Štai ir prabėgo dar vieni metai, atnešę daugybę netikėtumų į kino sales. Pasirodė daug žadėję tęsiniai, tačiau verta pripažinti – ne visi jie pelnė pirmtakų sėkmę. Kitos juostos tapo visai maloniu siurprizu, o tai kuo puikiausiai iliustruoja tokios juostos, kaip „Pradink“ (angl. „Get Out“), „Septynios seserys“ (angl. „What Happened to Monday?“) ar Kanus nusiaubęs „Kvadratas“ (angl. „The Square“).

Ir visgi, 2017-ieji į kino industriją atnešė ir daugybę įvairių skandalų, kurių metu nutrūko ilgai trukę bendradarbiavimai – liūdniausi jų scenarijai susiklostė su Kevinu Spacey ar Harvey Weinsteinu, tačiau šį sykį ties tuo nesiplėtokime.

Sugrįžtame su kalėdine tradicija ir Buvau Kine kolektyvo nariai išsirinko kiekvieno sau įdomiausius 2017 metų projektus ir, kaip galime pastebėti, šį sykį įvairovė kaip niekada plati. Atsitraukiame nuo kalėdinio vaišių stalo ir skelbiame šių metų TOP 10 asmeninius komandos narių sąrašus:

Vainius Eiva

2017 metai prabėgo dar greičiau, nei galėjome tikėtis. Jau turbūt nieko nenustebins pasakymas, jog matėme daug filmų. Tačiau šiais metais galime pastebėti dar labiau augančią tendenciją – serialų augimą. O tiksliau, jų superherojų visatos persikėlimą į televiziją. Tad nenuostabu, kad serialų plėtojimasis šiek tiek nukreipė dėmesį nuo didžiųjų kino ekranų.

Ir nepaisant to, Lietuvos kinuose buvo labai daug kino projektų, o visiems jiems sužiūrėti tiesiog trūko laiko. Ir kino buvo daug. Vos vienas kitas filmas buvo kažkuo išskirtinis, nors ir pasirinkimas labai įvairus, o išsirinkti iš jų visų yra tikrai labai sudėtinga. Bet tai padaryti vis tiek privalu. Gali būti, kad kažkuris projektas užsimiršo, bet jei taip nutiko, vadinasi, jam šiame sąraše ne vieta. Mano nuomone, dešimt geriausių šiais, 2017 metais, pasirodžiusių filmų sąrašas.

1. „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“). Turbūt nereikia sakyti, kodėl šis filmas yra pirmoje vietoje. Ir turėtų būti šioje pozicijoje. Priežastis nėra tik pavardė. Bet Ch. Nolanas tikrai gali save vadinti kino virtuozu, kuriančiu aukščiausio lygio juostas ir atrandančiu talentus. Visiškai išskirtinis, iš savęs istorija lyg ir neįdomus filmas žavėjo iki paskutinio kadro savo nepriekaištingai sudėliota istorija, perpintu laiko suvokimu ir magiška kinematografija. Šis darbas įrodo, kad net be jokio turinio galima sukurti amą atimantį kino projektą.

2. „Toras. Pasaulių karas“ (angl. „Thor: Ragnarok“). Visiškai netikėtai, pats neįdomiausias „Marvel“ superherojus tapo absoliučiu šių metų hitu. Taip, ankstesnės „Deadpoolo“ ar „Galaktikos sergėtojų“ šlovės jis nesusilauks, bet trečioji griaustinio dievo istorijos dalis yra verta vieno geresnių įvertinimų. Istorija daug smagesnė, įdomesnė ir pagaliau, po daugelio metų, turinti vieną stiprų juostos blogiuką su normalia priešistore.

3. „Bulius Ferdinandas“ (angl. „Ferdinand“). Retas animacinis filmas patenka į tokius topus, nes retas jų būna išskirtinis. Bet taip, žavusis Ferdinandas yra nuostabus veikėjas. Galima drąsiai teigti, jog „Bulius Ferdinandas“ tapo absoliučiai netikėtu šių metų atradimu, turinčiu labai paprastą, bet žavią istoriją, gebantis prajuokinti nenuvalkiotais juokeliais ir perteikti šiokį tokį moralą. Tai tikrai taps vienu tų filmų, kurį bus malonu peržiūrėti ne vieną kartą. Oi, ir lietuviškas dubliažas yra puikus, retai taip gerai skambantis ir tinkantis filmams.

4. „Nuostabioji moteris“ (angl. „Wonder Woman“). Tikrai ne be reikalo „Nuostabioji moteris“ buvo vienas laukiamiausių šių metų. Visas šis laukimas pasitvirtino su kaupu. Priešingai nei vėliau pasirodęs „DC“ visatos filmas, galingoji amazonė užkariavo visų kinomanų širdis savo žavesiu, kovomis ir įtraukiančia istorija. Nepaisant kiek naivios pabaigos, bendrai filmas buvo bene geriausias „DC“ projektas ir pagrindė stiprų pamatą tęsiniui, ypač kai į projektą sugrįš ir režisierė Patty Jenkins.

5. „Loganas. Ernis“ (angl. „Logan“). Dar viena topo vieta ir dar vienas komiksais paremtas filmas. Šįkart – apie legendinį iksmeną Ernį. Ir nors ši juosta buvo kur kas niūresnė, persmelkta siaubingos ateities perspektyvomis ir praktiškai pašalinanti vieną mylimiausių mūsų veikėjų iš kino ekranų, viskas buvo perteikta labai įspūdingai. Ir įdomiausia yra tai, kaip buvo sukurtas istorijos tęsimas per jau kitą, jaunesnę veikėją. Ir, visgi, gal dar išvysime Hugh Jackmaną legendinio Logano vaidmenyje. Na, po visai neseniai įvykusio „Disney“ pirkinio.

6. „Skilimas“ (angl. „Split“). Ir nors tikrai daug metų keikiau šį režisierių, M. Night Shyamalanas sugebėjo sukurti dėmesio vertą filmą. Ir tokį, kuris laikytų prikaustęs dėmesį visą laiką nuo pradžios iki galo. Siaubo elementais apipintas psichologinis trileris, galiausiai, pasirodė esąs legendinio režisieriaus filmo tęsinys ir jau visai netrukus sulauksime istorijų apjungimo. Na, bet „Skilimas“ nebūtų buvęs toks įspūdingas, jei pagrindinį vaidmenį būtų atlikęs kažkas kitas. Tuo tarpu šiuo atveju reikia dėkoti Jamesui McAvoy‘ui už šį neapsakomai įspūdingą pasirodymą.

7. „Vaikis ant ratų“ (angl. „Baby driver“). Jei esate Edgaro Wrighto gerbėjas, tai daugiau net ir nereikia kalbėti. Tai yra visiškai jo stiliaus darbas, su be galo geru garso takeliui, gerai atidirbtais tęstiniais kadrais ir įspūdingomis mašinų gaudynėmis. Gal pati istorija ir nėra tokia subtili, tačiau veikėjai ir visas juos supantis pasaulis buvo įdomus ir įtraukiantis, vertas kiekvienos peržiūros sekundės.

8. „Loganų sėkmė“ (angl. „Logan Lucky“). Nepelnytai visiškai neįvertintas naujasis Stepheno Soderbergho darbas buvo it gaivus vėjo gūsis nusistovėjusiame kino pasaulyje. Jau seniai užmirštos ar milijonus kartų perkurtos apiplėšimų istorijos buvo atsibodusios iki gyvo kaulo, tačiau šis filmas… Dar nėra tekę matyti Danielo Craigo tokio, koks jis buvo čia, o jam puikiausiai talkino Chaningas Tatumas ir Adamas Driveris. Norintiems atsigaivinti nuo kasdienio kino, šis filmas bus pats tas.

9. „Lemtinga pagunda“ (angl. „The Beguilded“). Kad ir koks neišskirtinis atrodytų šis filmas, tačiau talentingoji Sofia Coppola tikrai pasistengė prikaustyti žiūrovus. Ir šiame filme labiausiai žavi moterų charakteriai, jų kompleksiškumas ir gilumas. Retas filmas apskritai skiria tiek daug dėmesio veikėjams, tad stebėti, kaip kiekvienas, o jei tiksliau, kiekviena jų buvo plėtojama ir perteikiama – tikras malonumas. Jei iš pažiūros tai buvo darbas, kurio visiškai nesinorėjo matyti, tai pamačius jį reikėjo tik džiaugtis, kad nepraleidai.

10. „Tas“ (angl. „It“). Nors ir nesu didelis siaubo filmų gerbėjas, tačiau šis darbas, dar kartą prikeltas po ilgo poilsio, buvo tikrai įspūdingas. Gal kartais jis ir atrodė kiek absurdiškai, tačiau Billo Skarsgardo sukurtas klounas Penivaizas buvo kraupus iki paskutinio plauko. Ypatingai tam, kuris  bijo klounų. Lengva fantastika apipintas filmas įtraukė ir tikrai ne kartą privertė krūpčioti kėdėje nenaudodamas tų sumautų staigių garsų „Jump scare“, kurie tokie įprasti kituose siaubo darbuose. Tad vien už tai galime paploti kūrėjams, o ir pati istorija buvo gana įdomi, tad – puikus dešimtuko užbaigimas.

Donatas Valentėlis

Tenka pripažinti, šie metai mane visai nustebino. Situacija kartojasi jau kelintus metus iš eilės, kuomet taip laukti tęsiniai nuvilia, tuo tarpu naujų idėjų prisisotinusios juostos nustebina savo originalumu. Prisimenu, kuomet 2015-ais metais keliavau į kino teatrą žiūrėti „Marsiečio“ (angl. „The Martian“), buvau visiškai nustebintas. Tą patį jausmą šiais metais patyriau ir su „Pradink“ bei „Atomine blondine“, kas mane nuteikė maloniai.

Kad ir kaip ten bebūtų, tačiau šiais metais taip laukti tęsiniai daugiausiai nuvylė. Itin daug tikėjausi tiek iš „Žvaigždžių karų: Paskutinių džedajų“, tiek iš „Karo už beždžionių planetos“, tačiau abiem teko smarkiai nusivilti. Pirmuoju atveju jau patiems Disney turėtų būti gėda arba už istorijos kopijavimus, arba už elementarų jos nebuvimą. Na, bet kritikos kitąsyk, o šiandien pristatau mane sužavėjusius 2017 metų projektus:

1. „Septynios seserys“ (angl. „What Happened to Monday?“). Visiška sensacija šių metų kino rinkoje. Labai sužavėjo pirmasis pasirodęs anonsas, o juostos unikalumas negali nežavėti. Taip kaip ir visose juostose trūkumų ar klaidų buvo, tačiau tai yra originaliausia juosta, kurią teko matyti šiais metais. Mane labai žavi, kuomet režisieriai filmuose nebijo rizikuoti naujomis idėjomis, o šioje juostoje tas buvo išbandyta labai originaliai. Taip ir lauki tų paskutinių minučių, kad visgi suprastum, kas gi nutiko su ta Pirmadiene..? O atsakymas irgi intriguojantis.

2. „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“). Jau vien dėl Christopherio Nolano „Diunkerkas“ buvo viena labiausiai lauktų šių metų juostų. Žinant, kad gerbiamas režisierius visuomet įvynioja savo juostas į „mindfuck“ tipo žanrą, buvo įdomu laukti, kaip jam šį sykį pavyks tai suteikti žinant, jog istorija pritaikoma kariniam istoriniam filmui. Galima atsistojus paploti, tačiau tai režisieriui pavyko padaryti net ir su istoriniu filmu. Nenoriu spoilinti, tačiau jeigu juostą žiūrėsite pirmą sykį, kreipkite dėmesį į visas aplink vykstančias detales. Beje, labai nustebčiau, jeigu ir Hansas Zimmeris BENT JAU nebūtų nominuotas Oskarui už garso takelį – neabejotinai vienas įsimintiniausių (kartu su „Bėgančiu skustuvo ašmenimis 2049“ (angl. „Blade Runner 2049“)) takelių šiais metais.

