Italų režisierius Luca Guadagnino kine debiutavo 1997 m. su trumpametražiu filmu „Čia“ (it. „Qui“), o po dvejų metų jau režisavo ir pilno metro juostą „Protagonistai“ (angl. „The Protagonists“), su kuria dalyvavo Venecijos kino festivalyje. Tolesnė šio režisieriaus karjera vystosi gana vangiai – be minėtų „Protagonistų“ L. Guadagnino yra sukūręs viso labo dar tris ilgo metro vaidybinius filmus – visą kitą jo kūrybos dalį sudaro trumpametražiai ir dokumentiniai filmai. Po „Protagonistų“ 2005 m. L. Guadagnino ekranizavo skandalingą Melissos Panarello, žinomos kaip Melissa P., romaną „Šimtas plaukų šepečio glamonių prieš miegą“ (filmas „Melisa P“ / it. „Melissa P.“). 2009 m. pristatė kiek didesnio pasisekimo sulaukusią romantinę dramą „Aš esu meilė“ (it. „Io sono l‘amore“) – juosta nominuota Oskarui už geriausius kostiumus. Po šešerių metų pertraukos, kurią užpildė įvairūs trumpametražiai ir dokumentiniai projektai, L. Guadagnino grįžta su nauja vaidybine juosta „Didesni purslai“ (angl. „A Bigger Splash“), kurią pristatė Venecijos kino festivalyje. Nominuotas Žaliojo lapo ir Auksinio liūto apdovanojimams filmas „Didesni purslai“ iš Venecijos parsivežė geriausio inovatyvaus biudžeto bei Žvaigždžių garso takelio prizus.
Po balso stygų operacijos atsigaunanti pasaulinio garso dainininkė Mariana Lein (akt. Tilda Swinton) kartu su meilužiu kino operatoriumi Polu (akt. Mathias Schoenaerts) ilsisi Italijos pajūryje. Jų intymią nebylių atostogų idilę nutraukia netikėtas skambutis – Marianą ir Polą spontaniškai aplankyti sumanė senas jųdviejų bičiulis ir buvęs Marianos mylimasis muzikos prodiuseris Haris (akt. Ralph Fiennes). Šimtą metų nematytas Haris atvyksta ne vienas – kartu su juo pasirodo neseniai „atrasta“ dukra Penelopė (akt. Dakota Johnson). Tačiau nors ir kiek sutrikdytas naujų kompanionų, įprastas atostogų ritmas nelabai pasikeičia – dabar visi keturi kartu ar atskirai geria kokteilius ir saulės vonias, ilsisi šezlonguose, eina į paplūdimį ar tiesiog plaukioja prie vilos esančiame baseine. Viskas taip ir tekėtų sava vaga, jei ne beužsimezganti intriga – paaiškėja, kad tauškaliaus Hario ir balsą praradusios Marianos jausmai nėra visiškai atšalę, o lolitiškoji Pamela provokuoja Polą, bandydama atkreipti jo dėmesį į save. Atmosfera įkaista ne tik nuo vasaros saulės…
Visų pirma, prieš ką nors toliau komentuojant apie šį filmą, būtina paminėti, kad „Didesni purslai“ nėra savarankiškas kūrinys – tai 1969 m. Jacques‘o Deray‘aus režisuotos juostos „Baseinas“ (pranc. „La piscine“) perdirbinys. „Didesnių purslų“ šalininkai, ko gero, tuoj pat šoktų ginčytis, kad abu filmai – tai Alain‘o Page‘o romano „Baseinas“ skirtingos ekranizacijos, tačiau originalaus filmo įtakos naujajai versijai neslepia net ir patys „Didesnių purslų“ kūrėjai.
Tiek „Didesni purslai“, tiek jo pirmtakas „Baseinas“ iš esmės yra lėti filmai, didžiąją laiko dalį rodantys „nieko neveikimą“. Iš tikrųjų, pagrindiniai personažai be plaukiojimo baseine ir gulinėjimo aplink jį nedaug ką ir nuveikia. Tačiau vis tik galima nujausti, kad turi įvykti kažkas svarbaus – kažkas, kas negrįžtamai pakeis visų filmo personažų gyvenimus.
„Didesniems purslams“ pavyko sukurti vangią atostogų po Italijos saule nuotaiką, tačiau ši juosta neturi vieno esminio dalyko, kuo galėjo pasigirti originalusis „Baseinas“, o būtent – pagrindiniais aktoriais. Žinoma, niekas nedrįs ginčytis, – L. Guadagnino surinktas pagrindinis ketvertas yra labai stiprus (bent jau teoriniame sąraše; jų pasirodymą filme aptarsiu šiek tiek vėliau), tačiau „Baseine“ visu ryškumu žibėjo to meto Prancūzijos kino megažvaigždės – Alainas Delonas ir Romy Schneider (atitinkamai Žanas Polis ir Mariana), jiems kompaniją papildė Maurice‘as Ronet (Haris) ir jaunutė Jane Birkin (Penelopė). Be to, kad tuo metu A. Delonas ir R. Schneider buvo, ko gero, du gražiausi Prancūzijos aktoriai išgyvenantys ryškiausias savo šlovės valandas, žiūrovų susidomėjimą masino ir tai, kad šių aktorių porą siejo ne tik ekrane suvaidinti jausmai. A. Delonas ir iš Austrijos kilusi R. Schneider susipažino 1958 m. filmuodamiesi romantinėje dramoje „Kristina“ (pranc. „Christine“) – pažintis tapo lemtinga ir po metų – 1959 m. – pora viešai paskelbė apie sužadėtuves. Jos tęsėsi penkerius metus, tačiau baigėsi ne vestuvėmis, o skyrybomis. Tačiau nepaisant to jiedu išliko draugais ir A. Delonas pakvietė R. Schneider kartu su juo filmuotis „Baseine“. Tad net ir gabiausias perdirbinėtojas, pasitelkęs talentingiausius aktorius nesugebėtų atkurti to, kuo tiesiog pulsuoja J. Deray „Baseinas“ – nesuvaidintos, natūralios aistros, realaus ryšio, kurie lyg neuronus dirginanti mintis kirba filmo pasąmonėje.
