Žaliasis kambarys

2013 metais padovanojęs neužmirštamą ir įtampoje laikantį kriminalinį trilerį „Praeities griuvėsiai“, režisierius Jeremy‘is Saulnieris užsitarnavo ne tik Kanų kino festivalio apdovanojimą bei kino profesionalų pripažinimą, bet kartu ir daugelio kino gerbėjų simpatijas. Ir štai, po dviejų metų pertraukos nuo režisūros kino kūrėjas pristato savo trečią pilno metro projektą, kuriame, kaip ir praeituose jo darbuose, meistriškai susipina psichologinio trilerio braižas ir itin subtiliai pateiktas smurtas.

Apie ką mes čia…

Pankų roko grupė The Aint‘ Rights atvažiuoja į Dievo apleistą barą, kuriame susirinko visos nacistinės žiurkės. Sugroję ir gavę 350 dolerius už savo pasirodymą, muzikantai ruošiasi išvažiuoti, tačiau iškyla viena bėda. Vienas iš grupės narių tampa žmogžudystės liudininku. Dabar muzikantams gresia rimti nemalonumai…

Kūrinio vidus

„Praeities griuvėsiai“ – vienas iš tų filmų, kurį būtina pamatyti dėl itin tikroviško ir nepagražinto žmonių santykių perteikimo, o taip pat ir pačios temos, kurią bando nagrinėti juostos režisierius. Taip nutinka ir su šiuo naujuoju režisieriaus J. Saulnierio darbu. Ir jeigu šis filmas iš pirmo žvilgsnio primena pigiai nufilmuotą B kategorijos šlamštą arba, kitaip tariant, priklauso „trash“ žanrui, nenuvertinkime jo pasižiūrėję anonsą. Tai daugiasluoksnis trileris apie žemiausias socialines atmatas su puikiai išreikšta smurto idėja.

Siužetinė filmo linija rutuliuojasi apie požemio pankų roko muzikos grupę ir jų išlikimo kovą su piktai nusistačiusiais skinhedais. Gal ir skamba pigiai, tačiau taip nėra. Filmas nuo pat pirmos akimirkos užburia ir sujaudina savo šaltai pateikiama atmosfera, kuri laikui bėgant įgauna daugybę įvairiausių spalvų. Rami pradžia akimirksniu virsta tikru pragaru tiek patiems žiūrovams, gaunantiems visą įtampos bagažą, tiek šios istorijos herojams, kurie neturi kitos išeities, kaip kovoti dėl išlikimo su piktavaliais neonaciais. Toks pasakojimo modelis išlaikomas iki pat finalinių titrų. Ypatingai gerai, kad istorija laiko nežinomybėje. Visgi, ar pavyks filmo veikėjams išsikapstyti iš nemalonumų sužinome tik pačioje pabaigoje. O tai, kas vyksta ekrane, nežada nieko gero.

Smurtinė juostos dalis – tai dar vienas režisieriaus koziris. Jeigu žiūrėdami filmų „Pjūklas“ seriją paskutinėse dalyse galėjome tik šlykštėtis, tai šitame filme to nebus. Labai gerai apgalvotos smurto scenos leidžia mums atsidusus nuo įtampoje rodomo veiksmo dar kartą patirtį siaubą, tik šįkart ne psichologinį, bet ir vaizdų pagalba. Labiausiai šokiruoja tos vietos, kuriose dominuoja peiliai. Kas iš to, kad kažkas kažką nušauna? Bet kai parodo, kai kažkas kažkam duria peiliu į šoną, kai supjausto ranką ar perpjauna žmogui pilvą kaip kokiam gyvuliui, tai jau yra baugu ir kartu juntama ganėtina negatyvi atmosfera, užklumpa visokios kraupios emocijos, lyg pats pajustum tą peilio skonį savyje.

Dialogų filme daug, jie irgi sudaro svarbų pamatą bendrinei istorijai ir išsakytai minčiai apie socialinių padugnių amorališkai atrodančius veiksmus. Kartu tai ir kritika visokiems JAV grupuotėms, kurios nepripažįsta kitos rasės ar religinių įsitikinimų turinčių žmonių egzistavimo. Tą parodo ir patys herojai, ir jų veiksmai, ir taip pat filme grojama muzika.

Nesinorint per daug išsiplėsti ir tiesiog išpasakoti visų įdomiausių juostos vietų, rekomenduoju šį filmą pasižiūrėti kine, kad įspūdžiai būtų dar geresni. Nors, asmeniškai, antrą kartą šio filmo nežiūrėčiau, bent jau per ateinančius kelis metus. Gero turi būti po truputį. Juosta gera, įsimintina, tačiau ne tokia ekspresyvi, kaip 2013 m. pasirodęs režisieriaus J. Saulnierio filmas.

Techninė juostos pusė

Filmo koncepcija paprasta, primenanti riboto biudžeto autorinį kiną, kurio spalvų paletė skleidžią niūrumą ir itin pilką atmosferą. Aplinka, dekoracijos, grimas ir visi kiti pašaliniai pasakojamai istorijai, bet kartu svarbūs bendram išoriniam vaizdui elementai puikūs.

Kameros darbas, kurį atliko pats filmo režisierius Jeremy‘is Saulnieris, puikus. Bet čia dėl to, kad visos smurtinės scenos buvo pateiktos itin subtiliai ir iš lėto, kad žiūrovai galėtų patys įsivaizduoti tą siaubą, kuris vyksta už kameros ribų, ir po to staiga gauti pilną dozę kraujo. Taip pat gerai sukaltas garso montažas. Sėdint kino salėje kartais pasidarydavo baugu. Vaizdo montažas irgi savo vietoje. Istorija nenukenčia nuo pernelyg didelės scenų įvairovės.

Garso takelis, kaip ir priklauso filmui apie muzikantus, išsiskiria, ir tai yra dar viena pozityvi šios juostos dalis. Viskas suderinta gerai, todėl ir pasakojimo metu sukeliama dar didesnė įtampa vien dėl muzikinių kompozicijų pritaikymo ir jų taiklumo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktoriai, kurie pasiryžo šiam smurto ir įtampos kupinam filmui, padarė jį dar smagesniu reginiu. Ne Oskarinė, bet gana įtikinama vaidyba, kurios pagrindiniu varikliu tampa jaunatviškas požiūris į rodomas problemas. Savo pasirodymu labiausiai išsiskyrė Antonas Yelchinas, kuris paskutiniais metais tapo retu svečiu mūsų šalies kino ekranuose. Įdomus ir ganėtinai gerai atskleistas personažas, kuris iš bailio pavirsta vyru.

Taip pat mano komplimentai Joe Cole’ui, kuris daugeliui lietuviškų marozų ir jų varnų spalvos plaukų kiaunėms asocijuojasi su tikro vyro portretu iš filmo „Nusikaltėlis“. Šičia aktorius suvaidino įdomų personažą, o ne vien talžė snukius su iškraipyta degenerato veido išraiška.

Ir desertui, filme pasirodo ir pats Patrickas Stewartas. Toks pats plikas, bet dar ir barzduotas. Jis kelia siaubą visos juostos rodymo metu. Jam talkina ir antraplaniuose vaidmenyse atsiduria Imogen Poots, Alia Shawkat, Callumas Turneris, Ericas Edelsteinas ir Macomas Blairas.

Verdiktas

„Žaliasis kambarys“ – smurto ir psichologinės įtampos fiesta, subtiliai suderinta su įdomiai papasakota istorija apie skinhedų ir panko rokerių susidūrimą vienoje Dievo užmirštoje skylėje. Filmas žavi ne tik savo jaunatvišku pateikimu, bet ir prasmingai pateikta mintimi apie žemiausio socialinio sluoksnio žmones, kurią pagardina geras garso takelis ir įtikinamai vaidinantys aktoriai.