3. „Pradink“ (angl. „Get Out“). Dar viena tų juostų, kuomet nieko nesitiki, o esi įtrauktas į filmo įvykius nuo pat pirmųjų rodymo minučių. Jeigu žiūrėjote filmo anonsus ir pagalvojote „Kas čia per m…?“, tai geriau šiuos nusistatymus nustumkite į šoną ir pabandykite pasižiūrėti. Visiškas šių metų sprogdintojas su itin įdomia mintimi.

4. „Kingsman. Aukso ratas“ (angl. „Kingsman: The Golden Circle“). Antrosios „Kingsmano“ dalies laukiau išsyk po pirmosios pabaigos. Ir tiesa, šiek tiek teko nusivilti – juostos scenarijus nebuvo toks stiprus, kaip pirmoje dalyje, tačiau tiek sugrįžtantys aktoriai, tiek Eltonas Johnas vietomis privertė gerokai pasijuokti. Be abejo, juosta ir vėl buvo prifarširuota kokybišku veiksmu, o montažo specialistams taip pat galima sušukti bravo.

5. „Seni lapinai“ (angl. „Going in Style“). Atvirai pasakius, net nežinau, kaip ši juosta sugebėjo patekti į penktą sąrašo vietą, tačiau ją buvo tikrai beprotiškai smagu žiūrėti. Filmas ganėtinai paprastas, o stebint senųjų lapinų žygį užgniaužia kvapą – ar jiems pavyks įgyvendinti savą niekšybę? Ir visgi, žiūrėti juostą su Morganu Freemanu ir Michaelu Caine’u yra pasaka. Suprantamas yra ir jų noras pabėgti nuo rimčiausių vaidmenų.

6. „Gražuolė ir Pabaisa“ (angl. „Beauty and the Beast“). Nostalgija. Tai yra itin artima juosta savo 1991-ųjų metų pradui, o kadangi aš dievinu miuziklus, buvo smagu išgirsti į dienos šviesą sugrįžtančias senąsias dainas. Ar jos buvo perkurtos tinkamai, kad per kūną ir vėl bėgiotų šiurpuliai? Tikrai taip.

7. „Atominė blondinė“ (angl. „Atomic Blonde“). Pasakysiu atvirai – eidamas į „Atominę blondinę“ aš galvojau, kad einu į komediją. Tačiau juosta itin greitai sugebėjo užburti, o istorinė linija ne kartą krūptelėti. Vizualiniai sprendimai – nuostabūs, intriga išlaikyta, įtampa – taip pat. Charlize Theron sukūrė dar vieną stiprų personažą.

8. „Muštynės 99-oje kalėjimo kameroje“ (angl. „Brawl in Cell Block 99“). Ką įdomaus gali pristatyti komediantas Vince’as Vaughnas? Tikrai manote, kad tik bevertes komedijas? Štai čia dauguma ir klysta – aktorius pristato save visai kitame amplua – ir jam tai tinka! Manajame sąraše tai jau yra trečiasis šių metų filmas, kurio idėja mane užkabino, tačiau kartu ir buvo smagu stebėti, kaip smarkiai gali bjurti personažo gyvenimas, kad pasiektų savo užsibrėžtą tikslą. Tiesa, pabaiga kiek nuliūdino, tačiau viso filmo metu tvyrojusi įtampa tai atperka.

9. „Belko eksperimentas“ (angl. „The Belko Experiment“). Tik penkis milijonus kainavusi juosta didžiule kokybe tikrai nespindi. Jeigu žiūrėsite šią juostą, taip pat išvysite daugybę nelogiškumų, ar kartais netgi nepatrauklaus vizualinio turinio, tačiau ir vėl – idėja atperka. Įsivaizduokite, ką Jūs darytumėte, jeigu „nematomas balsas“ už laisvę Jums pasiūlytų… atsikratyti nekenčiamo kolegos darbe..? O jeigu pusės jų? Banalu, tačiau sugeba įtraukti.

10. „Šuns tikslas“ (angl. „A Dog’s Purpose“). Labai jautri juosta apie šuns kelionę per gyvenimus, kad surastų savo pirmąjį šeimininką… Nori to, ar nenori, tačiau gyvūnai – mūsų gyvenimo palydovai ir kartais yra smagu žiūrėti filmus būtent apie juos. Tiesa, ši juosta labai jautri, tačiau būtent dėl šio faktoriaus man ji ir paliko įspūdį.

Karolis Račas

2017 metai bėgo ir prabėgo, ir kaip visada metų pabaigoje norisi atsiminti tuos filmus, prie kurių labiausiai grįžo mintys per einančius metus:

1. „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“). Vizualiai stebinantis ir naratyviškai išradingas filmas. Nuostabus žiūrint dideliame ekrane.

2. „Pradink“ (angl. „Get Out“). Puikus žanrų mišinys – ir siaubo filmas, ir komedija su ironiškais sąmojais, ir socialinė drama apie rasizmą. Filmas, kurį būtina pamatyti šiemet.

3. „Vaiduoklio istorija“ (angl. „A Ghost Story“). Giliai melancholiškas, liūdnas, kartu gražus filmas apie atminimą, vienatvę ir ilgesį to, ką praradai amžinai.

4. „Mudbound“. Sklandžiai parodo socialinės klasės, rasės ir karo poveikį dvejose šeimose, gyvenančiose Misisipės regione antrojo Pasaulinio karo metu. Galbūt tai filmas, kuris atneš „Netflix“ Oskarą?

5. „Okdža“ (angl. „Okja“). Tai filmas, apimantis daug ką vienu metu: vaikiška pasaka apie ryšį tarp korėjietės mergaitės ir genetiškai patobulintos superkiaulės, satyriška kritika maisto industrijai, ir kartu komiška nuotykių, pagrobimų ir gaudynių kupina istorija.

6. „1922“. Puiki Steveno Kingo novelės ekranizacija. Lėtas, metodiškas žvilgsnis apie kaltę ir pasekmes įvykdžius kompromisą su morale – nužudžius savo žmoną. Vizualiai gąsdinantis filmas įvarantis paranoją žiurkėms.

7. „Loganas. Ernis“ (angl. „Logan“). Turbūt toks filmas apie Ernį, kurio visi laukėm. Ir turbūt geriausias filmas, kurį atsiminsim apie Ernį įkūnijantį Hugh Jackman.

8. „Vėjų upė“ (angl. „WInd River“). Kriminalinė drama, kartu modernus vesternas sniegynuose apie kerštą, netektis ir atleidimą. Ir turbūt geriausiai panaudota šiurkšti, tvirta Rennerio asmenybė nuo 2008 m. filmo „Išminuotojų būrys“ (angl. „The Hurt Locker“).

9. „Šioje Žemėje daugiau nesijaučiu kaip namie“ (angl. „I Don’t Feel at Home in This World Anymore“). Kai depresuota moteris apvagiama, ji randa naują ją išjudinantį tikslą – susekti tai padariusius vagišius pačiai, kartu su labai keistu kovos menus ir nančiakus mėgstančiu kaimynu. Įtemptas ir linksmas, niūrus ir kartu optimistiškas filmas. Žiūrėjau ir mėgavausi, kur istorija nuves.

10. „Deidra ir Leni apvagia traukinį“ (angl. „Deidra & Laney Rob a Train“). Lengvas, linksmas, širdį šildantis filmas apie dvi paaugles, kurios susiklosčius sunkiai padėčiai šeimoje sugalvojo imtis netradicinio sprendimo – apvaginėti pro namus pravažiuojantį krovininį traukinį.

Viktė Džiaugytė

Tiesą sakant, man visada kreivą ironišką šypseną sukelia spygavimai ir trimitavimai, kad „šie metai kino prasme buvo tiesiog nuostabūs“ arba „toli pralenkė praėjusius metus“, kad šiaip jau nebūtinai yra tiesa. Vis tik šiemet, apibūdinant tai, ką matėme kino salėse, antroji klišė visai tinka. Kita vertus, šiemet pirmą kartą turėjau galimybę ne laukti, kol pagrindinių festivalių laureatai ir konkursinių programų dalyviai pagaliau atkeliaus į Lietuvą (užuojauta tiems, kam devynis mėnesius teko laukti Berlinalės nugalėtojo „Apie kūną ir sielą“ ar pusmetį – Kanų Auksinę šakelę nuskynusio „Kvadrato“). Nors ir nesu ta, kuri per naktį lauktų bilietų į naują (dar vieną!) „Žvaigždžių karų“ (angl. „Star Wars“) dalį, bet jausmas Berlyne ar Kanuose žiūrėti filmus, kurių iš esmės dar niekas nematė ar matė tik labai nedidelis skaičius žmonių, yra labai geras.

Tad grįžkime prie šių metų derliaus. Kaip jau minėjau, šiemet turėjau galimybę svarbiausius metų filmus pamatyti gana anksti, tad kino žemėlapis jau vasario mėnesį neatrodė toks nykus. Tiesa, liko keletas dar nepamatytų – tokių, kurie garantuotai taikysis į Oskarus, Cezarius, Gojas ir kitus apdovanojimus. Tad belieka apgailestauti, kad metai baigiasi kiek anksčiau, nei suspėji pamatyti visus svarbiausius jų filmus.

Šiais metais į 2017-ųjų metų mano matytų filmų taupyklę įkrito 106 filmai (praktiškai beveik visi ilgametražiai). Dar kartą ačiū tarptautiniams Berlyno, Kanų, Ženevos ir Pietų Amerikos filmų „Panar“ kino festivaliams (ir, kas be ko – „Kino pavasariui“), suteikusiems galimybę pamatyti naujausius ir aktualiausius šių metų filmus.

Nors dešimtukas dėliojosi pakankamai lengvai, vis tik teko šiek tiek pasukti galvą, kas iš kelių likusių paskutinių filmų labiausiai vertas užimti tą dešimtą vietą. Tad man labiausiai patikusių 2017 m. filmų TOP10 atrodo taip:

1. „Kvadratas“ (angl. „The Square“) – šiemet Kanuose tokių aistrų, kokios virė pernai ir užpernai žiuri paskelbus, kas laimėjo Auksinę palmės šakelę, nevirė. Daugiau mažiau visi liko patenkinti. Nes apie šiuolaikinės visuomenės dviveidiškumą kalbantis švedo Rubeno Östlundo „Kvadratas“ yra iš tiesų stiprus ir vizualiai patrauklus filmas. Prisipažinsiu – nors festivalio pradžioje rodytas „Kvadratas“ iš karto tapo mano asmeniniu favoritu, vis tik nebuvau tikra dėl jo galimybės laimėti pagrindinį Kanų festivalio prizą. Laikas parodė, kad ir garbiajai žiuri, vadovaujamai Pedro Almodóvaro, „Kvadratas“ padarė įspūdį.

2. „Apie kūną ir sielą“ (vengr. „Teströl és lélekröl“) – dar vienas festivalių perlas, šįkart – Berlyne Auksinį lokį laimėjusi romantinė drama. Iš tiesų – keistas ir savitai poetiškas filmas, kur skerdyklos aplinka kontrastuoja su šviežio sniego ir po žiemos mišką laigančių elnių vaizdais. Filmas, pasakojantis apie du vienišus ir labai skirtingus žmones, nedrąsiai artėjančius vienas prie kito, palieka stiprų įspūdį ir sužavi ryškiais pagrindiniais personažais.

