Televizinių projektų ir B kategorijos filmų „Mirties sąrašas“ ir „Mirties abėcėlė“, skirtų DVD lentynoms, o ne plačiam rodymui, režisierius Benas Wheatley‘is pristato savo patį ambicingiausią karjeros projektą, kuriam pritarė ne tik studijos „Film4“prodiuseriai, bet ir pats Britų kino institutas skirdamas net 20% juostos biudžeto. Kartu su tokia galinga palyda kino kūrėjas buvo pasiryžęs ne tik nustebinti žiūrovus, bet kartu ir įnešti naujų vėjų utopinės temos trilerių žanre.

Apie ką mes čia…

Aštuntojo dešimtmečio aukštos klasės dangoraižis – idealios britų visuomenės santvarkos pasaulis, kuriame galima pragyventi tobulą ir visko aprūpintą gyvenimą. Jame savos taisyklės, skirtingos socialinės klasės ir visiems būdingas moralės principas. Tačiau atėjus nelemtai valandai viskas suyra iki pamatų, atsiranda konkurencija tarp klasių gyventojų ir atsiskleidžia tamsiausios net ir pačių geriausių žmonių prigimties ydos, galinčios sunaikinti visą dangoraižį iki pat jo pamatų…

Kūrinio vidus

Vos tik pamačius pirmąjį šio filmo anonsą, kuris mus pasiekė dar praeitų metų žiemą, iš karto atsirado noras jį pamatyti. Galbūt todėl, jog ne tiek daug utopinių trilerių pasiekia kino ekranus, ir galbūt todėl, jog tokio pobūdžio juostos priverčia visą jų rodymo laiką sėdėti nežinioje, įtampoje ir, kas svarbiausia, pasikrauti intelektualiomis idėjomis. Kaip pavyzdį galima paminėti 1971 m. kino genijaus Stanley‘io Kubricko šedevrą „Prisukamas apelsinas“, Steveno Spielbergo režisuotą 2002 m. fantastinį veiksmo trilerį „Įspėjantis pranešimas“ ar 2013 m. korėjiečių kino režisieriaus Bong Joon Ho projektą „Sniego traukinys“, kurie savo utopinėmis temomis sugebėdavo pritraukti prie ekranų ir nepaleisti iki pat filmų pabaigos. Būtent tokios filmo ir tikėjausi iš režisieriaus Beno Wheatley‘io, bet gyvename tokiame pasaulyje, kuriame norai ne visada išsipildo.

Pradžioje juosta užburia savo idealiai atrodančiu pamatu ir pagrindinio herojaus pasakojimu apie idealaus pasaulio balansą, apie visuomenę ir jos pareigas. Tačiau po tokios įtraukiančios ir galingai atrodančios pradžios, kurioje galime pastebėti daug detalių iš kitų panašių darbų, ateina rutina ir labai vangiai vystoma siužetinė linija, sukelianti nuobodulį. Peržiūra užsitęsia, ir jau maždaug nuo keturiasdešimtos minutės prasideda tam tikras veiksmas, kuris vėl pagyvina siužetinės linijos pateikimą. Per tas keturiasdešimt minučių, kurios atrodo, jog tęsiasi visą amžinybę, mes susipažįstame su pagrindiniais herojais ir jų matomu pasauliu. Gaila tik, kad viskas kartojasi po kelis kartus, o nieko naujo apie juos mes taip ir nesužinome. Rutina, socialinių luomų gyvenimo idilės skirtumai ir kelios sekso scenos, kurias sunkiai pavadinsi užvedančiomis. Net „Saulėlydis“ turėjo geresnę meilės sceną tarp Belos ir Edvardo, nors čia filmo kūrėjas galėjo manevruoti visais būdais, gi filmas ir taip gavo griežtą „R“ reitingą. Bet, deja, jis tuo nepasinaudojo. Ir ne, jis nesužaidė subtiliai neparodydamas jokio lytinio akto – jis tiesiog nuskandino gana svarbią filmo sceną. Po šiokio tokio nuobodulio galiausiai ateina laikas linksmybėms, kurios ir sudaro beveik visą antros filmo pusės rodymo laiką.

Nesinori išpasakoti kas ir kaip ten vyko, nes nebus įdomu žiūrėti filmą, tačiau smurto proveržis, kuris pagyvina bendrą siužetinę liniją, yra meistriškai sukaltas. Orgijos, nupjautos ausys, prievartavimai, žmonių daužymas ir gana atviri herojų dialogai ir monologai priverčia įsijausti bei suvokti svarbią juostos problemą – nužmogėjimą. Kaip ir galima tikėtis, niekada nebus idealaus pasaulio, idealios visuomenės ir jos santvarkos, kaip ir nebus lygių žmonių, tačiau dirbti ties tuo galima. Tą ir bando mums įpiršti šio filmo kūrėjai. Kai bebūtų keista, bet filmas netgi artimas mūsų šaliai – Lietuvai. Pasižiūrėjus, kas dedasi mūsų visuomenėje, kaip žmonės nesugeba prisitaikyti prie kylančių kainų, kaip jie šaiposi iš valdžios, nes galvoja, kad tai būtent ji kalta dėl visų jų bėdų, tai šiame filme pamatome būtent tokį paveikslą, kurį galime pastebėti kasdien vien paskaičius kokį nors naujienų portalą internete. Ar tai gerai, ar blogai – mes patys turime  sau į tai  atsakyti.

Nors filmas kupinas įvairių herojų, bet nei vienas iš jų nesugeba prikaustyti prie ekrano. Personažai visiškai be charizmos ir cinkelio – jie egzistuoja, bet ne gyvena rodomoje juostoje. Nebent dar galima būtų išskirti Vailderį, kuris visos juostos metu dominavo kaip irzlus ir viskuo nepatenkintas smurtautojas. Pagrindinio veikėjo, daktaro Leingo, portretas pernelyg susikaustęs, negalintis sudominti ir tuo labiau suteikti simpatijos jausmo. Moteriškoji pusė, kuri susideda iš vilioklės Šarlotės, taip pat neimponuoja. Kelios scenos, kuriuose ji bando sukelti audringas emocijas, atrodo pernelyg sausai ir visiškai neįtraukiančiai. Architektas Rojalis dar kartas nuo karto sužibėdavo, bet ir tai tik dėl to, jog jo personažo filosofinė pusė sukeldavo susidomėjimą jo persona.

Kaip jau buvo minima, filmo idėja išties gera, nors joje matome daugelio žinomų filmų detales, bet jos netrikdo peržiūrai. Peržiūrai trikdo tai, jog režisūrinė dalis buvo gana šalta. Kino kūrėjas pernelyg abstrakčiai pasakojo savo sumanymą, o ir bėgiojimas nuo vienos scenos prie kitos suteikė šiam filmui chaoso pamatą. Deja, bet šiuo atveju toks žingsnis buvo labai neapgalvotas ir sukeldavo diskomfortą peržiūros metu. Apibendrinus, filmas vienam kartui, tačiau nėra taip blogai kaip 2012 m. Davido Cronenbergo juosta „Kosmopolis“.

Techninė juostos pusė

Vienintelis dalykas, dėl kurio šį filmą galima įsimylėti – muzika. Išties nuostabus garso takelis, kuriame parinktos įvairiausios dainos, sugebančios neprailginti peržiūros. Jeigu ne ši dalis, tai filmas ir jo pirmoji pusė būtų žiūrima dar sunkiau. Muzikinės kompozicijos, kurias parašė Clintas Mansellis, taip pat sukelia tik teigiamas emocijas. Jos labai gerai prisitaiko prie filme rodomų tiek smurtinių, tiek ramių scenų.

Operatoriaus Laurie‘io Roso kameros darbas taip pat vertas plojimo. Kruopštus, gana vaizdžiai pateiktas ir taipogi visomis prasmėmis subtilus veiksmo nufilmavimas vienas iš stipresnių juostos kozirių. Kraštovaizdžiai, panorama, herojų žingsniai ir dar daug kitų kamera apčiuoptu elementų padarė iš šios juostos saldainį, bent jau vizualų. Taip pat akį traukia aktorių grimas, kostiumai ir patrauklios dekoracijos.

Specialieji efektai ne tokie jau geri, nes plika akimi matosi CGI technologija, leidusi sukurti tokius įspūdingus pastatus. Garso montažas geras, čia nėra jokių priekaištų, tačiau vaizdo montažas tragiškas. Kai kada atrodo, jog žiūri kadrų kratinį iš psichiatrinės ligoninės palatos, o ne vientisą siužetinę liniją turintį vaidybinį filmą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Žiūrovų numylėtinis, galimai būsimas naujasis Džeimsas Bondas ir Lokio vaidmeniu pasižymėjęs aktorius Tomas Hiddlestonas kas kart nustebina savo projektų pasirinkimais. Šis filmas ne išimtis. Nieko blogo negaliu pasakyti apie jo vaidybinius sugebėjimus šioje juostoje, tačiau jo personažas nesukelia jokių emocijų. Jis yra filme, tiksliau egzistuoja, bet nėra gyvas, kad dėl jo nerimautum ar jį palaikytum. Tiesiog dar vienas geras pasirodymas, kuris užsimiršta vos tik išėjus iš kino salės.

Antraplaniuose vaidmenyse Tomui Hiddlestonui talkino Sienna Miller, kurios gerbėjai bent jau bus patenkinti. Visgi ji šiame filme parodo kai ką, kas galbūt sujudins vyrišką auditoriją. Tačiau kaip ir paskutiniuose savo filmuose, aktorė neparodo jokio savo vaidybos išskirtinumo. Užtat gana smagiai pasirodo Luke‘as Evansas, kuris suvaidina ekscentriškojo ir gana grubaus charakterio Vailderio personažą. Va šis aktorius tikrai sukelia susidomėjimą savo vaidinamu personažu, kuris ir tampa ryškiausiu šios juostos pasirodymu.

Kituose vaidmenyse matome ir legendinį Jeremy‘į Ironsą, kuriam atiteko architekto vaidmuo. Aktorius pasirodė visai neblogai. Juostoje taip pat matome Elizabeth Moss, Jamesą Purefoy‘ų, August Prewą ir kt. aktorius.

Verdiktas

„Aukšta klasė“ – savo potencialo neišnaudojęs filmas su turtinga ir labai įtraukiančiai atrodančia idėja, kurio pagrindiniu siužetinės linijos pasakojimo nesėkmės varikliu tampa riboti režisieriaus sugebėjimai. Tačiau atmetus visus filmo montažo ir režisūros minusus jis gali pasigirti gana gera technine puse, kurią sudaro puikus garso takelis, kokybiškas kameros darbas, įtikinamai atrodantis grimas ir gera aktorių komanda.

7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
3.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
7.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles