Oskariniai broliai Ethanas ir Joelis Coenai privertė mus laukti net trejus metus nuo jų paskutinio filmo „Groja Liuinas Deivisas“ pasirodymo, todėl nenuostabu, jog jų naujojo filmo apie auksinį Holivudo amžių laukė milijonai kino aistruolių. Žinoma, toks didis laukimas sulaukė ir to, jog naujausias brolių darbas buvo įvardijamas kaip vienas laukiamiausių 2016 m. pirmojo pusmečio kino projektų, kuris metų gale galbūt galės varžytis dėl Oskarų analogiškai Weso Andersono juostai „Viešbutis „Didysis Budapeštas““.
Apie ką mes čia…
Šaltų nervų, stipraus charakterio ir labai pamaldaus būdo studijos „Capitol Pictures“ vadovas Edis Meniksas turi naują galvos skausmą. Juo tampa pagrindinė studijos metų juosta „Šlovė Cezariui!“, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka žinomiausias pasaulio aktorius Berdas Vitlokas. Būtent Berdas ir tampa visų problemų kaltininku, kai jį pagrobia idealistų grupuotė, reikalaujanti 100 tūkstančių dolerių išpirkos. Tačiau tai tik akių dūmimas, nes jo pagrobimo priežastis slypi visai kitur…
Kūrinio vidus
Ilgai lauktas brolių Coenų filmas, kuris buvo nukeltas iš 2015 m. gruodžio į 2016 m. vasarį dėl tam tikrų produkcijos problemų, pagaliau atkeliavo ir į mūsų šalies kino ekranus. Atidaręs Berlyno kino festivalį, filmas sulaukė dviprasmių reakcijų. Žinoma, daugiausiai teigiamų atsiliepimų sklido iš kino profesionalų ir kritikų, o prastesni įvertinimai buvo duoti eilinių žiūrovų arba tiesiog brolių gerbėjų, kurie po tokio ilgo laukimo liko nusivylę pamatytu vaizdu. Galima sakyti, jog aš iš dalies nusivyliau, nes tikėjausi šiek tiek kitokio pasakojimo principo, tačiau apskritai tai gera juosta, pašiepianti tą auksinį Holivudo amžių, kuris toks brangus mano širdžiai.
Kaip didelis klasikinių Holivudo filmų gerbėjas ir žmogus, kuris puikiai susipažinęs su anuo laikotarpiu ir kino produkcijos ypatumais, galiu teigti, jog šis darbas yra patrauklus būtent šiame plane. Broliai Coenai nusprendė pasišaipyti iš ano laikotarpio nusistovėjusių kino produkcijos taisyklių, kai aktoriai tiesiog buvo didelių studijų marionetės, režisieriai nieko nesprendė, o scenaristai dirbo tam, kad patenkintų prodiuserius ir, žinoma, pačius studijų vadovus. Taip, taip, taip… Mes jau matėme panašų vaizdą 1991 m. filme „Bartonas Finkas“, kuriame kalba ėjo apie scenaristo dalią, tačiau šičia… Čia jau viskas eina globaliai, nes parodoma visa Holivudinės produkcijos mašina, pradedant scenaristais ir užbaigiant studijos galva ir jo sprendimais. Na, o filmo „Šlovė Cezariui!“ užkulisiai primena 1960 m. filmo „Spartakas“ kūrimą. Matyt Coenai norėjo šiek tiek pasišaipyti iš šio sunkiai į kino ekranus patekusio kino epo.
Labiausiai žavi tas faktas, jog broliai Coenai įdeda į savo juosta daug sarkazmo, todėl problemos, kurios parodomos ekrane, atrodo labai komiškai, nors jos yra tikras anų laikų Holivudo atspindys. Tą įrodo žanrinis kinas ir to laikotarpio tendencijos. Turime ir vesternus, ir miuziklus, pasakas bei melodramas. Tai būtent tie pagrindiniai varikliai, kurie neleido kino produkcijai stovėti vietoje penktame-šeštame dešimtmečiuose. Ir apie tai byloja netgi dialogai šiose scenose, kuriose buvo rodomi kino užkulisiai. Jie viską paaiškina ir leidžia suprasti, koks tai pavojingas ir makabriškas pasaulis, kuris iš išorės atrodo kaip pasaka, o iš vidaus prilygsta pragarui.
Žinoma, kritikos nusipelno ir aktoriai, tiksliau, vienas aktorius – Hobis Doilas. Jo pateikimas primena dviejų žinomų ir kino ikonomis tapusiu aktorių portretą. Kalbu aišku apie amžinai jauną James‘ą Deaną ir Marilyn Monroe. Deano tobulumas ir Monroe prasta atmintis susijungia į vieną didelį portretą Hobio pristatyme. Tai bene vienos iš gyviausių scenų, kuriose teks nemažai pakikenti.
Kiti filmo herojai, jeigu jau kalbame apie personažus, atitinka tam tikrą klasikinių holivudinių filmų sandarą. Yra gražuolė, kurios visi nori, bet niekas negauna, yra ir suktas vyrukas, kuriam rūpi pinigai. Prie jų prisijungia ambicinga idealistė žurnalistė, norinti atskleisti visą tiesą, na ir žinoma gražuolis kvailys, kuris, pasirodo, nėra visiškas kvailys. Ir žinoma… Yra dar visos situacijos kaltininkas, kuris toks naivus, kad net nesupranta savo naivumo problemos. Būtent tokių personažų komanda susirinko mus linksminti, ir jie tą padarė visai smagiai, nes kiekvienas turėjo savo penkias minutes, ir kiekvienas atsiskleidė savotiškai įdomiai.
Tačiau Holivudas tai tik viena iš problemų. Kita problema tampa… Visgi, nenoriu atskleisti, nes tada išaiškės Berdo Vitloko pagrobimo priežastis, o tada manęs neapskęstumėt dėl „spoilerio“. Taigi, intriga lieka, bet kai ji yra atskleista, filmas praranda savo žavesį. Jis iš karto pavirsta į gerai režisuotą, įdomiai parašytą, bet neturinčią dvasios juostą. Tikrai taip, iš brolių Coenų buvo galima tikėtis žymiai stipresnio darbo.
Techninė juostos pusė
Kruopštumo ir estetikos broliams Coenams tikrai netrūksta, todėl jų filmai visada atrodo tokie išvaizdūs ir delikatūs. Tokiu yra ir šis naujas filmas, kuriame tiek kostiumai, tiek aplinka, grimas, dekoracijos mus nukelia į rodomą laikotarpį. Na, o visos vietovės ir pačios studijos „Universal“ patalpos, kurioje buvo filmuojamas šis filmas, atrodo be priekaištų. Pasižiūri į tokį vintažinį grožį ir pradedi svajoti apie tuos praeito amžiaus vidurio laikus.
Kameros darbas visai neblogai atliktas, ypač kai buvo rodomi panoraminiai vaizdai, studijos aplinka, filmavimo aikštelių didybė ir, žinoma, rodomų filmų filmavimai. Vien ko versta scena baseine ar arklių gaudynės. Grakščiai ir tikrai išvaizdžiai nufilmuotos scenos.
Užtat garso takelis visiškai neįtikino. Neblogos melodijos, tačiau jos nelabai derėjo prie rodomų vaizdų, o dar ir paties laikotarpio neatskleidė. Suprantama, jog Coenams tai nėra būdinga, tačiau tokiam filmui kaip tik norėjosi žymiai prasmingesnio garso takelio, tokio, kaip pavyzdžiui kokiame „Bartone Finke“ ar „O brolį, kur tu?“.
Filmo montažas nestabilus, tačiau itin Coeniškas, todėl peržiūros metu gali kilti tam tikras diskomfortas norint sekti siužetinę liniją. Visgi, istorija nuo to nenukenčia, nes intriga išlieka iki pats paslapties atskleidimo, tačiau, kaip jau buvau minėjęs anksčiau, po to, seka pernelyg monotoniškai rodomas veiksmas. Garso montažas geras.
Aktorių kolektyvinis darbas
Coenai, kaip koks Q. Tarantino, W. Allenas ar S. Soderberghas sugeba sukviesti būrį garsiausių aktorių, kurie pas tokius meistrus gali vaidinti ir dykai. Ir aš nejuokauju. Šįkart broliukų filme matome daugelį naujokų, tačiau ir kelis senbuvius, kurie jau nebe pirmą kartą mus džiugina pasirodydami jų režisuotuose juostose.
Ir vienu iš tokiu aktorių yra George‘as Clooney‘is, kurį paskutinį kartą brolių filme buvo galima pamatyti 2008 metais. Tada aktorius suvaidino šnipų komediniame filme „Perskaityk ir sudegink“. Kaip ir tada, G. Clooney‘is vaidina komišką ir gana nenuspėjamą veikėją, kuris traukia. Taip, jis vienintelis iš visų personažų traukia labiausiai. Ir dialogai geri, ir scenos juokingos, ir pati vaidyba puiki.
Jam talkino Joshas Brolinas, kuris kaip ir atliko pagrindinį vaidmenį šiame filme. Na, o 2007 metasi Joshas dar ir nusifilmavo Oskariniame brolių filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Naujajame filme aktorius suvaidino studijos „Capitol Pictures“ vadovą Edį Meniksą. Stipraus charakterio personažas priminė bent jau dešimt kitų aktoriaus pasirodymų, kaip netgi panašaus laikotarpio juostoje „Gangsterių medžiotojai“. Jokių ypatingų vaidybinių sugebėjimų nebuvo pastebėta.
Užtat visai smagiai jautiesi jaunasis talentas Aldenas Ehrenreichas, atlikęs Hobio Doilo vaidmenį. Išties smagus veikėjo pateikimas, ypač, kai teko į jį žiūrėti scenoje, kurioje jis bandė vaidinti.
Antraplaniuose vaidmenyse pasirodė ir tokie Coenų filmų senbuviai kaip Tilda Swinton ir Frances McDormand. Moterys suvaidino įtikinamai. Taip pat filme trumpam pasirodė ir Scarlett Johansson, Chaningas Tatumas su Jonah Hillu bei Ralphas Fiennesas.
Verdiktas
„Šlovė Cezariui!“ – savotiška ir tikrai ne plačiai auditorijai skirta brolių Coenų komedija, kurioje dėka patrauklios kinui temos susipina sveikas sarkazmas iš senų kino produkcijos tradicijų ir gana įžvalgiai atrodanti senojo Holivudo tikrovė, kurią papildo geri dialogai, smagi aktorių vaidyba ir kruopščiai pateikta šeštojo dešimtmečio aplinka. Tačiau, tai visgi ne tas brolių Coenų filmas, kurį bus galima prisiminti po metų, ar net po pusės. Tai tiesiog kokybiškas vienkartinis filmas, skirtas pozityviai peržiūrai kine.
