Andrejus Zviagintsevas nėra „patogus“ režisierius Rusijos valdžiai. Užuot kūręs kokius nors Kultūros rėmimo fondo finansuojamus propagandinius filmus apie Krymą ar 1940-aisiais nuo fašistų „išgelbėtas“ Baltijos valstybes, jis tą patį Kultūros rėmimo fondą verčia po laiko susizgribti ir atgaline data peržiūrėti savo sprendimus bei griežtinti finansavimo tvarką – esą, finansavimą derėtų skirti patriotiškesniems projektams, o ne tokiems kaip A. Zviagintsevo „Leviatanas“ (rus. „Leviafan“, 2014 m.). Bet vis tik kažkaip tie nepatogūs A. Zviagintsevo filmai, kuriuose Rusija vaizduojama tokia, kokia yra – be fanfarų, o su ištisai pūliuojančiomis socialinėmis žaizdomis, praslysta pro cenzorių tinklą ir sulaukia pripažinimo pasaulyje. O tada ir pati Rusija pasižiūri į tai pro pirštus ir daug ką (at)leidžia. Na, gal ir ne tiek daug, kiek norėtų pats A. Zviagintsevas, tačiau daugiau nei kitiems, mažesnio kalibro režisieriams.

A. Zviagintsevo filmografijoje – tik penki ilgametražiai filmai, tačiau kiekvienas jų yra pažymėtas kokybės ženklu, kurį patvirtina ir garbingi apdovanojimai ar nominacijos. 2003 m. pasirodęs debiutinis mistinis draminis trileris „Sugrįžimas“ (rus. „Vozvrashchenie“) iš karto buvo nominuotas Auksiniam gaubliui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. Po jo sekusi drama „Išvarymas“ (rus. „Izganie“, 2007 m.) jau varžėsi Kanuose dėl Auksinės palmės šakelės, o šiame filme vaidinęs Konstantinas Lavronenka buvo pripažintas geriausiu aktoriumi. 2011 m. drama „Jelena“ (rus. „Elena“) paralelinėje Kanų festivalio konkursinėje programoje „Ypatingas žvilgsnis“ (pranc. Un certain regard) apdovanota Specialiuoju žiuri prizu. Kalbant apie jau minėto „Leviatano“ apdovanojimus, užtenka paminėti Oskaro nominaciją geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, analogiškoje kategorijoje laimėtą Auksinį gaublį ir Kanų festivalio prizą už geriausią scenarijų, neskaitant dar 31 apdovanojimo ir 43 nominacijų. Panašu, kad į Oskaro nominaciją taikosi ir šiemetiniame Kanų kino festivalyje specialiuoju žiuri prizu apdovanota drama „Nemeilė“ (rus. „Nelyubov“).

Trumpai apie filmo siužetą

Ženia (akt. Maryana Spivak) ir Borisas (akt. Aleksey Rozin) skiriasi. Negražiai, necivilizuotai, su keiksmais ir durų trankymais. O už tų trankomų durų visiškai nuošaly lieka jų dvylikametis sūnus Alioša (akt. Matvey Novikov) – toks vargšas pamirštas vaikas, kurio nė vienam iš tėvų, atrodo, nelabai reikia. Kadangi tuo metu, kai nesisvaido triaukščiais keiksmažodžiais ir netranko durimis, kiekvienas iš sutuoktinių intensyviai plėtoja naujus intymius santykius: Borisas – su jaunesne ir labai nėščia Maša (akt. Marina Vasilyeva), o Ženia – su vyresniu inteligentiškos išvaizdos turtingu verslininku Antonu (akt. Andris Keišs). Visa galva pasinėrę į naujus romantinius nuotykius tėvai tiesiog nepastebi, kaip vieną dieną Alioša dingsta – jiems pranešama, kad sūnus nepasirodė mokykloje. Berniuko dingimas bent trumpam dėl bendro tikslo suvienija nuolat besiriejančius sutuoktinius. Tačiau kadangi policija atvirai prisipažįsta bent kol kas neketinanti nieko imtis, Ženia ir Borisas dėl dingusio Aliošos kreipiasi į savanorius gelbėtojus. Prasideda berniuko paieškos…

Iš meilės atsiranda nekaltumas. O iš nemeilės?

Ankstesnis A. Zviagintsevo filmas „Leviatanas“ buvo tiesiog atvira kritika tai išsikerojusiam monstrui – valstybės valdžiai, – kuri Rusijoje per cerkvę siekia iki pat dangaus. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad „Nemeilė“ yra kiek švelnesnis, nuosaikesnis ir paprastesnis filmas, nors ir išlaikantis panašią visiškai desperatišką ir gniuždančia nuotaiką.

Vis tik nereikėtų apsigauti. A. Zviagintsevas „Nemeilę“ taipogi panaudoja Rusijos visuomenės kritikai. Gal ir ne taip aiškiai ir tiesmukai kaip „Leviatane“, tačiau akivaizdu, kad už to, kas rodoma ekrane, slypi kur kas daugiau.

„Nemeilė“ nėra tik pasakojimas apie civilizuotai išsiskirti nesugebančią porą. Ji kapsto giliau ir rodo, kad iš nemeilės meilė negali atsirasti. Ženia ištekėjo už Boriso, nors jo nemylėjo – tai buvo jai vienintelis būdas pabėgti nuo valdingos motinos, iš kurios pati Ženia nei meilės, nei švelnumo, nei gražių žodžių nepatyrė. Borisui Ženia taipogi nebuvo ta, dėl kurios galėtų pereiti ugnį ir vandenį. Iš tokio ryšio gimęs Alioša taip pat nebuvo laukiamas kūdikis, o svarstant jo likimą po skyrybų dažnai minimas internatas.

Tad jei sakoma, kad „nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis“, Ženios ir Boriso santykį būtų netikslu vadinti neapykanta. Tiek meilė, tiek neapykanta – karšti jausmai, kad rastųsi neapykanta, prieš tai turi būti meilė. Šiuo atveju meilės niekada nebūta. Tik nemeilė. Buvo nemeilė, yra nemeilė ir bus tik nemeilė – tokia pat šalta ir atšiauri, kaip kad viltis rasti gyvą Aliošą vis storiau dengiantis sniegas.

Tuo pačiu A. Zviagintsevas šią porą naudoja kaip Rusijos visuomenės – atšiaurios, svetimos vieni kitiems, nejautrios, abejingos, pasinėrusios į nereikšmingus pašalinius dalykus (kaip kad rūpinimasis savo įvaizdžiu darbe ar besaikis naršymas mobiliajame telefone) ir taip pačiai sau netikėtai prarandančios kai ką itin svarbaus. Ten, kur karaliauja nemeilė, negali būti grožio, negali būti šilumos, negali būti darnos ir gerovės.

Jei „Nemeilė“ būtų Holivudo filmas, šiuos personažus vaiko dingimas suvienytų. Tai būtų filmas su aiškiu moralu, baksnojantis, kad štai, kasdienybėje mūsų dėmesį nukreipia smulkmenos – ir tik nelaimė gali vėl padėti suvokti, ką labiausiai turime branginti ir kokie paiki iki tol buvome. Tačiau čia ne sapnų fabrikas ir ne svajonių šalis – čia Rusija su nuoga pilka realybe, jau ir taip pakankamai slegiančia ir desperatiška, tačiau vedančia į dar didesnę depresiją ir neviltį.

Kreivos visuomenės veidrodis

Taigi, A. Zviagintsevas šią porą naudoja kaip visos visuomenės metaforą. Atskirais personažais jis taip pat perteikia tam tikrus, skirtingus niuansus.

Didžiąją dalį laiko Ženią matome arba įlindusią į mobilųjį telefoną arba darančią asmenukes. Ji ekspresyvi, energinga, konflikto metu pirmoji pratrūksta. Ji gali būti moteriška ir elegantiška, gali būti romantiška ir netgi pakankamai švelni – bet tik tam tikromis aplinkybėmis. Nepatyrusi švelnumo iš savo motinos, ji jo nerodo ir savo sūnui. Galbūt todėl ji nusiramina tik gerokai vyresnio Antono glėbyje – akivaizdu, kad Ženia yra viduje labai vieniša moteris, nuo pasaulio, kuris į ją kreipėsi tik šiurkštumu, atsitvėrusi tokia pačia šiurkštumo siena.

Tuo tarpu Borisas šalia Ženios atrodo vangus ir lėtapėdis. Akivaizdu, tikrai ne svajonių jaunikis. Kita vertus, jis pirmas nešoka į akis, nepradeda konflikto. Tačiau šio į meškiną panašaus vyro kantrybė taip pat turi ribas. Jo asmenybėje taip pat galima jausti tokias visiškai archaiškas mačizmo apraiškas.

Atitinkamai jų nauji partneriai tampa savotiškais atvirkštiniais atspindžiais. Borisas savo naują šeimą kurs su jausminga, šiek tiek lolitiška Maša, kuri primena rusišką Scarlett Johansson ar Michelle Williams. Tačiau ar jaunesnę partnerę, besilaukiančią jo vaiko, jis tikrai myli ir ji jam reikalinga ne tik dėl to, kad įtiktų konservatyvių pažiūrų viršininkui? Kažkoks netikrumas sklando tarp šios poros, nes Maša su ašaromis akyse sako: „Aš taip bijau, kad tu mūsų nepaliktum“.

