savo knygų bei karjeros galimybių nematantys abiturientai, kurie visą gyvenimą taip ir neišlipo iš savo komforto zonos. Tačiau galiausiai jie nusprendžia paskutinę vasarą būdami visi kartu čia ir dabar viską pakeisti – galiausiai pritapti prie visų ir tapti socialiai pripažintais. Nuo šios vietos pradeda plėtotis keturios atskiros kiekvieno iš veikėjų istorijos, sujungiamos bendru kontekstu. Kadangi sunku vertinti, kaip režisieriui būtų sekęsi veikėjų istorijas perdengti kituose jo filmuose, kadangi šis yra jo debiutinis filmas, šiame filme istorijų sujungimas buvo jaučiamas gana prėskai. Bendra idėja kaip ir suvokiama, tačiau veikėjų istorijos apjungiamos labai paviršutiniškai, tarytum štrichais norima parodyti ir jų individualiais istorijas, ir kaip jos atsispindi bendrame filmo kontekste, tad čia nuolatos jaučiamas santykinis neišbaigtumas, tarsi idėja būtų per mažai išjausta ar ją tiesiog skubėta realizuoti.
Filme apstu ne tik seksualinės atsmosferos, bet ir nuogybių, kuriomis režisierius, rodėsi, bandė kompensuoti kai kur neitin išdirbtas veiksmo scenas. Kita vertus, filmas, iš dalies, būtent apie tai ir kuriamas – seksualinį ketveriukės išsilaisvinimą. Kaip atsavara kūniškų malonumų tenkinimui, greta seksualinės erdvės, per visą filmą plėtojama ir romantinė siužeto linija, prie kurios daugiau ar mažiau prisijungia kiekvienas iš veikėjų.
Aktoriai, mano manymu, buvo atrinkti ganėtinai puikiai: filme vystoma socialinio neadekvatumo idėja ir jos persilaužimas, ir aktoriai šiame filme tą neadekvatumą įkūnyjo tikrai neblogai: žiūrint, visą laiką buvo galima jausti tą nepatogumo jausmą, kuris sukyla pamačius žmones darant tikrai keistus dalykus – šiuo atveju seksas, narkotikai ir alkoholis puikiai nugulė nepatogumo skraiste ant tuos dalykus pirmą kartą išbandančių jaunuolių.
Kalbant apie scenarijų, jis daugiausiai atsiskleidė per buitiškus, gal net kiek paviršutiniškus ir neįpareigojančius dialogus. Jiems režisierius – scenaristas, manau, gerokai pastokojo dėmesio. Bendrai paėmus, pats scenarijus tikrai nesukėlė didžiulės nuostabos, bet ir neleido labai nuobodžiauti: kaip ir minėjau, nepatyrusios ketveriukės pokalbiai apie dar nepatirtus ar jau patirtus įspūdžius vystomi pakankamai buitiškai, sąmojingai ir kas be ko – juokingai.
Filmo garso takelis atliko savo vaidmenį deramai, tačiau didesnio įspūdžio taipogi nepaliko: juo daugiausia buvo manipuliuojama norint atskiroms scenoms suteikti papildomą emocinį prieskonį.
Techninė filmo pusė taipogi visiškai įprasta. Operatoriaus darbas atliktas tikslingai ir nuosekliai. Filmas sumontuotas labai paprastai ir lengvai žiūrimas. Nepasitaikė jokių nepatogių momentų. Akivaizdžiai sukuriamos aliuzijos į būsimus įvykius.
Reziumuojant galima teigti, jog The Good Kids – tai tikrai lengvas ir neįpareigojantis filmas apie neeilinę vasarą keturių jaunų žmonių gyvenimą prieš didijį žingsnį į nepriklausomybę ir savirealizaciją – koledžą. Čia galite nesitikėti patirti sąmonės elektrošoko ir didžiulio jūsų sielų išbudinimo, tačiau tai filmas, kurį, nepaisant jo pavienių įgriovų, tikrai galima pasižiūrėti maloniam prasiblaškymui ir saviugdai, kaip (ne)reikėtų žengtį į naująjį savo gyvenimo etapą.
