Sukrėtimas

Sportas ir medicina yra vienos mažiausiai man įdomių temų, todėl naturalu ir nieko stebėtino, kad teko vertinti filmą, apjungiantį abi temas. Plius, kalba (ar juosta) eina apie amerikietišką futbolą, kuris rūpi dar mažiau. Bet jei jau reikia, tai jau reikia, ir todėl mes žiūrime „Sukrėtimą“.

Daktaras Bennet Omalu (Will Smith) yra Pitsburge autopsijas atliekantis gydytojas iš Nigerijos. Smarkiai kvalifikuotas patologas, kuriam labai rūpi nustatyti kiekvieno jo paciento mirties aplinkybes, net jei ir reikia raminančiai pašnekėti su lavonu. Staiga mirus buvusiai amerikietiško futbolo žvaigždei Mike Webster (David Morse), Bennet atranda medicininę problemą, kuri nusineš dar daugelio žaidėjų gyvybes. Ir dar jo parapija paprašo priimti naujai iš Nigerijos atvykusią Perma (Gugu Mbatha-Raw), nes filme reikia ir meilės linijos.

„Sukrėtimas“ nėra labai įdomus filmas. Tiksliau, jis yra gana padrikas, ypač turint minty jo montažus, pavyzdžiui, užbėgant už akių, paskutinę sceną išskirčiau kaip puikų to pavyzdį – visiškai neaiškią ir tikėtinai beprasmę. Viso filmo metu niekaip nepavyksta pagauti įtampos ar suvokimo, kad kažko siekiama, ypač turint minty, kaip greitai Omalu atranda kas iš tikrųjų negerai su futbolo žaidėjais ir jų sukrėstomis smegenimis. Toliau yra šlaistymasis nuo siužeto linijos prie siužeto linijos, kol galiausiai filmo problema išsisprendžia beveik pati.

Apskritai, tai yra dar vienas filmas apie mažą žmogelį, kuris kovoja prieš didelius pinigus. Galima sakyti, kad absurdiška, kad filme tiek daug svarbos suteikiama futbolui, kuris, šiuo atveju, yra tik dar vienas pinigų veidas, o smegenų sukrėtimas – tik dar viena jų yda. Taip pat galėtume žiūrėti filmą apie tabako industrijos ryšio tarp cigarečių ir vėžio neigimą ar FIFA išsisukinėjimą nuo kaltinimu stačiai absurdiškais korupcijos lygiais.

Gale lieka tik pinigai ir nelabai įdomus filmas. Štai palyginti, „Sensacija“ veikė gerai, turėjo puikų tempą, pasižymėjo nuostabiais aktoriais ir visiškai neprailgo. Gal Omalu istorija neturėjo tos gražios struktūros, kuri būtų lengvai pasidavusi kinui. Klausimas tada lieka, kaip ją sukarpyti, ką palikti filmo pabaigoje einantiems titrams. Abu filmai pasinaudojo titrais, kad žiūrovą informuotų „kas buvo toliau“, tačiau „Sensacijoje“ nesijautė, kad esame nežinia kur ir atsidūrėme ten nežinia kaip.

Juokinga žiūrėti, kaip filmas vieną po kito į sceną leidžia neefektingus, nuobodžius antagonistus. Tai ir kitas patologas, kuriam nepatinka Omalu darbo procedūros ir išlaidos, tai ir vienas po kito besikeičiantys beveidžiai NFL vadovai ir atstovai, užtikrinantys liaudį, kad su futbolu viskas tvarkoje, ir net vienas žmogelis, nakčia paskambinęs pagrasinti, kad kitu lavonu bus pats daktaras, grynai už tai, kad subobino futbolą, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Ir nors prisimeni, žinai, kad čia tik pinigai, vis tiek kažkaip keista, kad visi tiek jaudinasi dėl futbolo.

Will Smith, balčiausias JAV juodaodis, vaidina daug liesesnę daktaro versiją, kuri kalba su labai ryškiu akcentu, tokiu ryškiu, kad kartais nebesuprasi ką šnekąs. Iš daktaro būdo bruožų išskiriame tik jo stiprų katalikišką tikėjimą – daugiau kam laiko neliko, išskyrus, aišku, pokalbius su lavonais. Albert Brooks vaidinamas morgo vadovas yra daug ryškesnė ir įdomesnė asmenybė ir gaila, kad filmas nėra apie jį.

„Sukrėtimas“ yra filmas apie pakankamai keistą ir gal net įdomų dalyką, tačiau pats savaime jis yra ilgas, nesusikoncentravęs, palaidai sukaltas ir per daug pasikliaujantis montažais. Ir, aišku, anekdotiška tai yra man dar vienas įrodymas, kad filmų apie sportą ar mediciną nėra ko žiūrėti, nebent po „WarCraft“ kas nors ekranizuos „Blood Bowl“.