Jei Boriso naujoji partnerė Maša yra perdėm jausminga, tai Ženios naujasis kavalierius Antonas yra labai santūrus ir mažakalbis. Galbūt vyresnis materialiai apsirūpinęs partneris Ženiai turėtų būti stabilumo garantas – galbūt galėtų tapti iki šiol nepatirto švelnumo pažadu? Tiesa, iš Antono pokalbio su Portugalijoje besimokančia dukra galima nujausti, kad ir jis yra pakankamai vienišas. O ir Ženia negali būti tikra, kad vyresnį Antoną domina ne vien fiziškai.

Tad iš esmės matome keturis daugiau ar mažiau vienišus žmones, atskiras ledo lytis dreifuojančias kur nors Barenco jūroje – vienas nuo kito atsiskiria, kitas bando prisišlieti.

O tarp tų vienišų suaugusių dar vienišesnis jaučiasi nedidelis berniukas. Gimęs ne iš meilės ir augantis be jos. Ant vaiko kambario sienos galima pastebėti animacinio filmo „Nerealieji“ (angl. „Increadibles“, 2004 m.) plakatą – tai filmas apie superherojų šeimą – tokią šeimą, kokios Alioša niekada neturėjo. O jam dingus tėvai susizgrimba, kad niekada sūnaus taip ir nepažinojo – nieko nežinojo nei apie jo pomėgius, nei apie talentus, nei apie draugus.

Jei visi aukščiau išvardyti personažai yra arba pasyvūs, arba sutelkti į save, tai šiokios tokios energijos įneša Aliošos paieškomis užsiimantys savanoriai (akt. Yanina Hope, Aleksey Fateev).

Aktoriai ir techninė pusė

Bendras aktorių pasirodymas stebina gerąja prasme. Maryana Spivak ir Aleksejus Rozinas kuria du skirtingus, tačiau vientisus ir visiškai įtikinančius personažus – M. Spivak vadinama Ženia yra impulsyvi, o A. Rozino Borisas – šaltas kaip ledas. Tačiau akivaizdu, kad nors ir visiškai skirtingi, tiek Ženia, tiek Borisas nesielgia taip, kaip tokioje situacijoje žmonės turėtų elgtis. Latvis Andris Keišsas (Antonas) ir Marina Vasilyeva (Maša)  jiems puikiai akompanuoja. Atskiro paminėjimo verta scena pas Ženios motiną – tikrą velnio bobutę, spjaudančią karčią tulžį į visus kampus. Apskritai vertinant personažų emocijos atrodo kartais netgi gąsdinančiai tikros.

„Nemeilę“ nufilmavo ištikimas A. Zviagintsevo juostų operatorius Michailas Krichmanas. Jo lėtas kameros judesys ir kuria tiek tą sunkiai nupasakojamą, tačiau A. Zviagintsevo filmuose aiškiai juntamą kino poetiką, tiek slegiančiai baugią atmosferą. Kartais kamera pasigauna nereikšmingą detalę ar epizodinius personažus, ir tik paskui, šiek tiek pavedžiojusi žiūrovus už nosies, atveda prie pagrindinių veikėjų. Kartais pažaidžiama stambiais planais, kartais kamera nukrypsta į vėlaus rudens pilką peizažą. Apskritai pilka spalva dominuoja visoje scenografijoje – čia tik švysteli raudona Aliošos striukė ir ryškiai oranžinės savanorių liemenės. Apskritai kiekvienas kadras savo koloritu iš ekrano tiesiog spinduliuoja tą stingdantį šaltį, tvyrantį tarp filmo personažų. Prie to prisideda ir muzika – nesudramatinta, subtili, tačiau kurianti nuolatinę nelaimės nuojautą.

Reziumė

„Nemeilė“ yra nepaprastai stipri ir emociškai paveiki drama, per vienos šeimos prizmę iškelianti visos Rusijos visuomenės problemą. Šaltumas ir susvetimėjimas, empatijos stoka ir susikoncentravimas į save bei iš kartos į kartą perduodama nemeilė. Filmas po savęs palieka slogų įspūdį bei gilų emocinį pėdsaką, verčiantį mintimis vėl ir vėl grįžti prie personažų ir jų išgyvenimų. Jis tikrai netiks tiems, kas įpratę prie lengvų žiūralų, kas kine „nori pailsinti smegenis“, tačiau rimtojo kino mėgėjams A. Zviagintsevo „Nemeilė“ turėtų tapti vienu didžiausių šių metų atradimų.

8.5
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
10
Kinematografija
8.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles