Per savo karjerą Clintas Eastwoodas režisavo daugiau nei 30 filmų, iš kurių ne vienas įėjo į Holivudo istoriją ir buvo apdovanotas Oskarais, todėl devintą dešimtmetį jau įpusėjęs režisierius seniai užsidirbo teisę kurti tai, ką nori. Holivude jis yra unikalus (galbūt kartu su Woody Allenu) tuo, kad periodiškai išleidžia naują filmą, atsieinantį nebrangiai ir atnešantį pastebimą pelną, dėl ko didžiosios studijos jam paprasčiausiai neprieštarauja. C. Eastwoodo filmai jau seniai tapo kas kelis metus sugrįžtanti tradicija, kuomet žinai, kad gausi daugiau ar mažiau atidirbtą produktą.

Tokio pastovaus įdirbio C. Eastwoodas nebūtų pasiekęs neturėdamas aiškaus filmų stiliaus. Daugumoje savo projektų režisierius pasakoja apie kasdieniškai atrodančius herojus, kuriems jų pačių darbas neatrodo herojiškai, tačiau plačioji publika juos dievina. Tie žmonės turi daug asmeninių problemų, kurios neužkerta kelio daryti gerus darbus, kad ir kiek jėgų tai kainuotų, ir C. Eastwoodas stengiasi tai išryškinti kuo labiau.

Todėl kai žiūrėsite „Stebuklą virš Hadsono“, veikiausiai nenustebsite. Filmas pasakoja apie tikrą istoriją, kuomet 2009 metų žiemą vos pakilęs iš LaGuardia oro uosto keleivinis lėktuvas susidūrė su pulku paukščių, patekusių į orlaivio variklius. Lėktuvą pilotavęs kapitonas Chesley‘is „Salis“ Sullenbergeris (akt. Tom Hanks), padedamas piloto Jeffrey Skileso (akt. Aaron Eckhart), nusprendė negrįžti į oro uostą ir lėktuvą patupdyti Hadsono upės viduryje. „Stebuklas virš Hadsono“ pasakoja istoriją apie garsųjį nusileidimą, kurio metu išgyveno visi lėktuvo keleiviai, bei jo pasekmes Saliui.

Lėktuvo nusileidimo pasekmėms yra skiriama didžioji dalis „Stebuklo virš Hadsono“ laiko. Filmas, kurį parašė Toddas Komarnickis, verčiasi per galvą siekdamas parodyti, kaip stipriai šis įvykis paveikė Salį. Patikėti, kad lėktuvą ant upės saugiai nutupdęs pilotas yra sukrėstas, žiūrovams nėra sunku, ir visgi filmas nuolat bando parodyti, kokius tragiškus sapnus sapnuoja Salis, kaip jis galvoja apie blogiausias alternatyvas ir kaip nemėgsta jo sprendimais abejojančių žmonių.

Pasakoti apie sukrėstą žmogų visada galima daug, bet „Stebuklas virš Hadsono“ tai daro sausai ir neįdomiai. Didžioji dalis filmo veiksmo vyksta viešbučių kambariuose ir posėdžių salėse, prie ko C. Eastwoodas yra nepratęs, privalantis kliautis tik aktorių dialogais. Tie dialogai yra tušti, visuomet pabrėžiantys tik tai, kad visi veikėjai džiaugiasi, jog Salis išliko gyvas ir išgelbėjo aplinkinius.

Filmas iš paskutiniųjų stengiasi atrasti dramą ten, kur jos iš prigimties nėra ir negali būti. Jei „Stebuklas virš Hadsono“ ir turi antagonistus, tai yra katastrofos tyrėjai – biurokratai, abejojantys Salio sugebėjimais. Nors tyrėjau yra paremti tikrais žmonėmis – išties vyko posėdžiai, kuriuose buvo bandoma nuspręsti, ar Salis teisingai pasielgė priimdamas tokius rizikingus sprendimus, – subtilumo filme yra nedaug. Jame yra bandoma supriešinti biurokratus, kurie visus savo nutarimus priima remdamiesi skaičiais, ir Salį, kuris savo poelgius grindžia 40 metų patirtimi. Tikėtina, kad jums jau dabar aiškus atsakymas, kas šioje situacijoje laimi, dėl ko žiūrėti „Stebuklą virš Hadsono“ yra paprasčiausiai neįdomu, nes filmas tik vieną pusę laiko teisia, o ėjimas link nuspėjamo rezultato yra klaikiai vienpusiškas.

Vienintelis juostą gelbėjantis dalykas yra viskas, kas yra tiesiogiai susiję su lėktuvo nusileidimu. Galbūt pusvalandį trunkantis epizodas atrodo kaip visiškai kitas filmas, kupinas veiksmo, įtampos ir asmeninės dramos, kurių dėka nesunku pamiršti, kaip baisiai atrodo kompiuterių sukurtas lėktuvas.

Nusileidimas upėje yra tai, dėl ko žiūrovai eis į kino teatrus, ir absoliuti dauguma jų žinos, kaip ta situacija pasibaigs. Todėl C. Eastwoodo talentas labiausiai ir išryškėja, kuomet jis sugeba išlaikyti įtampą net tokioje situacijoje, kurios baigtis yra aiški. Kone realiu laiku rodoma tragedija leidžia pamatyti, kaip šioje situacijoje atsiliepė Salio turima patirtis, kaip į nusileidimą reagavo keleiviai ir kiek daug pastangų reikalavo jų išgelbėjimas. Tai, ką filmas bent pusę savo laiko bandė paaiškinti pokalbiais telefonu, čia buvo parodyta vos per kelias minutes.

Gal kiek ironiška, kad C. Eastwoodas taip stipriai stengiasi įrodyti, jog didžiausi herojai turi gyvenimus ir už savo darbo ribų, ir visgi geriausiai jam sekasi parodyti tai, kas yra tiesiogiai susiję su jų darbu. Lėktuvo nusileidimas ir keleivių gelbėjimas turi nepalyginamai daugiau energijos ir prasmės nei likusi filmo dalis, parengta taip, kad ją galėjo sukurti bet kas ir bet kaip. Tuo tarpu herojiškas Salio poelgis yra persmelktas C. Eastwoodo filmuose su kaupu perspaudžiamo sentimentalumo ir patriotiškumo, garbinant žmones, kurie dėl kitų yra pasiryžę aukoti savo sveikatą ir gyvybę.

Daugiau iš „Stebuklo virš Hadsono“ tiesiog niekas neišsiskiria. Filme yra apsčiai gerų aktorių, kurių vietoje galėjo būti praktiškai bet kas. Tomui Hanksui tai buvo dar viena nedaug pastangų reikalaujantis vaidmuo, Aaronas Eckhartas gavo vieną monologą, o Anna Gunn buvo iššvaistyta teisinių protokolų skaitymui. Muzika čia trenkia sentimentalumu, kinematografiją galima pastebėti tik toje pačioje nusileidimo scenoje, ir visi šie elementai susideda į adekvatų filmą, kurį pamiršite po kelių dienų.

Nesuklyskite: tai, ką padarė Salis, yra verta didžiausios pagarbos ir ne vieno filmo, net jeigu jis tik atliko savo darbą. Ir C. Eastwoodas, kaip jau tapo įprasta, turi teisę kurti filmą apie kiekvieną amerikiečių herojų, kuris, jo manymu, yra per mažai pagerbtas. Tik akivaizdu, kad garsiajam režisieriui, kaip ir žiūrovams, labiau rūpi žiniose jau matytų įvykių atkartojimas nei tai, kas vyksta už akių. Kiek tame yra vertės, spręskite patys.

6.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
7.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles