Kapitonas Amerika. Pilietinis karas

Ir kas galėtų pagalvoti, kad prieš keletą metų kurdami komedinius serialus tinklinėms amerikiečių televizijoms, broliai Anthony‘is ir Joe Russo taps pačiais geidžiamiausiais studijos „Marvel“ režisieriais, kurie 2014 metais mums padovanojo patį geriausią „Marvel“ kino visatos filmą – „Kapitonas Amerika. Žiemos Karys“. Po dviejų metų pertraukos nuo minėto filmo pasirodymo režisierių duetas grįžta ir pristato dar didingesnį, prabangesnį ir žmogiškesnį „Kapitono Amerikos“ filmą, kuriame bus bandoma atsakyti į tai, kas yra patriotizmas, žmogaus laisvė ir pilietiškumas.

Apie ką mes čia…

Po to, kai Keršytojų veiksmai kovojant su Altrono robotų kariuomene vos neprisidėjo prie Žemės baigties, JAV vyriausybė išleidžia aktą, kuriame reikalaujama reguliuoti visų super sugebėjimus turinčių žmonių veiksmus. Su tuo aktu žmonės privalės ne tik atskleisti savo tapatybes, bet kartu priimti tų valstybių vyriausybių sąlygas bei joms dirbti. Tačiau su tuo nesutinka kapitonas Styvas Rodžersas, kuris mano, jog tai yra žmogaus teisių pažeidimas ir kiekvieno žmogaus laisvės apribojimas. Kitoje barikadų pusėje atsiduria Tonis Starkas, kuriam ši pateikta vyriausybės iniciatyva atrodo teisinga. Kyla ginčas, kurio metu geri draugai tampa mirtinais priešais. Taip prasideda Keršytojų baigtis, taip prasideda pilietinis karas…

Kūrinio vidus

Šie metai, kaip jau kažkada buvau rašęs, priklauso komiksams. Net neįpusėjus 2016-iems metams į kino ekranus atkeliauja jau trečioji komiksų ekranizacija, kurios mes laukėme išties ilgai. Jeigu vasarį kino ekranuose dominavo tobulas studijos „20th Century Fox“ filmas „Deadpool“, o kovo mėnesį išvydome šimtmečio dvikovą tarp populiariausių „DC“ komiksų herojų filme „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“, tai po mėnesio pertraukos sulaukėme dar vieno nuožmaus ir daug žadančio herojų susidūrimo. Ir nenuostabu, kad šis filmas daugelyje laukiamiausių metų filmų sąrašuose pirmavo. Visgi, kai sukuriamas išties įsimintinas ir toks kokybiškas filmas kaip antrasis „Kapitonas Amerika“, nekyla abejonių, kad ir su trečiuoju filmu puikiai save užsirekomendavę kino kūrėjai mus nustebins. Taip ir įvyko.

Nebūsiu tas, kuris lygins „Betmeną prieš Supermeną“ su šiuo filmu, nes tik visiški neišprusėliai gali lyginti „DC“ ir „Marvel“ komiksų visatas ir šių visatų perkėlimus į kino ekranus. Kaip ir nelyginsiu visų kitų „Marvel“ komiksais paremtų filmų, kurie nepriklauso taip vadinamai „MCU“ (Marvel Cinematic Universe). Tai yra atskira frančizė, atskira kino studija ir visiškai nieko bendro su kitais „Marvel“ komiksais paremtais filmais neturinti istorija. Ir tą jau reikėjo suprasti ankščiau.

Naujasis brolių Russo filmas galbūt ne taip kardinaliai skiriasi nuo „Žiemos kario“, tačiau, tai visgi savarankiškai atrodantis projektas, kuris kaip tik žiūrisi labai smagiai ir neturi pernelyg daug ambicijų pakartoti antrosios dalies sėkmės formulę. Jeigu „Kapitonas Amerika. Žiemos karys“ buvo pateiktas kaip kriminalinis politinis trileris, tai čia mes jau matome psichologinio pobūdžio politinį trilerį, kuris mus paveikia žymiai stipriau. Galbūt dėl to, jog pasirinkta tokia ganėtina slidi tema apie patriotiškumą ir pilietiškumą. Kai kiekvienas norime laisvės ir būti nevaržomais, o kas nors mums kažką draudžia, esame pikti. Tačiau, jeigu rimtai pagalvotume, argi visuomenėje neturi būti priimti tam tikri apribojimai? Kas gi būtų, jeigu kiekvienas darytume, ką norime? Jeigu mes visi būtume nevaržomais? Manau, tada ateitų pasaulio galas. Ir būtent tokios temos yra gvildenamos šiame filme. Turbūt keista matyti, kad apie komiksų ekranizacijas taip būtų rašoma? Nes gi komiksai – tai vaikams skirtos nesąmonės. Bent jau taip mano nemaža dalis mūsų šalies kino žiūrovų. Ir čia, mielieji, kurie galvojate, kad komiksai ir jų ekranizacijos yra skirti tik idiotams arba žmonėms niekada gyvenime nelaikiusiems rankose knygos, klystate. Komiksai (kaip ir filmai, pastatyti pagal juos) gali nešti gilesnę prasmę ir tiesas, nei kokia nors pseudointelektuali filosofinė knyga apie nieką. Tačiau nesiplėsiu, nes kalbame apie filmą.

