Tai jau trečias pilnametražis animacinis filmas paremtas Belgų komiksų rašytojo Peyo (Pierre Culliford) sukurtais mėlynaisias žmogeliukais. Trijų obuolių dydžio mėlyni humanoidai su baltomis kepurėmis gyvena grybų formų nameliuose kažkur stebuklingame miške. Visiems tikrai pažįstami arba tikrai kur nors matyti. Ir nors ši dalis jau trečia, tačiau nemačiusiems nei pirmos, nei antros, nėra ko pergyventi, nes scenaristai pasirūpino, kad viskas būtų aišku.
Istorija prasideda tuo, kad Smurfų kaimelyje visų smurfų vardai atitinką jų pagrindinę savybę/gebėjimą: Smalsuolis, Linksmuolis, Gražuolis, Pokštininkas ir pan, o jų visų vadas yra Tėtis Smurfas. Tačiau kaimelyje gyvena ir viena vienintelė mergaitė – Smurfytė – kurios vardas kaip ir nieko nereiškia. Kadaise ją iš molio nulipdė piktasis burtininkas Gargamelis ir atgaivino tam, kad ji padėtų jam surasti Smurfų kaimelį. Gargamelio tikslas yra išsiurbti iš Smurfų jų magiškas savybes ir jas sugėrus tapti pačiu galingiausiu burtininku. Jam, aišku, padeda sarkastiškasis katinas Azraelis ir kažkoks keistas paukštis. Kaip bebūtų, piktąją Smurfytę palietė gerųjų Smurfų magija ir ji, tapusi geriete (ir, aišku, iš juodaplaukės blondine), susivienyja su Smurfais prieš Gargamelį. Taip saldu, kad jaučiu burnoj tirpstant cukrų.
Tęsiant pagrindinę filmuko idėją, kadangi Smurfytė yra pasimetusi ir nesupranta savo tikslo, ji nusprendžia leistis į kelionę ieškoti Pamiršto Kaimelio Uždraustajame Miške, nes sužino, jog Gargamelis kėsinasi ir į Pamiršto Kaimelio gyventojus. Prie jos prisijungia Protinguolis, Neranguolis bei Smurfytę įsižiūrėjęs Stipruolis. (Lyrinis nukrypimas – velniai žino kaip veikia Smurfų lytiškumas ir kaip jie dauginasi, kadangi visi yra kaip ir vyriškos giminės išskyrus “netikrą smurfę” Smurfytę, todėl visos romantinės linijos man asmeniškai kelia dviprasmiškus jausmus.) Čia ir prasideda nuotykių kupina kelionė į Pamirštą Kaimelį, kur jie sutinka netikėtus gyventojus. Draugystė, laimė, grožis ir gėris susivienyja prieš piktąjį nevėkšla burtininką ir jo pakalikus.
Kadangi istorija yra ant tiek banali ir nuspėjama, manau kiekvienas skaitantis galėtų atspėti kaip viskas baigiasi ir kas gyvena Užmirštajame Kaimelyje. Šis “multikas”, mano nuomone, paremtas vizualumu ir buvo tikslingai kurtas, kad būtų kuo stipresnis efektas žiūrint jį 3D efektu. Kai visas vaizdas paremtas efektu, natūraliai trūksta istorijos. Gaunasi tokia “nuotykis vardan nuotykio” situacija, kuri suaugusiems turėtų būti nuobodoka ir nuvalkiota, tačiau labai įspūdinga vaikams. Man ši juosta priminė vaikišką žaidimą skirtą žaisti mobiliuoju ar planšete, nes nuolat reikia įveikti kliūtį (ne gudrumu ar sumanumu, o vikrumu/jėga/greitumu) arba nuo ko nors pabėgti/atimti/pačiupti/išmesti/pagauti/išgelbėti ir panašiai. Todėl jeigu norit, kad vaikas pusantros valandos sėdėtų išsižiojęs kai ekrane viskas šokinėja, mirga, krenta, lekia ir keičiasi – puikus pasirinkimas. Bet jeigu ieškot logikos, sumanumo ir pamokančios istorijos – tikrai dairotės ne ten.
Kas gerai – gėris triumfuoja kiekviename žingsnyje, o skirtingi personažai, kad ir kokie jie bebūtų (pikti ir liūdni ar linksmi ir išdykę) – visi reikalingi ir svarbūs. Išaukštinamas buvimas savimi, kas yra labai sveikintina formuojant jaunojo žiūrovo sąmoningumą. Be to, šis animacinis filmas yra puikus variantas tiems, kurie nenori multikuose matyti smurto, kad nereikėtų per daug mąstyti ir nori “popkorniškos” pramogos su lengvu moralu.