3. „Veidai, kaimai“ (pranc. „Visages, villages“) – „Naujosios bangos“ močiutė Agnès Varda ir jaunas fotografijos menininkas JR suvienijo savo jėgas – važinėdami po nedidelius Prancūzijos miestelius ir kaimus jiedu palieka milžiniškus tenykščių žmonių portretus. Jaukus, kupinas gyvenimiškos filosofijos ir išminties, šis filmas sušildo ir palieka geras emocijas.

4. „Fantastiška moteris“ (isp. „Una mujer fantástica“) – dar vienas favoritas iš Berlyno, kurio nereikėtų painioti su holivudine „Nuostabiąja moterimi“ (angl. „Wonder Woman“). Iš tiesų iki pat apdovanojimų paskelbimo maniau, kad šis filmas, kuris galiausiai buvo apdovanotas Sidabriniu lokiu už geriausią scenarijų, yra vienas pagrindinių kandidatų laimėti geriausios aktorės kategorijoje arba galbūt net ir gauti Auksinį lokį. Stipri drama apie teisę gedėti, net jei visuomenė ar jos dalis tave stumia į savo užribį, kur negalioja jokios teisės.

5. „Traukinių žymėjimas 2“ (angl. „T2: Trainspotting“) – dažniausiai žodžiai „tęsinys“ arba „nauja dalis“ mano kino žodyne yra tolygūs keiksmažodžiams (nebent tai būtų iš anksto suplanuota ir vienu ypu nufilmuota trilogija). Tačiau su „Traukinių žymėjimu“ yra kitaip. Tai labai teisingas tęsinys, pasirodantis po dvidešimties metų – tiek laiko praėjo tiek mūsų, tiek filmo personažų gyvenime. Tad šis tęsinys neatrodo kaip pigus pasipinigavimas, kai naujų dalių kepama tiek, kol galiausiai jos tikrai visiems atsibosta. Be to, tęsinys, kaip ir originalusis filmas, sukurtas pagal to paties Irvine‘o Welsho pirmajai daliai parašytą antrąją knygą. Ir iš tiesų smagu vėl susitikti Rentoną, Bulvę, Ligonį, Bedgbį – suaugusius, žilstelėjusius, jau nebe tuos vaikigalius, kaip kadaise; vėl pasivaikščioti Edinburgo gatvėmis, kur už kiekvieno kampo alsuoja nostalgija.

6. „Dvilypis meilužis“ (pranc. „Amant double“) – François Ozonas yra vienas įdomiausių ir produktyviausių šiuolaikinių prancūzų režisierių. Kiekvienas jo filmas yra savitas ir išskirtinis. Norėtųsi rašyti – ir geresnis, nei prieš tai buvęs, tačiau šįkart F. Ozonui, pernai sukūrusiam itin stilingai pateiktą karinę dramą „Francas“ (pranc. „Frantz“), pranokti savęs nepavyko. Vis tik jo „Dvilypis meilužis“ provokuoja, erzina, klaidina žiūrovus, vedžioja juos už nosies, šokiruoja ir palieka visiškai sumišusius be galutinio tikro atsakymo. Be to, filmą verta pažiūrėti kačių mylėtojams, nors pats režisierius savo santykį su jomis įvardijo kaip sudėtingą.

7. „Manasis Godardas“ (pranc. „Le Redoutable“) – biografiniai filmai dažnai nestokoja patoso ir vaizduojamos asmenybės išaukštinimo – koks kilnumas, kokia vidinė drama, koks pasiaukojimas/ atkaklumas… O štai Oskaro laureatas Michelis Hazanavičius į kultinį „Naujosios bangos“ režisierių Jeaną- Lucą Godardą pasižiūrėjo su lengva ironija ir netgi šiokia tokia pašaipa. Louis Garrelis garsųjį režisierių taip pat suvaidino įtikinamai. Kas iš viso to išėjo? Gyvas ir patrauklus, šiek tiek juokingas, tačiau labai žmogiškas šio kino kūrėjo portretas.

8. „Koko“ (angl. „Coco“) – „Disney“ animacijos studija „Pixar“ savo srityje retai kada sulaukia konkurentų. Ir Oskaras geriausio animacinio filmo kategorijoje, atrodo, jau seniai (neskaitant kelių išimčių) yra rezervuotas jiems. Panašu, kad toks likimas ištiks ir ateinančią ceremoniją. Vis tik piktintis nelabai yra dėl ko – viskas yra beveik tobula. Šįkart „Pixar“ kviečia nusikelti į El dia de los mortes švenčiančią spalvingąją Meksiką ir dar spalvingesnį… pomirtinį pasaulį. Tai šiltas pasakojimas apie šeimos ryšius, atminimo svarbą ir tikrąją gyvenimo aistrą.

9. „Teherano tabu“ (angl. „Tehran Taboo“) – labai įdomia technika sukurtame filme, kuriame gyva aktorių vaidyba vėliau buvo paversta animacija, susipina trys siužetinės linijos. Juosta kritikuoja veidmainišką Irano visuomenę, absurdiškus draudimus ir tabu, kurių niekas nepaiso.

10. „Vakarėlis“ (angl. „The Party“) – nors nemėgstu teatrinių filmų, šis buvo toks, kuriame kinas vis tik neleido teatriškumui paimti viršaus. Stilingas ir ironiškas, priartėjantis prie „film noir“ stiliaus „Vakarėlis“ siūlo kartu su jo dalyviais narplioti beveik detektyvinę mįslę.

Mykolas Kriščiūnas

1. „Prarastasis miestas Z“ (angl. „The Lost City of Z“). Kino pasaulyje sakoma, kad geriausi aktorių pasirodymai ir režisierių filmai būna tuomet, kai istorija sukasi apie dėl kažko apsėstą veikėją. „Prarastasis miestas Z“ yra to pavyzdys, pasakojantis apie Charlie Hunnamo įkūnijamą ieškotoją, kuris XX amžiaus pradžioje buvo įsitikinęs, jog Amazonės džiunglėse yra neatrastas iš aukso pastatytas miestas. Jo ieškojimas yra patologinis ir nuostabus, ir filmas vis giliau ir giliau leidžiasi į tai, dėl ko pagrindiniam veikėjui yra taip svarbu rasti prarastą miestą ir ką toks ieškojimas duoda žmonėms. Vizualiai atrodantis kaip tobulas Wernerio Herzogo filmų apie džiungles ir „Planet Earth“ dokumentikos mišinys, filmas tuo pačiu parodo visiškai unikalų Roberto Pattinsono pasirodymą (pasirodo, kad tyla jo vaidybos lygį pakelia į aukštumas), sugeba analizuoti kvailai atrodantį britų aukštuomenės pasiryžimą ignoruoti mokslo tiesas ir tiesiog užburia gamtos vaizdais. Jamesas Gray‘us ištobulino savo stilių kaip režisierius, sugebantis suderinti senojo Holivudo filmų epiškumą su naujoviškomis istorijomis, ir tai yra jo geriausias kūrinys kol kas, be jokios gėdos rodantis savo didingumą.

2. „Vaikis ant ratų“ (angl. „Baby Driver“). „Vaikį ant ratų“ galėjo sukurti tik Edgaras Wrightas. Užtenka žinoti vien tai, kad jis filmo scenarijų rašė ir anksto žinodamas, kokios dainos skambės kiekvienoje scenoje, ir galutinėje juostos versijoje tai yra akivaizdu. Filmas turi unikalų ritmą (dažniausiai susijusį su muzika, bet šiaip tiesiog turintį tobulą montažą, sukuriantį poeziją ekrane, kur viskas rimuojasi ir sugula į savo vietas) ir nesustoja nei sekundės, tuo pačiu sugebėdamas papasakoti vagių neromantizuojančią istoriją. Garso takelis yra tobulas, o žiūrėti tokį filmą yra palaima, kadangi akivaizdu, jog jis gimė iš absoliučios meilės kinui ir muzikai.

3. „Traukinių žymėjimas 2“ (angl. „T2 Trainspotting“). „Traukinių žymėjimui“ tęsinys buvo visiškai nereikalingas: pirmosios dalies istorija buvo paprasta, o jos pabaigos neapibrėžtumas buvo tyčinis ir prisidėjo prie filmo populiarumo. Ir vis tiek Danny‘is Boyle‘as, kartu su originaliaisiais aktoriais, sugebėjo sukurti kažką protingo ir sumanaus, visu kuo atsiremdamas į nostalgijos galią ir įsisenėjusių nuoskaudų reikšmę bei parodė, kaip stipriai per laiką žmonių galvose pasikeičia tos pačios istorijos. Kartu su bėgimu nuo praeities ir tokiu pat įdomiu priklausomybės pateikimu kaip ir pirmojoje dalyje filmas yra malonus siurprizas, visiškai nepakenkiantis ir tik prisidedantis prie pirmosios dalies kokybės.

4. „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“). Sunku paaiškinti, koks keistas ir unikalus yra „Diunkerko“ pasisekimas. Didžiulio biudžeto filmas, kuriame praktiškai niekas nekalba ir kuriame veiksmas yra sudėtingai išmėtytas, yra keisčiausią formą turintis didelio biudžeto filmas. Christopheris Nolanas vis dar yra labiau išimtis iš taisyklės, kažkokiu būdu sugebantis užvesti žmones, kad jiems rūpėtų tokie dalykai kaip fizinių kino juostų naudojimas, ir jo egzistavimas kino pasauliui yra visiškai būtinas. „Diunkerkas“ yra neabejotinai geriausias to pavyzdys režisieriaus karjeroje.

5. „Meirovitzų istorijos“ („The Meyerowitz Stories (New and Selected)“). Žmonės vis dar nustemba, kuomet komikai pasirodo esantys geri aktoriai, bet šis filmas dar kartą parodo, kad tai ne taip ir neįtikėtina. Jis suporuoja Beną Stillerį ir Adamą Sandlerį bei parodo, kad pastarasis gali užsiimti ne vien trečiarūšėmis komedijomis, o netgi sukurti galingą draminį vaidmenį (Paulas Thomas Andersonas tai jau žinojo). Tai yra visiškai paprasta istorija apie Niujorko žydų šeimos vidinius konfliktus, tradiciniu Noah Baumbacho stiliumi pripildyta į lankas nueinančių dialogų, kuriuos gali įgyvendinti tik geriausi aktoriai. Jis netgi priverčia bėgioti pasenusį ir barzdotą Dustiną Hoffmaną taip, kaip šis bėgiodavo savo jaunystės filmuose, kas jau pakelia šitą projektą aukščiau kitų.

6. „Okdža“ (angl. „Okja“). Išprotėjusius žmones vaidinantys Tilda Swinton ir Jake‘as Gyllenhaalas net ir blogiausią filmą sugebėtų pakelti į aukštumas. Pridėjus Bong Joon-ho veiksmo filmų patirtį, Hiyao Miyazaki filmus primenančią mergaitės ir jos unikalaus gyvūno draugystę ir nelabai subtilią, tačiau energingumu paperkančią potekstę apie gyvūnų išnaudojimą ir aplinkosaugą, išeina visiškai unikalus reginys, esantis tarp geriausių „Netflix“ projektų kol kas.

7. „Nuostabioji moteris“ (angl. „Wonder Woman“). Negana to, kad „Nuostabioji moteris“ yra vienas geriausių kada nors sukurtų filmų apie superherojus, jis kartu suteikė vilties, kad nusibostančios pagal komiksus kuriamos serijos gali žydėti tuomet, kai kūrėjams yra suteikiama laisvė. Patty Jenkins gavo progą atsiriboti nuo slogaus „DC Comics“ filmų tono ir sukūrė tiek savo siužetu, tiek vizualiai spalvingą istoriją, kuri veikia visokeriopai, nuo istorijos pamokos iki parodymo, kaip yra kuriamos legendos. Gal Gadot įkūnijama Nuostabioji moteris parodo, kad superherojai gali būti žavintys įvairiomis prasmėmis, o to šitam žanrui reikėjo.

8. „Didžioji liga“ (angl. „The Big Sick“). Tikra istorija paremtas filmas apie komiko Kumailo Nanjiani ir jo žmonos Emily Gordon draugystę yra toks specifiškas, kad jį būtų sunku išgalvoti. Tai, jog siužetas sukasi apie komoje gulinčią merginą ir jos draugo rūpestį ja bei draugystę su jos tėvais, neprimena tradicinės romantinės komedijos, ir tuo pačiu tai paverčia filmą visiškai unikaliu. Jis nagrinėja daugybę temų, nuo indų kultūroje tradicinių sutartų vedybų iki to, kaip humoras gali padėti žmonėms susitvarkyti su sunkiausiais gyvenimo etapais. Tiesioginės romantikos nėra daug, bet tokios meilės istorijos nepamatysit niekur kitur.

9. „Pradink“ (angl. „Get Out“). Atskirą karjerą kaip komikas jau susikūręs Jordanas Peele‘as nusprendė su savo režisūriniu debiutu sukurti tai, ką jis pats vadina socialiniu trileriu. „Pradink“ turi siaubo, komedijos, trilerio ir dramos elementų, ir apie jo kokybę daug pasako vien tai, kad jame yra tiek juokingiausi, tiek baisiausi momentai kine šiais metais. Vizualiai įspūdingai įgyvendintas ir įtampą su kiekviena scena meistriškai keliantis kūrinys turi vienus geriausių vaidybinių pasirodymų šiemet, sugeba sukurti siaubą iš specifinių socialinių situacijų ir pigiai sugebėjo atnešti didžiulį pelną, kas tik parodo, jog kokybė ir unikalumas vis dar yra svarbiausi pelningo filmo atributai.

10. „Loganų sėkmė“ (angl. „Lucky Logan“). Stevenas Soderberghas, vis žadantis eiti į pensiją ir vis dirbantis prie trijų filmų vienu metu, laisvai galėtų apsiraminti ir nebekurti juostų apie vagystes, bet tada būtų bėda, kadangi jis šitą žanrą yra įvaldęs iki tobulumo. „Loganų sėkmė“ nesukuria revoliucijos, tiesiog įsivaizduoja, kas būtų, jeigu Oušeno trilogiją būtų parašę broliai Coenai, kartu su jų puskvailiais, iš Amerikos Pietų kilusiais veikėjais ir smulkmenose humorą randančiais dialogais. Filme yra būtent tiek siužeto vingių, kiek reikia dėmesio palaikymui, ir Danielio Craigo pasirodymas, už kurį jis galėtų būti nominuotas Oskarui. S. Soderbergho energija yra jaučiama kiekviename kadre, todėl tikėti, kad jis paliks kino kūrimą (ar kad nebekurs tokio tipo filmų) būtų naivu, o jeigu taip atsitiktų, kinas daug prarastų.

Vilmantas Venckūnas

Mintyse peržvelgus šiuos kino metus aplanko dvejopas jausmas. Išskyrus kelis blykstelėjimus, 2017-ieji kine nebuvo per daug įspūdingi. Tačiau labai prastais juos pavadinti liežuvis neapsiverstų. Sakykime, jie buvo ganėtinai ramūs. Tai, galbūt, gali reikšti, kad kino kūrėjai mus nelabai jau gali kuo nustebinti. Dėl to, bent minimaliai kitoks kūrinys gali būti priimamas kaip išskirtinis kino įvykis. Antra vertus, gal tai tyla prieš audrą?

Šių metų mano geriausių/mėgstamiausių filmų sąrašas bus kiek įvairesnis nei pernykštis. Tam įtakos turėjo, kad šiemet ne prabėgomis, o visai nemažai lankiausi mūsų šalyje vykstančių festivalių seansuose. Holivudas geresnių ar man labiau patikusių alternatyvų nepasiūlė, tad šių metų topas mažiau saldus ir pasižymintis didesne tematine ir geografine įvairove.

1. „Nemeilė“ (angl. „Loveless“). Ir jau pirmojoje sąrašo vietoje Holivudu toli gražu nedvelkia. Prieš šio filmo seansą „Scanoramos“ direktorė ir meno vadovė Gražina Arlickaitė pasakė, kad, tikriausiai, po šios juostos peržiūros tą dieną kino jau nebenorėsite žiūrėti. Bent man jos prognozė išsipildė. Šis režisieriaus Andreyaus Zvyagintsevo kūrinys yra emociškai stipriausias mano šiais metais matytas darbas. „Nemeilė“ yra sunkus ir slogus filmas. Ir nors po peržiūros jautiesi tikrai stipriai paveiktas, net šiek tiek emociškai „nusėdęs“, tai yra juosta, kurią būtina pamatyti. Tai filmas apie žmonių susvetimėjimą, abejingumą, egoizmo iškėlimą aukščiau empatijos. Tačiau geriausiai apie ką yra šis A. Zvyaintsevo filmas nusako jo pavadinimas.

2. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (angl. „Blade Runner 2049“). Tai buvo šių metų filmas – įvykis. Filmą peržiūrėjau vakare, o jo apžvalgą rašiau ryte, dar apimtas praėjusios dienos seanso emocijų. Dėl to recenzija išėjo kiek per daug pompastiška. O bet tačiau, net ir nuslūgus visiems dideliems susižavėjimams, negaliu nuneigti, kad tai vieną geriausių įspūdžių šiais metais palikęs kino kūrinys. Tai buvo filosofinis „blockbusteris“. Tai buvo vizualiai gražiausias metų filmas. Denisas Villeneuve‘as šiuo darbu parodė, kad yra ne tik geriausias dabartinis Holivudo importuotas režisierius, bet ir, iš vis, vienas geriausių dabar dirbančių kino kūrėjų. „Bėgančio skustuvo ašmenimis“ tęsinys buvo vienas iš to nedaugelio atvejų, kai labai dideli lūkesčiai buvo viršyti.

3. „Išlaisvinimo diena“ (angl. „Liberation Day“). Fašizmu kaltinama slovėnų roko grupė Šiaurės Korėjoje. „Rammstein“ pusbroliais vadinami rokeriai ir provokatoriai iš Liublijanos „Laibach“ tapo pirmąja užsienio grupe, surengusia koncertą Šiaurės Korėjoje (kurioje bet kokia užsienio muzika yra uždrausta). Absurdiška? Taip. Bet taip buvo. Ir apie „Laibach“ viešnagę blogiausia pasaulio valstybe vadinamojoje Šiaurės Korėjoje ir yra „Išlaisvinimo diena“. Filme susipina komiškumas, absurdas, rokas ir Šiaurės Korėjos visuomenės pažinimas. Filmo kūrėjai nekritikuoja blogio imperija vadinamos šalies ar jos santvarkos. „Išlaisvinimo dienoje“ susiduria du visiškai skirtingi pasauliai. Nors iš to kyla daug juoko, tai ir puiki proga pamatyti žmones, apie kuriuos per naujienas girdime tik nuotrupas. Iš dalies ši dokumentinė juosta yra filmas-provokacija. Tačiau toks yra ir visas „Laibach“ reiškinys.

4. „Geras laikas“ (angl. „Good Time“). Trumpai filmo pavadinimas nusako, kaip aš pavadinčiau laiką, praleistą kino salėje žiūrint šį filmą. Tai režisierių brolių Safdie odė purvui ir neonui. Tai geriausias Roberto Pattisono karjeros vaidmuo, kuriame jis savanaudis, globėjiškas, brutalus ir visoks koks. Tad „Geras laikas“ nustebins tuos, kurie šį aktorių įpratę matyti saldžiuose vaidmenyse. O kur dar puiki muzika, puiki stilistika… Nepagailėkite kurio nors vakaro ir praleiskite jį gerai, žiūrėdami šį brolių Safdie darbą.

5. „Nuostabioji moteris“ (angl. „Wonder Woman“). Mano manymu, geriausas vasaros filmas. Nieko revoliucingo. Tik kokybiškas pramoginio kino produktas, panaudojęs jau seniai žinomą veikėjo tapimo didvyriu šabloną. Ir nors tą pačią istoriją jau skaitėme, matėme ir girdėjome milijonus kartų, jei ji kokybiškai papasakojama, mes vėl ją ryte suryjame. Filmo pabaiga gal buvo tas šaukštas deguto į saldžią statinę, tačiau vertinant šį projektą bendrai, tai geriausias spragėsių kinas, kurį mums šią vasarą padovanojo Holivudas.

6. „Tobuli melagiai“ (it. „Perfetti sconosciuti“). Žiūroviškiausias šių metų „Kino pavasario“ filmas. Ir, tikriausiai, labiausiai teatriškas mano matytas filmas 2017-aisiais. Ir taip kalbu ne dėl dirbtinės vaidybos. „Tobuli melagiai“ atrodo lyg nufilmuotas spektaklis, nes beveik visas filmas vyksta vienoje patalpoje ir režisierius Paolo Genovese kartu su kūrybine grupe didelių kinematografinių triukų ar vingrybių nenaudojo. Šis filmas yra visiškas dialogų kinas. Visa istorija vystoma per veikėjų pokalbius, kurie yra tikrai meistriški parašyti. Šiame darbe žodis yra svarbiau už muziką, vaizdą ar dar ką nors kitą. Tai yra viena priežastis, kodėl „Tobuli melagiai“ yra šių metų mano tope. Antra priežastis daug paprastesnė – tai yra protinga komedija. Joje yra puikių pokštų ir sveiko humoro, tačiau filmas dėl to nėra lėkštas. Kaip tik, „Tobuli melagiai“ yra giliai psichologinis filmas, priverčiantis susimąstyti, kaip mes gerai pažįstame savo artimiausius žmones.

7. „Derintojas“ (rumun. „Fixeur“). Filmas pasakoja apie rumuną Radu, kuris yra praktikantas prancūzų naujienų agentūroje „AFP“. Jis dažnai dirba „derintoju“ – žmogumi, kuris vertėjauja iš užsienio atvykusiems žurnalistams, padeda jiems prieiti prie vietinių gyventojų ar susigaudyti svečiams nepažįstamoje šalyje. Juostoje rodoma, kaip Radu kartu su prancūzų žurnalistais keliauja po Rumuniją ir pasakoja apie į prekybos žmonėmis spąstus patekusias vietines merginas. Režisieriaus Adriano Sitaru darbas nagrinėja daugybę temų. Jis atskleidžia savo šalies socialinį paveikslą, svarsto žiniasklaidos ir medijų etikos normų rėmus bei jų peržengimą. Tačiau, svarbiausia, šiame filme išlieka svarstymai apie žmoniškumą ir moralę, nepriklausomai nuo profesijos ar socialinio statuso. Po seanso man kilo rimta vidinė diskusija su savimi, dėl to „Derintojas“ yra mano sąraše. Tai stipriai sukalta drama, kurią tikrai rekomenduočiau pasižiūrėti.

8. „Stebuklas“. Šie metai, mano nuomone, lietuviškam kinui buvo geri. O gerais juos vadinti drįstu dėl dviejų filmų, kurie užima aštuntą ir devintą mano sąrašo vietas. Pirmiausia pakalbėkime apie Eglės Vertelytės kūrybos vaisių „Stebuklą“. Tai pirma kokybiška tragikomedija nuo „Riešutų duonos“ (tai laukėme beveik trisdešimt metų…). Tai subtiliai satyriškas ir ironiškas filmas, kuris parodo, kokie buvome, bei taip pat kokie vis dar kartais esame. Ir vienas svarbiausių dalykų, kurį šis filmas parodė, kad mes pagaliau galime pasijuokti iš savęs bei pažiūrėti į save kritiškai. Jei laukėte nelėkšto humoro lietuvių kine – šis filmas jums.