Ne vien politinis kontekstas sudaro istorijos branduolį. Didesnė filmo dalis skirta savęs ir savo galimybių pažinimui. Taip pat tai juosta ir apie draugystės ypatumus, o tiksliau – draugystės trikampį. Manau, kad yra žmonių, kurie buvo susidūrę su tokia problema, kai horizonte pasirodo draugas iš praeities, o draugas iš dabarties pastoja kelią buvusių santykių atsinaujinimui ir žmogui tenka rinktis. Būtent tokį sprendimą turi priimti Styvas Rodžersas. Meilės irgi yra, tačiau čia ji ne tokia svarbi, kaip buvo pirmoje dalyje. Nors, tos meilios scenos susižiūri išties gerai. Gerai, kad kūrėjai neužmiršo ir gražiosios lyties žiūrovių.

Filmo „Pilietinis karas“ veiksmas vyksta iš karto po „Altrono amžiaus“ įvykių, kuriuose susipina dar ir „Skruzdėliuko“ siužetinė linija. Tačiau ne vien šie paskutiniai „Marvel“ studijos projektai siejasi su „Pilietiniu karu“. Taip pat yra užuominų į kitus studijos projektus ir tą vientisą siužetinę liniją, kuri tęsiasi nuo 2008 metų su „Geležinio žmogaus“ pasirodymu. Naujojo filmo veiksmo linija ir siužetinė istorijos pasakojimo linija puiki. Filmas įtraukia, jis nėra nuobodus, o kas svarbiausia, rimtumo ir humoro balansas, taip būdingas „Marvel“ filmams, išlaikomas labai kokybiškai. Tiesiog žiūri ir gauni malonumą nuo kiekvienos minutės. Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, „Marvel“ išlieka ištikimas sau, todėl tamsaus ir niūriai atrodančio filmo nepamatysite.

Jeigu jau kalbame apie filmo didybę, tai ji lenkia tiek „Keršytojus“, tiek ir kitus „Marvel“ studijos projektus kaip „Galantikos sergėtojai“, „Kapitonas Amerikia. Žiemos karys“ ir „Geležinis žmogus 3“. Tačiau, tą didybę sukuria ne vien gerai parašytas scenarijus ir apgalvotas veiksmas. Prie to prisideda filmo herojai, kurių čia žymiai daugiau nei „Altrono amžiuje“. Galima sakyti, jog žiūrime netiesioginį „Keršytojų“ tęsinį. Apie tuos, kuriuos jau pažįstame, nerašysiu, nes jie nepasikeitė. Užtat verta paminėti nerealų naujojo „Žmogaus-voro“ pateikimą ir jo pasirodymą. Tai klasikinis personažo pateikimas, kurio įvaizdis atkeliauja iš aštuntojo dešimtmečio komiksų puslapių. Būtent tokio Peterio Parkerio ir norėjome. Taip pat neužmirštamą pasirodymą surengia Juodoji pantera. Tai ne taip mūsų masiniam žiūrovui žinomas personažas, tačiau kai jį pamatysite – neteksite žado. Jau dabar laukiu nesulaukiu 2018 m. ir solinio šio personažo filmo. Iš blogiečių filme pasirodo Baronas Zemo. Kaip gi be Hidros filme apie Kapitoną Ameriką. Daugiau nieko nesakysiu, nes šis personažas atskleidžią vieną svarbią tiesą, kuri buvo slepiama nuo mūsų ilgus metus. Pabaigai dar paminėsiu Krosbounsą arba tiesiog Broką Ramlou , kuris jau buvo pasirodęs antroje „Kapitono Amerikos“ dalyje, bet gavęs malkų pasišalino. Šiame filme jis jau apsiginklavęs ir žymiai pavojingenis. Iš tiesų, šis veikėjas taip pat pavykęs, gaila tik, kad jo filme labai mažai.

Taigi, ar verta pamatyti šį filmą kine? Be abejo, kad verta. Tai ne tik vienas geriausių „Marvel“ studijos darbų, bet kartu ir vienas įspūdingesnių šių metų kino projektų. Ir jeigu kalbėsime apie „MCU“, tai tik vienas vienintelis „Kapitono Amerikos“ filmas su kiekvienu filmu vis auga. Taip, „Žiemos karys“ išties puikus filmas, tačiau „Pilietinis karas“ – tobula komikso ekranizacija. Kas neskaitėte, rekomenduojama. Taip pat rekomenduojama pasilikti iki pat filmo titrų galo, nes jūsų lauks dvi paslėptos ir ganėtinai įdomios scenos. O dabar laukiame „Daktaro Streindžo“, kurio premjera numatyta šių metų rudenį.

