„Kaip sužavėti vyrą? – Nusirenk, atnešk alaus…“, „Kam Dievas sukūrė vyrą? – Vibratoriumi gi nenukarpysi gyvatvorės.“, „Vyrai kaip viešieji tualetai – arba užimta, arba „prišikta“.
Šių „smagių“ anekdotų aš pririnkau iš interneto platybių, bet būtent tokio lygio juokeliais prasideda rusų komedija „Visa tiesa apie vyrus“. Įvairaus amžiaus moterys trumpai papasakoja, kas, jų nuomone, yra vyrai. Pradžioje mano parašyti juokeliai nėra tikslios citatos iš filmo, tačiau esmė ta pati. Kai juostos pradžia užduoda tokį toną, žiūrovas lyg ir galėtų tikėtis paikos ir banalios komedijos. Tačiau filmo kūrėjams ir tai ne iki galo pavyksta. Bet apie viską iš pradžių…
Filmas susideda iš trijų skirtingų siužetinių linijų. Pirmojoje istorijoje veiksmas sukasi aplink du kolegas, dirbančius techninėje pagalboje. Vienam užsiminus apie norą sudalyvauti svingerių vakarėlyje, kitas sukurpia planą, kaip priversti jų žmonas sutikti pasimylėti keturiese. Šis filmo segmentas labiausiai atitiko lėkštos komedijos tipažą: juokai apie antrą galą, banalūs dialogai ir jokios rimtesnės minties. Ši filmo dalis priminė tas 8-10 metų senumo rusų humoro laidas, susidedančias iš vaizdais paverstų sovietinių anekdotų.
Antroji filmo istorija pasakoja apie 49-erių metų verslininką Edą, kuris draugauja su jam į dukras tinkančia mergina. Vyriškis jaudinasi prieš pirmą susitikimą su mylimosios tėvais, taip pat svajoja apie bendrą ateitį su ja. Ši linija jau visiškai „pjaunasi“ su pirmąja, nes čia nėra „tualetinio humoro“. Taip pat ši istorija iš komedijos po truputį virto „dramedy“ žanro kūriniu, kas taip pat nedera su pirmąja siužetine linija.
Paskutinė filmo istorija pasakoja apie tėvo ir sūnaus santykius. Armėnų kilmės Grantas yra brigadininkas ir niekada neatostogauja. Jis jau dvejus metus nematė savo sūnaus Mišos, kuris gyvena Maskvoje ir yra „stand-up“ komikas. Filme pamatome tėvo kelionę pas sūnų bei didelio miesto, prabangos susidūrimą su jų nepažinusiu individu. Ši siužetinė linija man patiko labiausiai iš visų, joje humoras nebuvo pačio blogiausio lygio, Granto nuotykiai prabangiame viešbutyje priminė kai kuriuos Pono Byno filmus. Būtent šio veikėjo komiško situacijos buvo vieninteliai filmo epizodai, kurie sugebėjo išspausti man šypseną.
Visas šias siužetines linijas šiek tiek jungia taksistas Otelas, kuris filmo metu paveža veikėjus iš skirtingų istorijų. Taksistą vaidinantis Dimitrijus Nagijevas yra pristatomas kaip didžiausia filmo žvaigždė ir bene pagrindinis veikėjas, tačiau jo mes matome minimaliai. Ir ačiū Dievui! Nors filmo scenarijus yra visiška betvarkė, bet būtent Otelo istorija yra didžiausias svetimkūnis kūrinyje. Jis lyg koks senovės išminčius dalija patarimus filmo veikėjams. Apie jį mes nežinome praktiškai nieko iki pat seanso pabaigos, tačiau kulminacijoje atskleistos detalės ne tik, kad nepaaiškina nieko doro, bet ir mintyse nubraižo milžinišką klaustuką.
