KP’17 Tobuli melagiai

Komedijos žanre besispecializuojantis italas Paolo Genovese pristato naujausią savo darbą – dramediją „Tobuli melagiai“ (it. „Perfetti sconosciuti”). Šis filmas jau spėjo susilaukti milžiniškos sėkmės gimtinėje, kur sales užpildę italai filmui atnešė didesnį nei 16 mln. eurų uždarbį, o kūrybinė komanda namo išsivežė dvi prestižines „David di Donatello“ statulėles, kuriomis apdovanoja Italijos kino akademija. Festivalio „Kino pavasaris“ repertuare prie skirtingų šio filmo seansų dažnai pamatysi užrašą, kad visi bilietai išparduoti, tad ir lietuvius ši komiška drama traukia į kino sales. Ir tikrai pelnytai!

Psichoterapeutė Eva (akt. Kasia Smutniak) ir plastikos chirurgas Roką (akt. Marco Giallini) į svečius vakarienei pakviečia savo draugus: neseniai susituokusius Bianką (akt. Alba Rohrwacher) ir Kosimą (akt. Edoardo Leo), sutuoktinius Lele (akt. Valerio Mastandrea) ir Karlotą (akt. Anna Foglietta) bei su žmona išsiskyrusį kūno kultūros mokytoją Pepę (akt. Giuseppe Battiston), kuris vakaro metu turėjo pristatyti savo naująją mylimąją Liučiją, tačiau ši netikėtai apsirgo ir negalėjo atvykti. Draugai sėda prie stalo, valgo Roko paruoštus patiekalus, šnekučiuojasi apie gyvenimą. Vakaro paįvairinimui Eva pasiūlo žaidimą: visi privalo padėti savo mobiliuosius telefonus ant stalo. Kiekviena gauta žinutė ar elektroninis laiškas turi būti perskaityti girdint visiems svečiams, visi skambučiai atsiliepiami tik įjungus garsiakalbį. Žaidimas turėtų parodyti, kad nė vienas draugas neturi ko slėpti. Tačiau argi taip būna? Prasidėjęs kaip linksma ir intriguojanti pramoga, galiausiai žaidimas atskleidžia tamsiausias draugų paslaptis.

Neabejotinai stipriausias filmo komponentas yra scenarijus. Meistriškai parašyta juosta pradžioje įtrauks į lengvus ir nebanalius draugų pokalbius, o vėliau įsuks į viena po kitos demaskuojančių paslapčių pasiutpolkę. Stebint, kaip susirenka draugai, sėdasi prie stalo ir aptarinėja kitus savo pažįstamus, kasdienybės peripetijas, pasijunti lyg pats būtum pakviestas į Evos ir Roko namus. Veikėjų dialogai buvo be galo organiški, gyvybingi ir žaismingi. Pokalbiai skambėjo taip, kaip iš tikro kalba susitikę geriausi draugai, tad filmo pradžioje ne vienas žiūrovas atpažins pažįstamą situaciją iš susitikimų su savo kompanija.

Pradėjus žaisti žaidimą, po truputį į dienos šviesą pradėjo lįsti ir įvairios veikėjų paslaptys. Besivystant siužetui, kūrėjai nuosekliai didino naujų draugų gyvenimo detalių svorį. Dėl to pirmiausiai pamatome, kaip personažai teisinasi dėl mažų ir nereikšmingų smulkmenų, o juostai pasiekus kulminaciją į viešumą išlenda gyvenimus keičiančios detalės. Pasirinkę tokį nuoseklų įtampos didinimo kelią, kūrėjai filmo pradžioje mus vilioja ir erzina, kol galiausiai visiškai įtraukia.

Tačiau keitėsi ne tik atskleidžiamų faktų stiprumas. Natūraliai keitėsi ir visa filmo nuotaika. Nebuvo kardinalaus perėjimo nuo balto iki juodo emocinio fono. Viskas tekėjo tolygiai, taip pat natūraliai, pamažu keitėsi ir nuotaika. Galima įžvelgti ir paralelę tarp jausminės atmosferos ir mėnulio. Veikėjai vakarieniauti susitiko per mėnulio užtemimą. Kaip mėnulis po truputį temo, temo, taip ir vakarienės nuotaikos po truputį tamsėjo. Galbūt ir šioje situacijoje dėl visko kaltas mėnulis?

Tačiau tada, kai jau atrodė, kad pasiektas visiškas emocinis dugnas ir blogiau būti negali, Paolo Genovese vėl įneša šiek tiek teigiamos energijos ir šviesos. Filmas užbaigiamas sąlyginai teigiama gaida ir tai, mano nuomone, teisingas kūrėjų pasirinkimas. „Tobuli melagiai“ didžiąja savo dalimi buvo puiki komedija, privertusi juoktis iki pilvo skausmo. Dėl to būtų buvę keistoka, jei tokia juosta, nors ir turinti ypatingai dramatiškų elementų, pasibaigtų it kokia depresyvi tragedija.

Filmas artimas ir todėl, kad užkabinama daug amžinųjų temų – tėvų ir vaikų santykiai, ilgą laiką vedusių žmonių krizės, kai kurių vyrų susižavėjimas daug jaunesnėmis merginomis ir t.t. Tai yra temos iš mūsų, jūsų, kitų žmonių gyvenimo, tad tie pokalbiai tokie artimi, o juokai tokie saldūs. Nes ir mes per dantį patraukiame pažįstamą su daug jaunesne mylimąja. Ir mes buvome nesukalbami paaugliai, kuriems vienas iš tėvų buvo aršiausias priešas. Juostos humoras toks plastiškas ir universalus, kad bus suprantamas didžiosios dalies auditorijos ir nebent didžiausi bambekliai išeis iš salės nenusišypsoję nė karto.

Ir nors daugelis filmo aspektų yra universalūs, viena pagrindinių temų ypač aktuali šiandien. Pagrindinis draugų žaidimo įrankis, mobilusis telefonas. „Mobilusis telefonas yra tarsi mūsų „juodoji dėžė““ – teigia filmo režisierius ir istorijos autorius Paolo Genovese. Panašiais žodžiai kalba ir plastikos chirurgas Rokas, savo žmonai teigdamas, kad į tuos „daikčiukus“ mes sudėjome viską – savo paslaptis, nuoskaudas, džiaugsmus. Visą save. Ir nors ypatingai daug šios temos juostoje ir nėra nagrinėjamos, tie keli veikėjų pamąstymai gali pasėti ir vidinę diskusiją apie šiuos mūsų gyvenimo okupantus.

„Tobuli melagiai“ yra kiek teatrališkas filmas, nes beveik visas veiksmas vyksta toje pačioje patalpoje – Roko ir Evos bute. Tačiau nuo stagnacijos, nuobodulio ir pojūčio, jog sėdi ne kino, o dramos teatro salėje, gelbsti dinamiškas kameros darbas bei montažas. Gyvybe alsuojantys dialogai ir vienas kitą keičiantys siužeto vingiai neleidžia snūstelėti, tad veiksmas vienoje erdvėje ne tik, kad netrukdo, bet ir padeda susikoncentruoti į veikėjų pokalbius, kurie šiame filme plaukte plaukia.

Gyvybingi ir šmaikštūs dialogai nebūtų funkcionavę be geros aktorių vaidybos. Komiškoje filmo dalyje galbūt kartais ir buvo linkstama link to komiško teatrališkumo, tačiau tai nebuvo esminis negalavimas, veikiau, neryškus kartais išlendantis simptomas. Aktoriai, diktuojant filmo nuotaikai, taip pat natūraliai persiorientavo iš komizmo į dramatiškumą. Veikėjai buvo įvairiapusiški, kartais šaržiški, bet nenuobodūs ir nebanalūs. Vėlgi, kaip situacijose, taip ir veikėjuose galbūt atpažinsite save ar savo gerą draugą.

„Tobuli melagiai“ – tobulas potyris kine, jeigu tikitės ne tik smagiai pasijuokti, bet ir pamąstyti. Jūs juoksitės, galbūt nubrauksite ne tik juoko, bet ir liūdesio ašarą. Artimi ir įtraukiantys dialogai, spalvingi veikėjai ir netikėtas siužetas neleis nuobodžiauti. O kartais tarp komedijos ir tragedijos balansuojanti juosta išprovokuos jus pagalvoti, kaip gerai pažįstate savo artimiausius žmones?