Subtiliai vulgarių komedijų „Elfas“ ir „Šefas ant ratų“ meistras ir dviejų pirmųjų „Geležinio žmogaus“ ekranizacijų kūrėjas Jonas Favreau ir vėl sugrįžta prie didelio biudžeto juostų ir kartu su studija „Disney“ žiūrovams pristato visiškai naujai atrodančią, klasikinio rašytojo Rudyardo Kiplingo pasakojimo motyvais paremtą istoriją apie berniuką vardu Mauglis.
Režisierius pristato ne vien naują pasaką, pritaikytą šiuolaikiniam žiūrovui, bet kartu pademonstruoja naujųjų Motion-Capture technologijų galią ir jų pranašumą prieš kitus panašaus pobūdžio filmus, kurie po šio filmo pasirodymo kinuose atrodys kaip praeito amžiaus reliktai. Todėl šį filmą galima vadinti revoliuciniu, kuris pakels specialiuosius efektus į naują lygį.
Apie ką mes čia…
Džiunglės – tai paslaptinga ir mirtį nešanti vieta, kurioje vyrauja savos taisyklės ir kodeksas. Tai vieta, kurioje žmogaus gyvybė nieko nekainuoja, o iš kiekvienos pusės tykoja įvairiausi pavojai, galintys akimirksniu nunešti bet kokią gyvybę. Tačiau yra ir išimtis. Tokia išimtimi tampa Mauglis, kurį išaugino ir visą savo meilę kaip savo sūnui atidavė vilkai. Bet ne visi džiunglių gyventojai patenkinti Mauglio buvimu tarp jų. Didžiausią pasipiktinimą pareiškia tigras Šerkanas, kuris vedamas aklos neapykantos prisiekia sumedžioti ir nužudyti berniuką. Taip prasideda Mauglio išgyvenimo nuotykis…
Kūrinio vidus
Nuotykių filmai pastaruoju metu itin retai užsuka į kino teatrus, todėl nenuostabu, kad naujausias Jono Favreau filmas „Džiunglių knyga“ buvo laukiamas tiek didelių, tiek mažų kino žiūrovų. Kita vertus, tai kartu ir vieno populiariausių pasakojimų nauja vizija. Kaip žinia, rašytojo R. Kiplingo kūrinys tapo ir vienu labiausiai ekranizuojamų Holivude kūrinių. Tačiau pasižiūrėjus dvi žymiausias šio kūrinio adaptacijas – 1967 metų studijos „Disney“ animacinį filmą ir 1994 m. išleistą vaidybinį filmą, buvo šiek tiek baugu, jog naujosios juostos kūrėjai nesugebės perlipti savo kokybe ir pasakojimo maniera per jau sukurtus filmus. Tačiau tas jiems pavyko, nes jie pristatė pačią gražiausią ir neužmirštamą kelionę į džiunglių glūdumą.
Filmas prasideda labai žvaliai. Mums nepristatoma nuobodi ir graudinanti Mauglio atsiradimo džiunglėse istorija. Režisierius iš karto eina prie reikalo – kviečia pamatyti jau susiformavusį jaunuolį ir jo nuotykius džiunglėse kartu su savo bičiuliais ir vilkų šeima, kuri jį priglaudė ir neleido numirti. Taip pateikiamas itin gražus ir gilią mintį turintis šeimos svarbos paveikslas. Čia kartu subtiliai pasišaipoma ir iš tam tikrų žmonių, kuriems iki gyvūnų atsidavimo ir savo jauniklių apsaugojimo yra labai toli. Pats šeimos pristatymas ir santykiai taip pat sužavi. Jie leidžia mums prisiartinti prie Mauglio kasdienybės, jo matomo pasaulio iš vilkų prizmės, bet kartų atskleisti jo žmogiškąsias savybes, kurios laikui bėgant leidžia jam daryti neįmanomus ir kartu drąsius darbus. Tai išties puikus ir pavyzdingas personažo atskleidimas ekrane.
Be Mauglio ir jo kvapą gniaužančiai atrodančių nuotykių, didelis dėmesys skiriamas bendrai džiunglių tvarkai ir gyvūnijai. Daug dėmesio skiriama veikėjams, kurie nors ir skiriasi vienas nuo kito, tačiau daugelis iš jų yra labai artimi vieni kitiems. Kitaip sakant, draugystė būna ne tik tarp žmonių, bet ir tarp gyvūnų. Bent jau taip parodoma šioje juostoje. Turime daug įvairiausių gyvūnų, kurie simbolizuoja tam tikrus stereotipus. Labiausiai sužavi tigras Šerkanas, kurio pyktis ir agresija tampa vienu iš stipriausių šio filmo komponentų. Taip pat dėmesio sulaukia lokys Balu ir jo juokingai tam tikrose situacijose atrodantis pasirodymas. Vien ko verta scena su medaus rinkimu. Ilgai juokiausi, nes tai yra kartu ir miela, ir juokinga, ir šmaikštu. Užburiančiai atrodo ir gyvatė Ka, kurios hipnozės seansas pavyksta ne tik ekrane, bet ir užkrečia žiūrovus, sėdinčius kino salėje. Kiti veikėjai taip pat sugeba prajuokinti ir sukelti tam tikras emocijas. Išties, su filmo herojais buvo puikiai padirbėta.
Filmo scenarijus ir istorijos pasakojimo stilius įsimintinas ir gerai sukaltas. Juostos peržiūros metu išaiškėja nemažai paslapčių, susijusių su Maugliu ir jo atsiradimu džiunglėse. Netrūksta ir veiksmo, kuris filme atrodo tiesiog kvapą gniaužančiai. Finalinė scena degančiame miške sugeba laikyti įtampoje ir nepaleidžia iki pat kulminacijos. Kartu ir nuotykių atmosfera, kuri puikiai jaučiama bebraidant džiunglėse, sukelia daug teigiamų emocijų. Viskas atrodo taip, lyg atsidurtum vaikystėje su knyga rankose ir įsivaizduotum tai, ką pamatai šiame įspūdingame filme.
Neužilgo turėtume sulaukti ir antrosios šio filmo dalies, todėl laukiu jos su nekantrumu, o už šį filmą plojų atsistojęs Jonui Favreau ir filmo scenaristui Justinui Marksui.
Techninė juostos pusė
Jeigu kas nors pasakytų, jog sulauksime filmo, kuris lenks „Įsikūnijimą“ savo specialiaisiais efektais, tai pasakyčiau, jog tai bus „Įsikūnijimas 2“, bet tikrai nepatikėčiau, kad tai būtų „Džiunglių knyga“. Ir tai įvyko. Studija „Disney“ pristatė naujos kartos Motion-Capture technologiją, kuri lenkia jau minėtą Jameso Camerono filmą. Tokių kokybiškų specialiųjų efektų dar neteko matyti jokiame kitame filme. Kiekvienas gyvūnas, kiekvienas medis ar pastatas atrodo įspūdingai ir tikroviškai, nors viskas buvo sukurta paviljone prie žalių ekranų. Taip pat filme žavi ir trimatė erdvė, kurios dėka juostos vaizdas dar labiau įgauna įvairiausių spalvų ir gyvybės.
Filmo muzika gera, tačiau visgi ne tokia įspūdinga, kaip norėjosi. Kelios muzikinės kompozicijos sukelia daug emocijų ir priverčia pajusti įtampą, tačiau bendrai garso takelis nėra įsimintinas, kad jo vėliau klausytumeis mašinoje važiuodamas iš darbo. Tai tiesiog gerai parinkta muzika prie kiekvienos rodomos filmo scenos, bet ne daugiau.
Kameros darbas vertas plojimų. Nors viskas buvo filmuojama studijos prieigose, tačiau kiekvienas herojų judesys, kiekvienas kampas, kiekvienas Mauglio triukas buvo taip kruopščiai nufilmuotas, jog žiūrovai akimirksniu atsidurdavo džiunglėse. Viskas dėka puikaus kameros meistro Billo Pope‘o, kuris jau nebe pirmą kartą mus džiugina savo puikiais kameros sprendimais.
Montažo darbai, tiek garso, tiek vaizdo – be jokių priekaištų. Viskas kokybiškai ir apgalvotai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vieninteliu gyvu filmo aikštelėje pasirodžiusiu aktoriumi tapo Mauglio vaidmenį atlikęs Neelas Sethis, kuris beje pasirodė ne itin gerai, tiksliau, jo vaidyba daugelyje scenų buvo labai dirbtina ir neįtikinama, lyg žiūrėtume B kategorijos filmą, kurį rodo sekmadieniais 10 valandą ryto per TV3. Tačiau ne jis mus žavėjo, o gyvūnus įgarsinę aktoriai.
Visas būrys Holivudo žvaigždžių sutiko įgarsinti šio filmo veikėjus. Turime ir Šerkaną įgarsinusį Idrisą Elbą, ir seksualios Scarlett Johansson balsą gyvatės Ka kailyje, o taip pat išgirstame ir legendinio Billo Murray‘aus raminanti balsą, kuris jį paskolino lokiui Balu. Be to, filme galime išgirsti ir kitų Holivudo veteranų balsus kaip sero Beno Kingsley ir Christopherio Walkeno, kurie atitinkamai įgarsino Bagirą ir karalių Lujį.
Verdiktas
„Džiunglių knyga“ – tai savo kokybiška išore ir nuostabiais specialiaisiais efektais, lenkiančiais paties Jameso Camerono sukurtą „Įsikūnijimą“, kerintis filmas, kuriame be puikios ir kruopščiai atliktos techninės pusės žiūrovams pristatoma įkvepianti ir įtraukianti kelionė po džiungles su įtampos, humoro ir kvapą gniaužančių nuotykių elementais, pagardintais įsimintinais juostoje pasirodysiančiais personažais.