Pagrindinės filmo problemos, manau, yra dvi – nuotaikos nevientisumas bei istorijų neišplėtojimas. Pirmoji istorija yra visiškas „tualetinio“ humoro rinkinys, kitos dvi – komedijos, su dramos elementais. Trijų siužetinių linijų nuotaika, pasakojimo būdas ir humoras buvo visiškai skirtingi. Tai priminė prastai sulipdytą skulptūrą, kuriai menininkas pasitelkė molį, plastiliną ir papjė mašė. Jei viskas būtų padaryta tvarkingai, tai neatrodytų taip blogai. Tačiau čia galime pakalbėti apie antrąją problemą. Filme nėra išplėtojami nei veikėjai, nei jų elgesio motyvai. Filmo trukmė nėra ilga, tad joje esančios trys istorijos vystosi chaotiškai ir padrikai. Tai atrodė kaip trys skirtingi filmai, sukišti į vieną, kuriuos turėtų jungti kelias minutes pasirodantis taksistas. Vienintelė bent kiek geriau išvystyta buvo trečioji siužetinė linija apie Granto kelionę pas sūnų. Tiek idėja, tiek humoras buvo jau kažkur gidėti ir matyti, tačiau šioje istorijoje buvo mažiausiai logikos klaidų, ją žiūrint neskaudėjo akių ir nekraujavo ausys.
Kalbant apie aktorių vaidybą apie nė vieną neapsiverčia liežuvis sakyti gerai, o tuo labiau puikiai. Neblogai pasirodė Grantą vaidinęs Grantas Tochatjanas. Aktorius parodė, kad turi bent kažkokių sugebėjimų vaidinti kine. Taip pat neerzino Edą suvaidinęs Igoris Vernikas bei Granto sūnaus Mišos vaidmenį atlikęs Viktoras Stepanianas. Šių trijų vyrų pasirodymai tikrai nebuvo stulbinantys, bet nebuvo ir klaikūs. Ko nepasakysi apie kitus filmo aktorius. Kai kurie atrodė tikrai beviltiški ir paimti tiesiai iš gatvės.
Kelis kartus minėjau, kad humoras nebuvo pačios aukščiausios prabos. Na gerai… Jei jums patinka rasistiniai, seksistiniai, homofobiški ir nešvankūs juokeliai, tai ši komedija kaip tik jums! Aš nesu tokių juokų gerbėjas ir seanso metu sėdėjau ganėtinai surūgęs.
Dar vienas įdomus dalykas, kurį galima pastebėti žiūrint filmą yra keliose vietose minima nostalgija Sovietų Sąjungai. Aš nenoriu pasirodyti per daug įtarus, bet kai kelis kartus yra su liūdesiu paminima, kad kaip blogai kai Sąjunga iširo… Na, minčių kyla įvairių. Dar pridėkime tai, kad ant taksisto galinio vaizdo veidrodėlio parišta koloradinė Georgijaus juostelė…
Taip pat kartais atrodo, kad vienas iš kūrėjų tikslų yra reklamuoti Rusijos kurortą Sočį. Nors pats miestas nėra rodomas, tačiau visose siužetinėse linijo jis vienaip ar kitaip paminimas. Gal Sočio valdžia parėmė filmą ir tikėjosi pritraukti naujų turistų? Kaip ten bebūtų,tai atrodė mažų mažiausia keista.
Techninė juostos pusė taip pat nežiba. Montažas ir kamero darbas kartais erzina, nes staigiai ir be jokių aiškių priežasčių keičiami planai. Kai kurie panoraminiai vaizdai yra prastesnės kokybės nei likęs filmas. Tai solidumo neprideda. Apie filmo muziką kažko ypatingo pasakyti negaliu , ji tieisog neįsimintina.
„Visa tiesa apie vyrus“ – prastas ir neįsimenantis filmas. Jį siūlyčiau peržiūrėti nebent prasčiausio humoro mėgėjams arba save kankinti mėgstantiems žmonėms. Rekomenduočiau tuos pinigus, kuriuos išleistumėte šiam filmui, paskirti kito kūrinio seansui ar tiesiog skaniai vakarienei. Pažadu, teigiamų emocijų ir maloumo patirsite daugiau.
