Nors ir ne taip dažnai kaip didžiųjų Holivudo animacijos studijų darbai, Lietuvos kino sales pasiekia ir mažesni projektai. Dažniausiai tai būna Prancūzijos ar Vokietijos animatorių kurti filmai, tačiau pasitaiko ir jungtinių projektų. Šįkart tai Rusijos animacijos studijos „Wizart“, sukūrusios tris filmus apie Sniego karalienę (rus. „Snezhnaya koroleva“, 2012 m., „Snezhnaya koroleva 2. Perezamorozka“, 2014 m. ir „Snezhnaya koroleva 3. Ogon i led“, 2016 m.), naujausias darbas – „Avelės ir vilkai“ (rus. „Volki i ovtsy. Beeezumnoe prevrashchenie“), prie kurio kūrimo prisidėjo britai bei amerikiečiai. Juostą režisavo Andrejus Galatas ir Maksimas Volkovas – abiems tai tapo režisūriniu debiutu.
Gražiame žaliame kalnų apsuptame slėnyje laimingai gyvena avių bendruomenė. Tačiau jų ramioms dienoms ateina galas, kadangi į kaimynystę atsikrausto didelė vilkų gauja. Tiesa, avelės nežino, kad vilkai paklūsta griežtiems, per amžius nusistovėjusiems įstatymams, gerbiantiems kiekvieną gyvybę. Didžiausias šių įstatymų puoselėtojas ir sergėtojas – vilkų gaujos vadas Magra – nusprendžia atsistatydinti. Į jo vietą pretenduoja du kandidatai – nuožmus, žiaurus ir beatodairiškas Beausis, bei linksmas, tačiau vėjavaikiškas ir neatsakingas Pilkis. Pagal gaujos papročius vadu taps tas, kuris įveiks priešininką dvikovoje. Tačiau Beausiui iššūkį metusiam Pilkiui tenka spręsti asmenines problemas ir aiškintis santykius su savo mergina Bianka. Siekdamas jai įtikti, Pilkis bet kokia kaina trokšta pasikeisti – ir šį neatsargų jo norą išpildo klajojanti žiniuonė kiškienė. Tiesa, stebuklingas gėrimas suveikia truputį kitaip, nei Pilkis tikėjosi – jis pasikeičia, tačiau… pavirsta į aviną. Savaime suprantama, kad avinu tapusiam Pilkiui tarp vilkų likti yra labai pavojinga, todėl jis įsilieja į avių bendruomenę, nors nuolat kažką rašantis ir fotografuojantis aviukas Zikas juo nepasitiki.
„Avelės ir vilkai“ siužetas nėra labai sudėtingas. Iš esmės – tai gana lengvai nuspėjamas pasakojimas, tačiau jį žiūrėti neprailgsta. Šis tas pasiskolinta iš Romano Davidovo režisuoto senosios animacijos šedevro „Mauglis“ (rus. „Maugli“, 1967 – 1973 m.), kai kas – iš tokios šiuolaikinės klasikos kaip „Šrekas“ (angl. „Shrek“, 2001 – 2010 m.). Nors pagrindiniai personažai – šabloniški, tačiau vis tik jie yra ryškūs ir gerai įsimenantys, o juos sėkmingai papildo originalūs antraplaniai veikėjai. Kita vertus, pagrindinis Pilkio personažas yra gal net ir kiek neįprastas panašaus pobūdžio filmų kontekste – nors jis ir 100 proc. geriukas, vis tik nėra vaizduojamas kaip didvyris – tai netobulas personažas, turintis trūkumų ir išgyvenantis ne tiek fizinį, išorinį, kiek vidinį pasikeitimą.
Tačiau net įvairapusiškiau atskleidęs, nei to būtų galima tikėtis, Pilkio personažą, pats filmas neišvengia trūkumų. Lyčių pariteto prasme – tai labai disbalansuota juosta. Pagrindiniai personažai yra vyriškos lyties, moteriškos lyties veikėjos yra visiškai antraplanės, o jų paskirtis – daugiau dekoratyvinė. Kita vertus, per Pilkio mylimosios Biankos personažą bandoma priverstinai ištransliuoti, kad vienintelis moterims rūpintis dalykas yra vestuvės. Juosta taip pat neišvengia nereikalingo chaoso, grandininę reakciją sukeliančių kritimų, triukšmo – nežinia, kas sugalvojo, kad tai juokinga – iš tokių scenų nesijuokė net patys mažiausi žiūrovai. Kitas kritikuotinas šio filmo taškas – patyčių propaganda. Nors Pilkis jas kitų atžvilgiu išsako susierzinęs, tai neturėtų būti rodoma kaip sektinas pavyzdys ar pateisinama kokiomis nors aplinkybėmis. Galiausiai grafine prasme kai kurie personažai – tiek iš avių, tiek iš vilkų tarpo – atrodo per daug sužmoginti.
Kita vertus, grafika stebina gerąja prasme. Juosta techniškai sukurta labai kokybiškai, patraukliai ir gražiai. Personažams netrūksta savitumo – tiek pagrindiniams, tiek liekantiems antrame plane. Kameros darbas taip pat pagirtinas. Vaizdo ir garso montažas – be trūkumų, fone skamba tinkama muzika. Kaip jau tampa įprasta, Lietuvoje animaciniai filmai yra dubliuojami. Tad filme visai smagiai suskamba netikėtai šmaikščiai pavartojami žodžių junginiai (ypač tai būdinga avių personažams).
„Avelės ir vilkai“ – visai smagus ir gana nenuobodžiai „susižiūrintis“ animacinis filmas. Nors siužetas yra gana lengvai nuspėjamas, neišvengta tam tikrų klišių, chaotiškumo ir vaizdavimo problemų, tačiau tikrai neblogai nuteikia ryškūs pagrindiniai bei saviti ir originalūs antraplaniai personažai bei stipri vizualinė pusė. Tad nors tai nėra būtinas pamatyti filmas, jį pasirinkus, ko gero, per daug gailėtis neteks – sodrios spalvos, pozityvi nuotaika, klasikinė gėrio ir blogio priešprieša ir net šioks toks bandymas kiek įvairiapusiškiau parodyti pagrindinį personažą yra šio animacinio filmo privalumai.