Bet grįžkime prie „Didesnių purslų“ ir šiame filme vaidinusių aktorių pasirodymo. Taigi didysis ketvertas yra toks: Tilda Swinton (Mariana), Mathias Schoenaerts (Polas), Ralphas Fiennes‘as (Haris) ir Dakota Johnson (Penelopė). Kaip jau minėta – teoriškai atrodo, jog vien jau tokių aktorių užtenka, kad būtų garantuotas įspūdingas reginys. Deja – nors visi „Didesniuose pursluose“ pasirodę aktoriai vaidina tikrai neblogai, tai neištempia paties filmo ir netampa ta varomąja jėga, kokia jo aktoriai buvo originaliajam „Baseinui“. Žinoma, čia daug kas kitaip išsidėliojo ne be režisieriaus sprendimų. Vis tik išskirti reikėtų įspūdingą R. Fienneso pasirodymą – jo vaidyba šiame filme nusipelno ne tik žiūrovų dėmesio, bet ir gali būti labai rimta paraiška bent jau į Oskaro nominaciją. Jo suvaidintas Haris – plepus, nepermatomas, šiek tiek nenuoširdus, šiek tiek suktas, šiek tiek per daug įkyrus – R. Fiennesas šiam personažui suteikia įvairių atspalvių. Talentingoji Oskaro laureatė T. Swinton taip pat atrodo neblogai, bet vis tik tiek jai, tiek visiems kitiems R. Fiennes‘ui prilygti nepavyksta. Kita vertus – labai abejotinas režisieriaus sprendimas bent iš dalies „atimti“ Marianos balsą. Iš vienos pusės, tai skatina ieškoti kitokių išraiškos priemonių, iš kitos – tai tam tikra prasme tampa apribojimu. Kalbėdama apie Marianos vaidmenį ir jos balso praradimą T. Swinton aiškino, kad Marianai – pasaulinio garso muzikos žvaigždei – balso praradimas yra didžiulė tragedija. Suvokimas, kad greičiausiai karjeros tęsti nebebus įmanoma yra tolygus pusės savęs, kaip asmenybės, praradimui, kadangi balsas ir galimybė dainuoti Marianai yra jos gyvenimas. Tačiau visa tai vis tik šalia R. Fiennes‘o tarsi pasislenka į antrąjį planą.
Jaunoji D. Johnson taipogi savo vaidmenį atlieka neblogai – aktorė sugeba perteikti gundantį lolitiškumą ir koketuojantį naivumą. Silpniausias iš šio ketverto lieka M. Schoenaerts‘as – nors jo vaidinamas Polas yra pagrindinis vyriškas personažas, vis tik šalia R. Fiennes‘o Hario jis nublanksta ir netenka savo svorio (originaliajame „Baseine“, priešingai, personažų įtaka ir svarbumas išlaikomi taip, kaip ir turėtų būti). Be to, jo vaidinamo Polo ir T. Swinton Marianos ryšys neįtikina – jau nekalbant apie tą magišką A. Delono ir R. Schneider ryšį, kurio neįmanoma atkartoti, M. Schoenaerts‘o ir T. Swinton porai trūksta elementariausios organikos – kaip mylimieji kartu jie tiesiog „nesižiūri“.
Techninė pusė per daug neužkliūva. Kameros darbas – tvarkingas, tačiau per daug nestebinantis. Montažo kokybė šokinėja – kartais pasinaudojama jo teikiamomis galimybėmis, tačiau intarpai iš Marianos profesionalios karjeros nebuvo itin reikalingi. Garso montažas ir garso takelis be priekaištų – vis tik Mariana – roko dainininkė!
„Didesni purslai“ – vangią atostogų saulėkaitoje nuotaiką pagavęs ir intrigą auginantis filmas, kurį puošia įspūdingas R. Fienneso pasirodymas. Tačiau nors ši lėta juosta ir šiek tiek išsiskiria iš masinės kino produkcijos, vis tik nereikėtų pamiršti, kad tai – viso labo saulės nublukintas 1969 m. J. Deray originalaus filmo „Baseinas“ perdirbinys. Tad jei matėt originalą, „Didesnius purslus“ verta žiūrėti nebent dėl smalsumo, kaip tą pačią istoriją pateikė L. Guadagnino, nepamirštant, kad perdirbinys neturi nė pusės to seksualumo ir organiškumo, kurio tiesiog buvo sklidinas originalus filmas. Nemačiusiems „Baseino“ „Didesni purslai“ gali palikti didesnį įspūdį, tačiau vėlgi, verčiau rinktis originalą, nei perdirbinį. Tad apibendrintai – „Didesni purslai“ yra gana neblogas, nors ir nepribloškiantis pasirinkimas, tačiau iki originaliojo „Baseino“ jam vis tik toloka.