Techninė juostos pusė

Specialieji efektai filme (kaip ir visuose standartiniuose 200 mln. kainuosiančiuose „Marvel“ studijos projektuose) geri, tačiau jie neprogresuoja. Viskas taip pat, kaip ir buvo 2014 metų filme. Jokios techninės pažangos nėra. Kokybė išlaikyta, bet kai kur plika akimi matosi CGI, o tai nėra gerai. Trimatė erdvė nebado akių, netgi labai gerai pritaikyta, ypač prie scenų su Žmogumi-voru. Grimas, veikėjų kostiumai ir dekoracijos verti kiekvieno cento, kurį išleisite kine. Šiuo atveju tai tikrai techniškai kokybiškas filmas.

Garso takelis filme nesukelia tiek daug emocijų, kaip tarkim „Keršytojų“ filmai, tačiau epiškumo muzikinei daliai tikrai netrūksta. Daug įvairių kompozicijų, pritaikytų tiek prie veiksmo scenos, tiek prie veikėjo pasirodymo ar nuotaikos kaitaliojimo, todėl bežiūrint filmą jautiesi pakylėtai ir ramiai, o kartais ir jauti augančią įtampa, kurios išties netrūksta.

Kameros darbas puikus. Labai smagu, kad išlaikytas toks pats stilius kaip ir antroje dalyje. Kruopštus vietovių detalizavimas ir herojų susidūrimų pateikimas džiugina akis. Vien ko vertas Juodosios panteros ir Skruzdėliuko pasirodymas. Staigiai, greitai ir įsimintinai.

Garso montažas filme labai stiprus – tas dar labiau virpina širdį. Juostos montažas nuostabus. Nei viena scena nepasirodė užtęsta ar nereikalinga. Tiesiog tikras pasimėgavimas, kai istorija pateikiama vientisai ir nešokinėja iš vienos scenos prie kitos.

Aktorių kolektyvinis darbas

Chrisas Evansas su kiekvienu savo pasirodymu Kapitono Amerikos kailyje vis auga ir auga. Šaunus ir labai įtikinamas jo veikėjo pasirodymas šiame filme užgožia net ir paties Roberto Downey jaunesniojo vaidinamo Tonio Starko charizmą. Taip, abu aktoriai puikiai susidorojo  su savo vaidmenimis, bet visgi Chrisas atliko žymiai sudėtingesnį ir labiau emocionalesnį darbą.

Pagyrimo vertas ir Chadwickas Bosemanas ir jo pasirodymas Juodosios panteros kailyje. Dar vienas „Marvel“ laimėjimas ir puikiai atlikta atranka. Ne ką mažiau nusipelnė ir Sebastianas Stanas, kuris šioje juostoje gauna daugiau ekraninio laiko nei „Žiemos karyje“. Vienas iš tų veikėjų, į kurį tiesiog malonu žiūrėti.

Antraplaniuose vaidmenyse puikiai pasirodo ir Paulas Ruddas Skruzdėliuko kailyje, ir Anthony‘is Mackie‘is, suvaidinęs Sakalą. Prie jų prisideda moteriškoji gvardija – Scarlett Johansson ir Elizabeth Olsen. Abi moterys savo vaidmenimis ne tik kaitino vyrišką auditorijos pusę, bet dar kartą įrodė, jog ne vien vyrai yra kieti kovos lauke.

Prie jau paminėtų aktorių prisijungia Vizijos įkūnytojas Paulas Bethany‘is, o taip pat ir Jeremy‘is Reneris ir jo Sakalo akis bei ne ką mažiau svarbus šiai istorijai Donas Cheadle‘as, atlikęs leitenanto Džeimso Roudžio vaidmenį.

Tačiau, kaip jau sakiau, visą šou ir pagrindinį herojų susidūrimą pagrobia Tomas Hollandas, kuris pirmą kartą pasirodo su Žmogaus-voro triko. Žvalus, šarmingas ir šmaikščiai smagus personažo pateikimas. Taip pat filme išvystame Franką Grillo ir pagrindinio antagonisto Danielio Bruhlio vaidinamą baroną Zemo. Juostą savo būvimu papuošia Marisa Tomei, Williamas Hurtas, Martinas Freemanas ir kt. aktoriai.

Verdiktas

„Kapitonas Amerika. Pilietinis karas“ – filmas, kuris dar į neregėtas  aukštumas iškelia studijos „Marvel“ kuruojamą kino visatą. Juosta turi viską, kas yra būdinga gerai pramogai kine – puikų veiksmą, kokybiškus specialiuosius efektus, smagius dialogus, charizmatiškus veikėjus, gerą aktorių vaidybą, įdomią istoriją, neprailgstančią siužetinę liniją, tačiau dar ir protingai išdėstytas mintis apie žmogaus laisvės, orumo ir pilietiškumo apribojimus. Tai ne vien filmas apie superherojus, tai filmas apie mus visus – žmones.