9. „Šventasis“. Abu svarbiausi šių metų mūsų kino projektai savo pavadinimuose slepia kažkokią dieviškumo aurą, nors žemiško purvo juose apstu. Jei „Stebuklas“ atsigręžė į ką tik laisvės skonį pajutusią Lietuvą, tai Andrius Blaževičius rodo 2008 metų ekonominę krizę išgyvenančią lietuvišką provinciją. Tai filmas apie mus. Apie tai, kas mums skauda. Apie tai, koks prieš beveik dešimt metų buvo gyvenimas daliai Lietuvos. Kartais beprasmis, o kartais su didele puokšte tuščių iliuzijų. „Šventajame“ matėme vienus geriausių aktorinių pasirodymų lietuviškame kine šiame amžiuje. Dėl šios priežasties ir dėl to, kad pagaliau Lietuvos kine buvo galima pamatyti ne patosą, o gyvenimą, „Šventasis“ yra mano sąraše.

10. „Diunkerkas“ (angl. „Diunkirk“). Po seanso buvau piktas. Ant filmo, ant Ch. Nolano… Bet mintys susigulėjo ir supratau, jog „Diunkerkas“, šiaip ar taip, yra vienas didžiausių įvykių šių metų kine. Pirma, jame nėra patoso ar išaukštinimo. Ant to dažnai paslysta karinių filmų kūrėjai. Herojų čia yra, bet jų nėra daug. Tai daugiau kūrinys apie nuogą purvą nei apie didžius herojus ir jų žygdarbius. Ch. Nolanas savo darbu parodė karą, kuris yra visoks. Mano sąraše „Diunkerkas“ yra ir už įspūdingą techninę pusę. Tai buvo vienas iš šių metų filmų, kuriuos būtinai reikėjo pamatyti kine.

Justinas Naidzinavičius

Po pakankamai nykių 2016 metų kino sferoje, mano manymu, 2017-ieji metai yra kiek arčiau žodžio „geri“. Žinoma, net ir šiemet nepavyko išvengti keleto nusivylimų, po kurių norėdavosi susigrąžinti kino salėse praleistą laiką (ta proga mielai sudaryčiau ir blogiausių filmų dešimtuką). Šiemet netrūko kultinių kino filmų sugrįžimų, komiksų juostų ir labai malonių staigmenų, tad ir apsispręsti, kas man labiausiai patiko bei buvo kokybiška, sunku nebuvo.

Norėčiau paminėti , kad mano filmų dešimtukas tikrai pasikeistų, nes gerų kino filmų, kurie yra neperžiūrėti ir laukia savo eilės yra dar bent tiek pat.

1. „Pradink“ (angl. „Get Out“). Labiausiai įsiminęs šių metų filmas, kuris, be abejonės, pakeitė iki šiol gyvavusį siaubo žanrą kine. Puikiai apipavidalintas, tamsios satyros varomas ir opias pasaulines problemas meistriškai paliečiantis „Pradink“ mane sugebėjo nustebinti, įbauginti ir dar prajuokinti. Už tai dėkoju režisieriui Jordanui Peele’ui ir kartu sveikinu su puikiu debiutu.

2. „Loganas. Ernis“ (angl. „Logan“). Man tai buvo geriausia komiksų juosta 2017 metais. Taip, tai buvo atsisveikinimas su pirmuoju ir man asmeniškai vieninteliu Erniu – Hugh Jackmanu, bet „Loganu“ gerėjausi tikrai ne dėl sentimentų. Slogus, jaudinantis ir brandžiu humoru pasižymintis filmas sugebėjo puikiai išryškinti draminį komiksų atspalvį. 17 metų trukusi Ernio kelionė su H. Jackmanu baigėsi, tad belieka laukti, kas ją pratęs ateityje.

3. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (angl. „Blade Runner 2049“). Nors šio filmo laukiau su nerimu ir baime, jį peržiūrėjęs galiu pasakyti nebent „VAU“. Tiesiog nepriekaištingas Holivudo kūrinys šiais metais. Puikiai išpildytas filosofinis filmas privertė pasukti smegenis net praėjus keletui savaičių po jo peržiūros. Na, o režisieriaus Deniso Villeneuve‘o ir operatoriaus Rogerio Deakinso dėka, visos 163 minutės buvo atgaiva akims ir ausims.

4. „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“). Vienareikšmiškai galingiausias šių metų karinis filmas. Atrodytų, jog kuriant tokio žanro filmus nustebinti auditoriją jau tapo sudėtinga, bet Chritopheris Nolanas tai paneigė. Susilaukusi įvairių reakcijų tiek už Atlanto, tiek čia – Europoje, filmas jau patenka į geriausių karinių juostų filmografiją. Labiausiai patikęs dalykas filme apie garsiąją išsigelbėjimo misiją – žmogiškumas. Puikiai išpildytoje siužetinėje linijoje nepamatysite jokių karo didvyrių, o Hanso Zimmerio muzika prikaustys nuo pirmos filmo minutės ir neleis atsipalaiduoti gerą valandą.

5. „Geras laikas“ (angl. „Good Time“). Negalvojau, kad kada taip pasakysiu, bet Robertas Pattisonas buvo nuostabus, o šitas filmas buvo viena maloniausių šių metų staigmenų. Netradiciškai nupasakota banko apiplėšimo istorija nepaisė jokių stereotipų ir tik patvirtino savo filmo pavadinimą. Režisierių brolių Beno ir Josho Safdie naujausias darbas abejingų paliks mažai, o aš greičiausiai šitą filmą peržiūrėsiu dar kartą.

6. „Džonas Vikas 2“ (angl. „John Wick: Chapter 2“). Šaudo gaudo – tokio žanro filmai dažniausiai būna absurdiški, su pigiomis veiksmo scenomis bei siužetu, bet filmai apie naują šio žanro herojų Džoną Viką yra išimtis. Ši juosta į mano dešimtuką pateko todėl, jog antroji dalis buvo geresnė už pirmąją, o tai yra nemenkas nuopelnas. Nors kažko labai išskirtinio filmas ir nepasiūlys, bet man patiko tikroviškumas ir kokybė (tikroviškumas ne kalbant apie nužudytų aukų skaičių, žinoma). Nekantriai lauksiu trečiosios Džono Viko dalies ir neabejoju, jog ji bus geriausia šioje trilogijoje.

7. „Vaikis ant ratų“ (angl. „Baby Driver“). Tai vienas iš tų filmų, po kurių tenka atsinaujinti savo grojaraštį geromis dainomis iš juostos garso takelio, o kartu man tai buvo ir geriausias „ratuotas“ 2017 metų filmas. Neneigsiu, pačiam vairuojant ir besiklausant „Radar Love“ dainos labai norėjosi pamanevruoti panašiai kaip ir Vaikiui. Režisierius Edgaras Wrightas puikiai sulipdė kelis žanrus ir sugebėjo parodyti kažką naujo kino pasaulyje, tad viliuosi, jog jis sutiks režisuoti ir filmo tęsinį.

8. „Žvaigždžių karai: Paskutiniai džedajai“ (angl. „Star Wars: The Last Jedi“). Savo 2017 metus kino teatre užbaigiau su aštuntuoju, legendinių „Žvaigždžių karų“ epizodu.  Žiūrint šią juostą tvyranti atmosfera visada būna puiki, o įspūdžiais norisi dalintis dar bent porą dienų. Deja, bet šį kartą to nebuvo. Tą nulėmė, jog filmas buvo lyg tiltas naujoje trilogijoje ir panašu, kad emocijoms susigulėjus galiu teigti, jog jis gal ir pasiūlė kažką naujo, bet kartais buvo tikrai blankus ir be intrigos. Tačiau neįtraukti jo į šių metų dešimtuką būtų nuodėmė.

9. „Vėjų upė“ (angl. „Wind River“). Senokai neteko matyti tokio įtempto ir šiek tiek indėniškos mistikos turinčio detektyvinio trilerio, o tokius tikrai mėgstu. Filmas yra fiziškai sunkus, o kai kurios scenos jautresnius privers ir nusisukti. Puikiai struktūrizuotas filmas mane sugebėjo įtraukti savo detektyvine istorija, puikiais veikėjais, kokybiškomis veiksmo scenomis ir nuostabiais gamtos vaizdais iš gūdžios Vajomingo valstijos.

10. „Dar stipresnis“ (angl. „Stronger“). Kadangi filme vaidina vienas mano mėgstamiausių aktorių J. Gyllenhaalas, šio kino projekto praleisti negalėjau. Nors juosta ir buvo emociškai sunkoka, bet mane sužavėjo jos realistiškumas ir paliestos socialinės problemos. Be jokio heroizmo papasakota vieno bostoniečio gyvenimo istorija taps artima daugumai žiūrovų, o puikus aktorių dueto – J. Gyllenhaalo ir T. Maslany pasirodymas tik sustiprins dramos efektą.

Dovilė Ibianskaitė

Prisipažinsiu, atrinkti dešimt geriausių ar labiausiai įstrigusių – tiek gerąja, tiek blogąja prasme – filmų nebuvo lengva. Pirma, dėl to, kad mano atmintis pakankamai prasta ir pakankamai greitai užsimiršta tie trumpi, sakykim, kovo vakarai kino teatre. Antra, vis dėlto suradus sąrašą filmų, kurie buvo išleisti šiemet, pasirodė, kad nebuvo jau tiek daug gerų tų filmų, kurie man iš tiesų patiko ir kuriuos norėčiau čia aprašyti.

Vis dėlto, darbas yra darbas, į mišką, kad ir kaip varyčiau – nepabėgs. Pasėdėjau, parymojau ir atrinkau jums dešimt man labiausiai įstrigusių, labiausiai lauktų, labiausiai emociškai paveikių ar labiausiai nustebinusių filmų, kuriuos pasižiūrėjau (arba dar planuoju pasižiūrėti – juk metai dar nesibaigė) šiemet.

1. „Traukinių žymėjimas 2“ (angl. „T2 Trainspotting“). Pradėsiu stipriai – „Traukinių žymėjimo“ antroji dalis, kad ir kaip daug kam nepatiko ar nesužavėjo, buvo bemaž pirmas filmas 2017-aisiais, po kurio išėjus iš kino salės aš kurį laiką negalėjau atsigauti nuo viso to gėrio ir grožio, kurį pamačiau. Šioje juostoje pilna referencijų į pirmąją dalį, bet jos labai subtilios ir itin gerai perteiktos, tad neerzinančios ir netgi savotiškai keliančios nostalgiją. Nuostabus garso takelis, subtilios meninės priemonės, puiki aktorių vaidyba ir jausmas, kad šio filmo kūrėjas tikrai žinojo ką daro – štai taip aš pradėjau šiuos metus.

2. „Galaktikos sergėtojai. II dalis“ (angl. „Guardians of the Galaxy Vol. 2“). Toliau sekė nusivylimas. Ir nors tikėjausi tikrai daug iš šio filmo, nes pirmoji jo dalis buvo tikrai labai gera ir dar dabar aš pasiklausau jos garso takelio, antroji buvo visiškai neįspūdinga, neprotinga ir nuobodi bei nuspėjama. Vienintelis dalykas – ir dėl to labai gaila – kas gelbėjo šį filmą buvo muzika, bet tai tikrai nėra tai, dėl ko žiūrėčiau filmą antrą kartą. O ir nežiūrėsiu.

3. „Svetimas: Covenant“ (angl. „Alien: Covenant“). Dar šiek tiek toliau sekė dar vienas nusivylimas, bet mažesnis. Ridley Scottą aš labai mėgstu ir netgi pakankamai teigiamai vertinu jo „Prometėją“ – puikiai suprasdama to filmo minusus. Tad ir ši juosta buvo visai įdomi, bet vėlgi, su savais minusais. Vietomis erzinančios dalys ir veikėjai bei nuspėjama pabaiga nepagelbėjo šio filmo iškelti į mano šiemet kino teatruose peržiūrėtų filmų TOP 3, bet paminėti jo čia tiesiog negaliu, nes laikau save (iš)didžia mokslinės fantastikos fane, o šis filmas buvo tiesiog privalomas peržiūrėti taip save krikštijantiems sinefilams.

4. „Ledi Makbet“ (angl. „Lady Macbeth“). Dabar tiksliai neprisimenu, kada pasižiūrėjau šį filmą – greičiausiai tai buvo ankstyva vasara, kažkuris kino festivalis („Kino pavasaris“?), tačiau prisimenu, kad žiūrėjau su miela drauge ir kad sėdėjome ankštai. Skamba „festivališkai“. Dar kažkodėl galvojant apie šį filmą akyse stovi žiemiški gamtovaizdžiai bei man labai lietuviškus filmus primenanti pabaiga – nelaiminga. Tai tiek. O jei rimtai, šis filmas įstrigo būtent tuo, kad ėjau į jį visiškai nieko nežinodama, skatinama draugės ir visiškai nesitikėdama nieko nei siužetine, nei menine prasme. O išėjau šiek tiek šokiruota, bet šiek tiek nuvilta to, kad pabaigą nuspėjau. Iš kitos pusės, smagu, kad filmas turi stiprią feministinę įkrovą nuo kurios visai nekoktu – o on this day and age tą išlaikyti labai sunku.

5. „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“). Tada atėjo vasara ir Christopheris Nolanas su vienu iš labiausiai šiemet lauktų filmų– įspūdinguoju, bet taip pat ir greitai pamirštu „Diunkerku“. Tiesą sakant, į peržiūrą ėjau per daug kažko įspūdingo nesitikėdama, nors žinojau, kad čia vienas labai rimtas ir geras Ch. Nolano darbas. Bet per daug kažko ir neišsinešiau, ir netgi dažnai pamiršdavau šį filmą, kai kas klausdavo, ką gero mačiau. Taip, filmas tikrai labai geras, muzika nepakartojama, istorija taip pat, Tomas Hardy vis dar užima atskirą vietą mano širdyje, tačiau žiūrint bendrai, „Diunkerkas“ man nebuvo įspūdingiausiais matytas filmas šiemet ir dėl to jaučiuosi šiek tiek kalta, nes kariniai filmai man irgi labai patinka. Bet kokiu atveju, šitą juostą tikrai rekomenduočiau pasižiūrėti visiems ir tikrai planuoju jį pasižiūrėti dar kartą.

6. „Šventasis“ (angl. „The Saint“). Reikia atiduoti duoklę lietuviškam kinui – o šiemet išgyvenom jo tikrą renesansą. 2017 metais pati sau buvau išsikėlusi tikslą peržiūrėti kuo daugiau naujų lietuviškų filmų, nes jaučiau didelę spragą šioje srityje. Gaila, tačiau visko pamatyti nespėjau, mat kino teatruose dažniau rinkausi užsienio produkciją vietoje mūsiškės, tačiau į „Šventąjį“ buvau sau prisižadėjus nueiti bet kokia kaina. Ir nuėjau. Ir pasižiūrėjau. Ir išėjau sutrikusi. Bet panašu, kad ne aš vienintelė.

Vieniems filmas labai patiko, kitiems tai tebuvo dar vienas melancholiškas lietuviškas filmas apie nieką. Aš, kurį laiką pagalvojusi ir pareflektavusi, filmą vis dėlto vertinčiau stipriu septynetu su pusele. Tema tikrai įdomi ir mums artima, ilgos pauzės (dėl kurių kažkas baisiai skųsdavosi) man visai netrukdė, o pati juostos nuotaika puikiai persunkė ir mane. Po filmo namo grįžau liūdna ir tiesiog norėjau susisukti lovoje su draugu į burrito (kas pavyko!) bei šiek tiek paliūdėti, bet dėl to tikrai filmo nevertinu prasčiau. Priešingai, melancholiška nuotaika apėmusi mane po filmo skatino (pa)mąstyti, o tą aš mėgstu ir labai propaguoju ir proteguoju.

7. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (angl. „Blade Runner 2049“). Tada fast forward į vėlyvą rudenį ir vieną iš dviejų geriausių mano matytų filmų šiemet – „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“. Vienareikšmiškai – nepakartojamas filmas su nuostabia muzika, vizualumu, aktoriais, nostalgija, Harrisonu Fordu ir dar daug kuo, dėl ko tokie geeks, kaip aš,  žiūrėjo į filmą išsižioję ir švelniai bespausdami kedės atlošą nuo susijaudinimo. Taip, būnant visiškai sąžiningai su savimi ir jumis, filmas nėra visiškas šedevras. Jame irgi galima įžvelgti keletą scenarijaus skylių arba nesklandumų, bet vertinant bendrai, filmas vertas labai gero – kablelis – šeši įvertinimo. O tai yra labai daug – kaip man, viskuo nepatenkintai pseudointelektualei snobei.

8. „Motina!“ (angl. „Mother!“). Ir tada atėjo filmas dėl kurio dar dabar pykstuosi su keletu kolegų – tai geras jis ar ne? Man tai yra vienas iš didžiausių atradimų šiemet. Na ir kas, kad kai ką erzino filmo siužeto paralelės su bibliniais pasakojimais. Juk tokia ir buvo idėja! Na ir kas, kad iš tiesų bežiūrint filmą jauti erzulį – vėlgi, stoju režisieriaus pusėn ir sakau, kad tokia ir buvo filmo idėja. Tas nepakeliamas pyktis ant aplinkos ir tas bejėgiškumo jausmas tikrai nėra lengvai pernešamas bežiūrint šią juostą, tačiau išėjus iš kino salės jautiesi, kaip po geros pirties – kažkaip savotiškai apsivalęs, bet tuo pačiu ir besididžiuodamas savimi, kadangi ne tik peržiūrėjai ir iškentei filmą, bet ir jį supratai. Labai geras jausmas.

9. „Užburtas ratas“ (angl. „Wonder Wheel“). Man šių metų gruodis buvo laukiamas dėl dviejų priežasčių. Štai šių metų pabaiga, be viso to, dar yra vieneri metai su ta pačia Woody Alleno mums naujai bandoma prastumti sena, kaip pasaulis jo sukurta istorija – ir čia jau tai sakau nei piktai, nei liūdnai, nei per daug pašaipiai. Tiesiog išgyvenus W. Alleno filmų mėnesį Buvau Kine puslapyje ir peržiūrėjus kalną šio režisieriaus filmų, jau kažko per daug ir nebesitiki. Eini į kino salę tikėdamasi lengvo, paprasto, neįpareigojančio filmo su gražiais žymiais aktoriais ir klišine meilės istorija, ir viskas. Tą ir gauni. Ir praėjus valandai po filmo jį pamiršti. Ramybė. Bet kodėl tada išvis einu į jo filmus? Greičiausiai dėl inercijos, nes tiek metų sekant W. Alleno kūrybą, jauti kažkokią pareigą ir toliau nenustoti žiūrėti jo filmų, kad ir kokie prasti jie betaptų. Sunkus tas kino kritiko darbas.

10. „Žvaigždžių karai: paskutiniai džedajai“ (angl. „Star Wars: The Last Jedi“). Iš kitos pusės, metų pabaigos laukiau labiausiai ne dėl Kalėdų ar keistai per daug sureikšminamos Naujųjų metų šventės (nesuprantu pačio šios datos šventimo koncepto ir prasmės), o dėl naujausios „Žvaigždžių karų“ dalies. Save drąsiai ir pakankamai dažnai vizualiai asocijuodama su šios legendinės filmų serijos gerbėjų bendruomene, natūraliai turėjau kelti vidinį hype dėl šio filmo atkeliavimo į ekranus. Tačiau, kad ir kaip būtų sunku pripažinti, apie juostos pasirodymą labai dažnai tiesiog pamiršdavau – iš tiesų, labiausiai laukiamas mano šių metų filmas buvo „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“. Tokia matyt ir tesu fanė, ar ne?

Vis dėlto, rašydama šią apžvalgą filmo dar nesu pasižiūrėjusi, tad nei pasidžiaugti, nei paliūdėti dėl to, ką išvydau negaliu. Šiuo metu tik stengiuosi vengti žmonių, kurie jau filmą matė, kad niekas man jo nesugadintų (nors ir to nepavyko visiškai išvengti – ačiū tau, „Filosofijos“ puslapi, „Facebook“) ir nieko neskaityti apie tai, kokia (ne)sėkmė ši juosta buvo. Tad – vilčių yra, bet ne per daug, nes kažkiek jau nugirdau, kad filmas yra nusivylimas. Sad beep.

Andrius Smirnovas

Šiemet kino filmai džiugino gana dažnai – jau metų pradžioje susidarė įspūdis, kad 2017-ieji kokybe perspjaus 2016-uosius. Taip ir atsitiko – jau metų viduryje buvo galima daugiau džiaugtis nei liūdėti (priešingai nei 2016 m.), o priešakyje laukė nemažai intriguojančių projektų. Taigi, šiemet išrinkti ir surikiuoti dešimtuką geriausių – nėra lengva užduotis. Gaila užribyje palikti tokias juostas kaip „Traukinių žymėjimas 2“ (angl. „T2 Trainspotting“), „Loganas. Ernis“ (angl. „Logan“), „Galaktikos sergėtojai 2“ (angl. „Guardians of the Galaxy Vol. 2“), „Vėjų upė“ (angl. „Wind River“), „Mirtinas šūvis“ (angl. „Shot Caller“), „Geras laikas“ (angl. „Good Time“), „Skilimas“ (angl. „Split“) ir daugelį kitų. Labiausiai patikusių filmų dešimtukas atrodo taip:

1. „Pradink“ (angl. „Get Out“) – filmas, kurio biudžetas buvo mažesnis nei 5 mln. JAV dolerių sugebėjo uždirbti daugiau nei 250 mln. Ir tai ne šiaip atsitiktinumas. Tai genialiai sukonstruotas siaubo filmas, kuris sugeba ir prajuokinti (gerąja prasme). Originalia idėja pasižyminti juosta greit įtraukia į siužetą ir nebepaleidžia iki pabaigos. Filmo anonsas atrodė atstumiančiai, tad prieš eidamas į kino teatrą nieko per daug nesitikėjau, o, pasirodo, kad tuo metu manęs laukė didžiausias metų siurprizas.

2. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (angl. „Blade Runner 2049“) – labai lauktas kultinio filmo tęsinys. Gaila, kad ši itin kokybiška juosta patyrė finansinę nesėkmę.

3. „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“) – kai kalba eina apie Christopherį Nolaną, žinai, kad laukia kokybiškas darbas. Nors nemažai kam kliuvo tai, kad karinis filmas beveik neturėjo siužeto ir galiausiai prailgo, tačiau visgi, mano nuomone, kokybiškas garsas, vaizdai, atmosfera bei visa juostos pateikimo forma šį projektą ištempia į geriausiųjų sąrašą.

4. „Tas“ (angl. „It“) – kokybiškų siaubo filmų nėra daug, tačiau šis vienas tų retesnių atvejų, kai filmas pateisina savo žanrą ir jo tikslą. 2019 m. turėtų pasirodyti filmo tęsinys, kuriame veiksmas vyks po 27 metų. Jau dabar labai laukiamas kino projektas.

5. „Kvadratas“ (angl. „The Square“) – filmas, kuris jo kūrėjams padėjo nuskinti Auksinę šakelę nuo Kanuose esančios palmės, visada vertas dėmesio. Ši intelektualų scenarijų turinti satyrinė drama padovanojo gerą ir įdomią patirtį kine.

6. „Didžioji liga“ (angl. „The Big Sick“) – labiausiai patikusi šių metų romantinė komedija, pasižyminti nenuvalkiotu humoru ir gera dramaturgija.

7. „Žvaigždžių karai: paskutiniai džedajai“ (angl. „Star Wars: The Last Jedi“) – vienas laukiamiausių kino projektų visame pasaulyje, kuris pasirodė dar visai neseniai. Filmas sukėlė dvejopus jausmus: tai kitoks „Žvaigždžių karų“ filmas nei matėme prieš tai, tačiau man asmeniškai patiko labiau nei VII epizodas, kuriame matėme priešingą vaizdą – viską, kas jau buvo matyta anksčiau.

8. „Džonas Vikas. Antra dalis“ (angl. „John Wick: Chapter 2“) – vienas iš tų retų atvejų, kai tęsinys geresnis už pirmą dalį. O turint omenyje, kad pirmoji dalis buvo pakankamai gera, tai jau nekuklus komplimentas filmui. Juosta pasižymi ganėtinai įdomia istorija ir labai stilingai ir gražiai pateiktomis veiksmo scenomis.

9. „Nemeilė“ (angl. „Loveless“) – nelengva, labai stipri juosta paskutiniu metu ryškiai blizgančio režisieriaus Andrejaus Zviagintsevo filmografijoje. Filmas, kuris privers susimąstyti ne vieną.

10. „Vaikis ant ratų“ (angl. „Baby Driver“) – nors siužete galima rasti ne vieną klišę, tačiau graži kinematografija, gera choreografija bei puikus garso takelis šį projektą užkelia ant patrauklių filmų pjedestalo.

Titas Juocys

Kaip ir kasmet, kalendoriniams metams einant į pabaigą kiekvienas galime apžvelgti praeinančius metus per savas prizmes – ataskaitos darbe, pasiekimai sporte, mene ar bet kurioje jums artimoje srityje. Mūsų komanda ne išimtis – nors užduotis sudaryti labiausiai patikusių, geriausių filmų dešimtuką nėra lengva, tačiau maloni. Apie 6-7 filmus į sąrašą įtraukti nebuvo sunku, jie man pasirodė vertesni būti jame nei likusieji, tačiau likę 4-3 buvo tikras skaudulys gerąja prasme. Mat į likusias vietas mano sąraše pretendavo daug daugiau filmų nei liko vietų, o visi atrodė kuo nors nusipelnę. Taip pat yra filmų, kurie jau sukurti ir parodyti išskirtinei publikai, nominuoti apdovanojimams, tačiau pasiekiami dar ne visiems arba Lietuvą pasieks tik 2018 metais, tačiau laikytini lyg ir 2017 metų produktais – jų nemačius rekomenduoti „slidu“, todėl į dešimtuką sąžiningai neįtraukiau, tačiau jų pavadinimus turėti omenyje reikėtų. Taigi, pagerbdamas tuos, kurie nepateko į galutinį sąrašą, juos paminėsiu čia – „Nuostabioji moteris“ (angl. „Wonder women“), „Karas už beždžionių planetą“ (angl. „War for the Planet of the Apes“), „Pradink“ (angl. „Get Out“), „Tamsiausia valanda“ (angl. „Darkest Hour“), „Lady Bird“, „Vandens forma“ (angl. „The Shape of Water“), „Floridos projektas“ (angl. „The Florida Project“), „Nematomas siūlas“ (angl. „Phantom Thread“), „Visi pasaulio pinigai“ (angl. „All the Money in the World“), „Kolumbas“ (angl. „Columbus“) ir „Koko“ (angl. „Coco“) (nenorėdamas klaidinti skaitytojų, kai kuriuos pavadinimus tekste palikau originalo kalba, nes dar nėra aiškūs oficialūs lietuviški pavadinimai).

Sąrašo eilės tvarka atsitiktinė:

1. „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“). Puikus karinis filmas, kitoks nei įprasta, nors masėse atsiranda besiskundžiančių, jog per nuobodus ar lėtas, bet nepamatoma visuma, kitos detalės. Galų gale, ar tikrai svarbu tai, jog nevyksta nuolatinis, tokiems filmams įprastas tiesioginis veiksmas, jeigu įtampa išlaikoma bene viso filmo metu, jeigu ji sukuriama kitaip, sudėtingiau ir originaliau. O ar besiskundžiantys įsiklausė į garso kokybę? Jeigu filmas buvo stebimas namie prie kompiuterio, reiškia filmas nebuvo visai stebimas. Garsas buvo nuostabus, salėje atrodė, kad lėktuvai skraido virš galvos, kameros kampai iš lėktuvo nosies taip pat buvo gražu. C. Nolan’as eilinį kartą įrodė, jog yra didis, ačiū Jam.

2. „Toras. Pasaulių pabaiga“ (angl. „Thor: Ragnarok“). Komiksais paremtų filmų aukso amžius, jų daug ir jie kokybiški. Būtų galima įtraukti 2-4 tokio tipo filmus į sąrašą, bet taip nėra įdomu. Norėjau, jog sąrašas būtų kuo įvairesnis žanrais ir žiūrovų ratu. Nuožmiausia kova turbūt vyko tarp šio filmo ir pagaliau kažką žiūrimo sukūrusios „DC“ kompanijos „Nuostabiosios moters“ (angl. „Wonder Woman“). Visgi nugalėjo originalumas. Tuo metu, kai „Marvel“ pradėjo atsibosti štampuodama vienas į kitą panašius filmus, pasirodė naujausia Toro dalis ir ji buvo kitokia – ji buvo gryna komedija, labai spalvinga ir juokinga, manau, galėtų patikti net ir komiksais paremtų filmų nemėgstantiems žmonėms kaip gera komedija.

3. „Loganas. Ernis“ (angl. „Logan“). Ką tik minėjau įvairovę, tad neskubėkite teisti – mat „Loganas“ buvo vėl kitoks filmas, pagal komiksus pastatytas filmas, bet to visai nesijautė. Visiškai kitoks nei ankstesnės „Iksmenų“ dalys ir tikrai kitoks nei įprasti „Marvel“ filmai. Tai geriausia „Iksmenų“ dalis – giliausiai atskleisti veikėjai, slogi nuotaika ir gražus atsisveikinimas su serijos ikona.

4. „Detroitas“ (angl. „Detroit“). 1967 metai, Detroitas. Nelygybė. Rasizmas. Maža kibirkštis ir vienos didžiausių riaušių Amerikos istorijoje. Bet tai tik fonas, vieta, laikas ir aplinka. Tai drama, labai įtempta drama, apie baltaodžių ir juodaodžių santykius. Nors filmas labai ilgas, bet tai reikalinga visiškam jo išpildymui. Ir nors pirmoji valanda eina lėtai, ji reikalinga antrajai daliai, kuri nori nenori tave priverčia pasirinkti puses ir išgyventi kartu. Skeptiškai žiūrėjau į šį filmą, nes žinau, kaip dažnai terorizmo, homoseksualumo, rasizmo ir kitomis aštriomis temomis bandoma pasinaudoti kuriant filmą ir norint sulaukti pripažinimo. Šįkart viskas gerai ir filmas tapo vienu geriausių šio meto atradimu.

5. „Okdža“ (angl. „Okja“). Kompanija „Netflix“ įrodinėja, jog gali kurti ne tik kokybiškus serialus, bet ir filmus, galinčius varžytis prestižiškiausiuose apdovanojimuose. Vis dar pamenat įvairovę? Taigi prašau, sąraše ne vien tik komiksai, snobiški produktai ir t.t., bet turbūt ir šauniausias filmo pasirinkimas visai šeimai (bent jau kol sausį Lietuvoje pasirodys „Koko“). Mergaitės ir nepaprasto gyvūno istorija, nepaisanti kliūčių ir autoritetų. Banalu? Patikėkite, ne šį kartą.

6. „Kvadratas“ (angl. „The Square“). Šių metų Skandinavijos kino brangakmenis nuraškęs bei pasiruošęs tą patį padaryti su Kanų prizais ir Oskarais. Lietuvoje jau rodytas, kiek snobiškesnis sąrašo variantas apie šiuolaikinį meną, dviveidiškumą ir ribas – kas jas nustato, kur jos mene? Ar jos turi būti? Tas atvejis, kai Kanų kinas, kurio programose norėtųsi daugiau. Drąsus ir provokuojantis, o ne „lietuviškai“ žvelgiantis į vieną tašką, su „baisiai giliais“ veidais.

7. „Jūsų Vincentas“ („Loving Vincent“). Turbūt unikaliausias metų kūrinys. Neįsivaizduoju geresnio būdo sukurti filmą apie garsųjį dailininką nei buvo padaryta šiame kūrinyje, kuris tapo pirmuoju nutapytu filmu istorijoje. Taip, filme buvo pasitelkti realūs aktoriai, buvo pasitelktos kompiuterinės programos – bet tik kaip pagalbinė priemonė įsivaizdavimui kaip visa tai atrodys, kaip piešiniai judės. Tam prireikė nutapyti daugiau nei 66 tūkstančius paveikslų. Galbūt be neįprastos technikos filmas ir būtų niekuo išskirtinis, tačiau vis tiek liktų kokybišku produktu. Deja, toji technika taip sužavėjo, kad nieko daugiau ir nereikėjo. Tai nuostabiausia dovana dailininko atminimui.

8. „Geras laikas“ (angl. „Good Time“). Dar vienas produktas, spėjęs pabuvoti Kanų festivalyje ir nenuvilti. Pavadinimas nusako tai, ką patirsite žiūrėdami filmą – gerą laiką. Sukluskite veiksmo filmo mėgėjai, nes čia išvysite banko apiplėšimą, sukluskite dramų mėgėjai, nes jos taip pat bus. Broliška meilė, iškreipta selektyvi moralės jausena, puiki vaidyba (dabar jau tikrai nustosiu prikišinėti „Saulėlydžio“ šleifą), tamsus filmas su neįprastais spalvų deriniais.  Filmas gali apsunkinti jūsų vakarą, tačiau nepablogins ir vis tik yra skirtas plačiam ratui žiūrovų.

9. „Vadinau jį Morganu“ (angl. „I Called Him Morgan“). Puikus pavyzdys, kaip dokumentika gali nebūti nuobodi. Ji gali būti įtraukianti ir jeigu iki tol tokiu pavyzdžiu laikiau „Sena“ (angl. „Senna“) („Formulės – 1“ lenktynininkas) ir tai buvo pakankamai suprantama, kaip žmogui, besidominčiam sportu, tai šių metų filmas suveikė nepaaiškinamai – mat džiazu nei domiuosi, nei patinka. Jokių aktorių, tik autentiški kadrai ir liudininkų pasakojimai. Pagrindinis juostos veikėjas Lee Morgan’as, nužudytas aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Kas tai padarė ir kodėl, neatskleisiu, nors džiazo mėgėjai puikiai tai žino ir be filmo, o tie, kurie nemėgsta džiazo, turės didesnę motyvaciją pažiūrėti šią intriguojančią dokumentiką.

10. „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (angl. „Blade Runner 2049“). Sutiksiu, iš paminėtų filmų, vertų sąrašo, nemaža dalis galbūt ir labiau nusipelnė užimti paskutinę sąrašo vietą, tačiau sąrašas mano ir taisyklės mano. Juolab, jog tie, labiau verti, turi atitikmenis sąraše, o aš už įvairovę, tad prašau fantastikos gerbėjams. Tai ilgas filmas, bet gilus, o man patinka gilūs filmai, užduodantys klausimus ir sugebantys palikti juos ir po titrų. Ne kvailus klausimus, bet klausimus, paliktus interpretuoti kiekvienam laisvai, o pridėjus nostalgiją pirmajai filmo daliai, Harrison’ą Ford’ą, daugiasluoksniškumą ir įspūdingai vizualiai atrodantį filmo pasaulį – tai labai stiprus fantastinis kūrinys.

