Komikų – belgo Dominique‘o Abelio ir kanadietės Fionos Gordon – duetas žiūrovus linksmina jau daugiau kaip 20 metų. Pradėję trimis trumpametražiais („Ačiū, Kupidone“ (pranc.„Merci Cupidon“, 1994 m.), „Rosita“ (2000 m.) ir „Balansavimas ties laukine riba“ (angl. „Walking on the Wild Side“, 2000 m.)), 2005 m. pristatė savo pirmąjį ilgo metro filmą – komediją „Ledkalnis“ (pranc. „L‘iceberg“). Toliau sekė dar dvi komedijos – muzikalioji „Rumba“ (2008 m.) ir šiokių tokių draminių elementų įgijusi „Fėja“ (pranc. „La fée“, 2011 m.). Visus juos Lietuvos kino žiūrovai turėjo progos pamatyti per „Kino pavasario“ festivalius. Pernai savo filmus nuo A iki Ž kuriantis duetas pristatė jau ketvirtąją ilgo metro juostą – taipogi komediją „Pasiklydę Paryžiuje“.
Atšiaurioje Kanadoje gyvenančios Fionos teta Marta nusprendžia kraustytis gyventi į Paryžių. Bėga metai, užaugusi Fiona (akt. Fiona Gordon) dirba bibliotekoje. Vieną dieną iš savo tetos (akt. Emmanuelle Riva) ji gauna laišką, kuriame ši prašo pagalbos – 88 metų tetulė jaučiasi sveika ir gyvybinga, ir visai nenori kraustytis į senelių namus. Tad Fiona nieko nelaukusi susikrauna didžiulę raudoną kuprinę ir patraukia į Paryžių. Tačiau romantiškasis meilės miestas prancūziškai nekalbančią ir sunkiai naujoje erdvėje besiorientuojančią atvykėlę pasitinka ne itin svetingai. Dar blogiau – teta Marta kažkur dingusi, o įkritusi į Seną Fiona praranda visą savo bagažą, kurį kaip sraigė tampėsi ant nugaros. Tad nieko keisto, kad Paryžiuje ji jaučiasi truputį vieniša, nelaiminga ir pasimetusi. Tačiau nėra to blogo, kad neišeitų į gera – Fionos kuprinę randa Gulbių saloje prie Laisvės statulos kopijos gyvenantis benamis Domas (akt. Dominique Abel) ir visai nepasikuklina pasinaudoti svetimais daiktais bei pinigais. Beklaidžiojančių po Paryžių Domo ir Fionos keliai neišvengiamai susikerta – tačiau Fionai žūtbūt reikia surasti nežinia kur šiame mieste prašapusią tetą Martą…
Tie, kam F. Gordon ir D. Abelio kūryba jau yra pažįstama, neturėtų nusivilti – savo filmams scenarijus rašantis, režisuojantis, vaidinantis ir prodiusuojantis duetas vėl pristato sau būdingą lengvą, šviesią, muzikalią, spalvingą juostą, atkartojančią geriausias Charlio Chaplino, Busterio Keatono ir Jacques‘o Tati komedijų tradicijas. Kaip ir ankstesniuose jų filmuose, čia dominuoja ryškios spalvos, neapsieinama be šokio, o personažai dažnai kenčia dėl savo nerangumo. Būtent iš to nerangumo, sinchronizuoto nesinchroniškumo (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų) ir kyla daugiausiai komiškų situacijų, priverčiančių žiūrovus nuoširdžiai juoktis. Humoras šiame filme dažniausiai lengvas, tačiau nebūtinai paviršutiniškas – kai kuriais atvejais juoką sukelia elipsės ar nujautimai, kuriuos sufleruoja gausios užuominos. Vis tik netrūksta ir aštresnių epizodų, šiai komedijai pridedančių papildomo svorio ir atskleidžiančių filmo kūrėjų sugebėjimą komiškumą sėkmingai išgauti skirtingais būdais.
Pagrindinės šios juostos žvaigždės (kaip ir bet kuriame kitame jų filme) yra patys F. Gordon ir D. Abelis. Šiame filme jie – vėl savo stichijoje, plastiški, spalvingi ir ryškūs. Truputį principingi (Fiona), truputį atžagarūs (Domas), o abu – truputį naivūs, truputį pasimetę, truputį drovūs. Tačiau šalia jų ne ką blankiau spindi prancūzų kino legendos Emmanuelle Riva ir Pierre‘as Richardas. Nors jųdviejų pasirodymo laikas labai trumpas, „Pasiklydę Paryžiuje“ yra unikali proga šiuos aktorius paskutinį kartą išvysti kartu vaidinančius kine. E. Rivai, nominuotai Oskarui už vaidmenį Michaelio Haneke‘s dramoje „Meilė“ (pranc. „Amour“, 2012 m.) tetulės Martos vaidmuo juostoje „Pasiklydę Paryžiuje“ tapo vienu iš nedaugelio jos pasirodymų ilgoje filmografijoje, kur ji atskleidžia komikės amplua – kad ji yra puiki dramos aktorė visiems seniai žinoma. Deja, pati E. Riva šio filmo jau nebepamatė – filmavimai jau buvo baigti, tačiau juosta dar nebuvo sumontuota, kai pasaulį pasiekė žinia apie aktorės mirtį. Tačiau jos ir kitos prancūzų kino legendos – P. Richardo – šokis ant suoliuko yra viena gražiausių šio filmo scenų. Be jų šioje komedijoje dar šmėkšteli ištikimas F. Gordon ir D. Abelio palydovas Philippe‘as Martzas, šįkart vaidinantis tetulės Martos kaimyną poną Martaną.
F. Gordon ir D. Abelio filmuose lokacija taip pat dažnai įgyja ypatingą reikšmę. Tad visai pagrįstai galima tarti, kad šįkart labai svarbiu filmo personažu tampa Paryžius – su Sena ir turistiniais laivais (bateau-mouche), Gulbių sala (Île-de-Cygnes) ir joje esančia vietine nedidele Amerika – Laisvės statulos kopija, apie kurią kažkodėl žino nedaugelis, metro stotimis bei, žinoma, Eifelio bokštu. Be to, šis filmas labai artimas patiems jo kūrėjams – D. Abelis ir F. Gordon susipažino būtent Paryžiuje, kaip ir pagrindiniai šios naujos komedijos personažai jie jautėsi mažumėlę pasimetę, ypač Fiona, kadangi atvykusi iš anglakalbės Kanados dalies taipogi nemokėjo prancūzų kalbos.
Juosta iš tiesų daugiausia filmuota Paryžiuje, kūrybinė grupė buvo gavusi ypatingą leidimą filmuoti Eifelio bokšte vieną valandą iki uždarymo ir vieną valandą po. Kai kurioms scenoms panaudoti specialieji efektai ir kompiuterinė grafika. Techninė pusė iš esmės įgyvendinta gerai. Dar kartą norisi atkreipti dėmesį į juostos koloritą – jau minėjau, kad kaip ir kitose šio dueto filmuose, taip ir šioje komedijoje dominuoja skaidrios, ryškios spalvos. Filmo fone skamba ir pakilios, ir šiek tiek nostalgiškos melodijos, puikiai papildančios ekrane rodomus vaizdus.
„Pasiklydę Paryžiuje“ – dar viena spalvinga, lengva ir skaidri komedija iš F. Gordon ir D. Abelio rankų. Geriausias C. Chaplino, B. Keatono ir J. Tati tradicijas atkartojanti ir tęsianti juosta nuteikia pakiliai ir žaismingai. Komiškumas išaunamas įvairiomis priemonėmis, švelnus humoras puikiai dera su aštresniais kabliukais, kas tiesiog patvirtina pačių autorių prisipažinimą, kad jų kuriami personažai yra maždaug vidurys tarp naivių, linksminančių klounų ir dažnai negailestingų bei tiesmukų juokdarių. Vis tik naivumas dažniau nugali aštrias pašaipas, todėl įspūdis, kurį šis filmas palieka skambant romantiškai pabaigos užsklandos melodijai, yra malonus ir lengvas.