Benas Venckaitis

Šie metai man buvo keistai rekordiški – per juos peržiūrėjau daugiau filmų nei iki šiol, bet tuo pačiu mažiausiai filmų, kurie buvo išleisti šiais metais. Tad sudaryti metų TOP 10 buvo gan sunku, bet vis dėlto atrinkau tuos „pačius pačiausius“, kuriuos tikrai reikia paminėti (ir pažiūrėti), kalbant apie 2017-uosius kine.

1. „Traukinių žymėjimas 2“ (angl. „T2: Trainspotting“). Vienareikšmiškai geriausias metų filmas, kuris, manau, buvo nepelnytai kritikų neįvertintas. Taip, filmas apeliuoja į nostalgiją pirmosios dalies fanams (tarp jų ir man), tačiau jis visiškai veikia ir kaip „standalone“ variantas, kurį galima žiūrėti ir nemačius pirmtako, mat istorija susijusi, tačiau tuo pačiu ir nauja. Visiems, mačiusiems pirmą dalį – šią pažiūrėti būtina.

2. „Šventasis“. Daviau labai aukštą vietą šiam filmui, nes man tai yra tobulas lietuviško kino šedevras. Tokio tikro ir skaudaus realybės atvaizdavimo seniai nemačiau, ir kai Mariaus Repšio veikėjas yra toks tikroviškas, kad atrodo, esu jį kažkada sutikęs – pasijunti lyg gyventum tame filme. Bijau taip drąsiai kalbėti, bet tiek to, juk Kalėdos – tai geriausias mano matytas lietuviškas filmas. Debiutinis Andriaus Blaževičiaus darbas tikrai labai stiprus, ir belieka laukti kitų filmų.

3. „Žvaigždžių karai: paskutiniai džedajai (angl. „Star Wars: The Last Jedi“). Šiaip šia dalimi likau šiek tiek nusivylęs, tačiau tai yra tik dėl labai aukštos kartelės, keliamos „Žvaigždžių karų“ serijos filmams. Nors ir „Galia nubunda“ (angl. „The Force Awakens“) man patiko labiau, ši juosta vis tiek yra viena geriausių, išleistų šiais metais, ir be abejo, privalo būti pažiūrėta kiekvieno, kuriam nors kiek patinka tolima tolima galaktika.

4. „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“). Christopher Nolan. Ir viskas tuo pasakyta. O jei rimtai, daug ką sako, kad nors ir man kariniai filmai ne prie širdies, „Diunkerkas“ patiko be galo. Įspūdingai meistriškai padarytas filmas, kuriame kiekvienas kadras priverčia tave prilipti prie kėdės iš įtampos. Manyčiau, rimtas pretendentas laimėti geriausio filmo Oskarą.

5. „Galaktikos sergėtojai 2“ (angl. „Guardians Of The Galaxy Vol. 2“). Čia išlenda mano ganėtinai neseniai atrasta meilė „Marvel“ filmams. O ypač „Sergėtojams“, nes, na, abi dalys yra tiesiog tobulos ir tikrai geriausi „Marvel“ šedevrai. Labai patiko tai, kad antroji dalis nė kiek nenusileidžia pirmajai savo siužetu, humoru, ir tobulu garso takeliu.

6. „Vaikis ant ratų“ (angl. „Baby Driver“). Filmuose man turbūt svarbiausias dalykas yra muzika, ir čia ji mane taip pat pavergė. O ypač kai ji taip originaliai intergruota su veiksmo elementais, tai tiesiog vyšnia ant torto. Tobulas pasirinkimas puikiam ir nuotaikingam penktadienio vakarui.

7. „Ratai 3“ (angl. „Cars 3“). Animacinis filmas – vienas iš geriausių 2017-aisiais? Taip, iš kur gi čia tas nustebimas? „Ratai“ buvo mano mėgstamiausias filmas vaikystėje, tačiau netgi atmetus tai, kaip nuostabu buvo matyti tokią patenkinančią ir puikiai parašytą trilogijos pabaigą. Tikrai nereikia jam klijuoti „vaikiško“ filmo etiketės, nes jis puikiai tinka ir suaugusiems, mat dialogai ir siužetas tiktų ir geram vaidybiniam filmui apie senstantį sportininką. Žinoma, pilnam filmo efektui reikia pasižiūrėti pirmas dvi dalis, tad jei dar nesate matę šios trilogijos – pasižiūrėkite ir parodykite kitiems.

8. „Zero III“. Jau antras lietuviškas filmas tarp 2017-ųjų geriausiųjų? Taip, iš kur gi čia tas nustebimas? Šis pasirinkimas, net neabejoju, bus nepopuliarus, bet aš tikiu, kad Emilis Vėlyvis lietuviškam kinui daro labai gerus dalykus, ir naujausias jo darbas – ne išimtis. Brutalus, Tarantino kiną primenantis humoras, smagūs veikėjai ir puikus garso takelis tikrai leidžia mėgautis šiuo filmu. Žinoma, jei nebijote truputėlį pasikeikti.

9. „Tas“ (angl. „It“). Pasakysiu taip – visiškai nemėgstu siaubo filmų. Viskas, kam jie man būdavo geri, tai nusivesti panelę į siaubo kino seansą, kad ji išsigandusi įsikibtų man į parankę, ir geras pasimatymas jau garantuotas. Pats jų „nepernešu“. Tačiau „Tas“ buvo kažkas kitokio, kažkas įspūdingo. Tai siaubo filmas, kurį iš tikrųjų įdomu ir malonu žiūrėti. Jis tinka ir tiems, kurie nemėgsta siaubo filmų, nes tai yra daugiau ir geriau, negu tai, ką esame įpratę matyti šiame žanre.

10. „Blogasis Santa 2“ (angl. „Bad Santa 2“). Na, su šituo pasirinkimu tai jau tikrai gausiu „žuvį“ – juk filmas išleistas 2016-aisiais! Taip, bet aš jį pamačiau 2017-ųjų sausio pirmą savaitę, tad leidžiu sau įtraukti jį į metų geriausius. Nors ir ši dalis nepralenkia pirmosios, tačiau koks nuostabus yra Billy Bobas Thorntonas. Jis taip meistriškai atlieka to prasigėrusio nihilisto vagies/Kalėdų Senelio vaidmenį, kad tu jį vienu metu ir myli, ir nekenti. Tinka visiems, kas nemėgsta Kalėdų (o tokių žmonių šiuo metu, pastebėjau, yra daug).

Rokas Kasperavičius

Kol laukiame, kad Lietuvoje pasirodys šių metų Oskarų filmai kaip „Trys stendai prie Ebingo, Misiūryje“ (angl. „Three Bilboard Outside Ebbing Missouri“), „Vadink mane savo vardu“ (angl. „Call Me By Your Name“), „Vandens forma“ (angl. „The Shape of Water“), „Lady Bird“ ir „Siaubingas artistas“ (angl. „The Disaster Artist“), yra svarbu prisiminti filmus kurie iki dabar šiemet paliko didžiausią įspūdį.

Tarp Garbingų Nominacijų norėčiau paminėti „Loganas“ (angl. „Logan“), „Ingrida keliauja į Vakarus“ (angl. „Ingrid Goes West“), „Detroitas“ (angl. „Detroit“), „Toras. Pasaulių pabaiga“ (angl. „Thor: Ragnarok“) ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (angl. „Blade Runner 2049“).

1. „Šviežiena“ (angl. „Raw“) – tik pamatęs šią siaubo dramą žinojau, kad ji bus mano metų pirmoje vietoje, viskas šiame filme yra nauja, drąsu ir techniškai neįtikėtina. Filmas veikia kaip siaubo filmas ir drama apie merginą ir jos kelionę į savęs supratimą. Kiekviena siaubo scena yra grafiška, baisi, tačiau visada su prasme, kiekvieni santykiai šiame filme yra realūs ir patikimi, kiekviena nauja istorijos dalis atskleidžia kažką naujo, tačiau ir praplečia prieš tai pasakotos istorijos prasmę. Filmas atrodo labai gerai ir išskirtinai dėl įdomaus apšvietimo ir spalvų pasirinkimo, garso takelis puikiai tinka kiekvienoje scenoje, kiekvienas aktorius puikiai suvaidina savo vaidmenį ir taip gauname vieną geriausių visų laikų debiutinių filmų.

2. „Blogas genijus“ (angl. „Bad Genius“) – tai filmas apie kaip nusirašyti per egzaminą ir kokias ribas gali peržengti studentai tai bandydami. Tai yra veiksmo filmas kuris ypač veiksmingas jeigu kada nors gyvenime esi bandęs nusirašyti. Personažų problema yra tokia artima, kad sunku nesuprasti kaip jie jaučiasi ir kokia jų motyvacija. Filmas taip pat yra labai stilingas, kupinas energijos ir jaunystės kvailų sprendimų.

3. „Kolumbas“ (angl. „Columbus“) – „Kolumbas“ yra tylus, subtilus ir protingas meilės laiškas architektūrai. Tai vienas gražiausių metų filmų, kuris parodo dviejų žmonių santykius kol jie nagrinėja Kolumbo įžymiausius architektūrinius objektus, manęs nedomina architektūra ar jos istorija, tačiau tai tik parodo kiek yra veiksminga ši drama.

4. „Pradink“ (angl. „Get Out“) – vienas geriausių metų scenarijų padeda šiai siaubo komedijai pavirsti į kažką naujo ir nematyto. Kiekviena scena šiame filme nėra išnaudota veltui, viskas įgauna naują prasmę pamačius filmą iš naujo. Filmo mintis aiški, tačiau kaip filmas ją nagrinėja yra juokingas, baisus ir nenuspėjamas.

5. „Muštynės 99-oje kalėjimo kameroje“ (angl. „Brawl in Cell Block 99“) – jeigu frazė „Ko žiūri?“ pavirstų į filmą, tai būtų „Muštynės 99-oje kalėjimo kameroje“, brutalus, nulį subtilumo turintis, perpildytas testosterono, begėdiškai šlykštus filmas kuris puikiai supranta kokiai publikai jis bando įtikti.

6. „Geras laikas“ (angl. „Good Time“) – „Geras laikas“ yra keistas laikas, 99-ios minutės nenuspėjamų absurdiškų scenarijų su personažais, kurie atrodo per keisti egzistuoti realybėje, tačiau jaučiasi lyg tikri. Šiam filmui taip pat priklauso vienas geriausių šių metų garso takelių.

7. „Sąmyšis“ (angl. „Mayhem“) – jei kada nors svajojai išeiti iš darbo, spjauti savo bosui į veidą, o gal net ir sunaikinti visą sistemą, šis filmas yra šios svajonės, realizuotos iki absurdiškų limitų. Stilingas filmas, kuris nebijo atrodyti kvailai, kad pralinksmintų žiūrovus.

8. „Didžioji liga“ (angl. „The Big Sick“) – paremta tikra istorija, „Didžioji liga“ yra komedija apie liūdną situaciją, šis filmas puikiai parodo, kaip galime surasti iš ko pasijuokti net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

9. „Diunkerkas“ (angl. „Dunkirk“) – tai karo filmas apie evakuaciją iš karo, Christopheris Nolanas sukuria įtemptą atmosferą su nuostabiais praktiniais efektais, garso takeliu ir neeiliniu scenarijumi.

10. „Žmogus-voras: grįžimas namo“ (angl. „Spider-man: Homecoming“) – ši veiksmo superherojų komedija palaiko tobulą balansą kaip mūsų pagrindinis herojus turi spręsti neįtikėtinas ir kasdienes problemas.