Lenktynės, gaudynės gatvėse, susišaudymai ir suktybės. Tai yra gana dažnas vaizdas kino ekranuose, kai bene bet kuris šiek tiek trilerio elementų turintis veiksmo filmas bando visą tai įkorporuoti į savo siužetą. Reikia pripažinti, kad šiais metais kine pasirodė ir dar pasirodys ne vienas su vagystėmis ir automobiliais susijęs veiksmo filmas, tačiau iškyla klausimas, ar jų išpildymas yra vertas kino salės. Dėl „Vaikio ant ratų“ galima būt ramiems.
Filmas pasakoja apie labai jau savotišką jaunuolį Vaikį, turintį nepaprastai gerus gabumus už vairo. Retai iš rankų muzikos grotuvą paleidžiantis jaunuolis geba nepriekaištingai išsisukti iš visų situacijų, kai reikia sukti nusikaltėlių (ir savo) uodegas nuo kalėjimo. Netikėtai Vaikio gyvenime atsiranda tokia pat muziką mylinti mergina, kuri suteikia jam priežastį trauktis iš nusikalstamo pasaulio ir gyventi paprastą gyvenimą. Tiesa, kartą įžengęs į tą pasaulį retai rasi kelią atgal.
Britų režisierius Edgaras Wrightas yra tikrai žinomas vardas kino pasaulyje. Gal jis ir ne daug sako mums, lietuviams, tačiau jo darbai yra tikrai išskirtiniai ir atkreipė dėmesį. Neabejotinai, daug kas yra matę jo filmus „Zombis vardu Šonas“ ar „Skotas Piligrimas prieš pasaulį“. Labai savitą stilių turintis režisierius dažniausiai pasikliauja savo gebėjimais rašyti scenarijų ir labai retai pralošia. Tai ir patvirtina „Vaikis ant ratų“. Tai yra labai gerai apgalvotas kriminalinis veiksmo filmas, kuriame kiekviena detalė yra labai svarbi.
Pirmiausia, tai pati istorija. Taip, ji… matyta. Ne vieną ir tikrai ne dvidešimt kartų. Tačiau joje besipinantys herojai yra visai kitokie. Yra šaltų, ramių, yra visiškai nurautų, gal kažkiek nevėkšlų ir dar daugiau įvairiausio plauko nusikaltėlių. Bet geriausia viso to dalis, kad visi jie yra skirtingi. Pora herojų iš neutralių galiausiai perlipa vieną ar kitą barikadų pusę, o tai sukuria šiokią tokią intrigą. Niekada nežinai, kas, ką ir kaip padarys. Vos keli veikėjai yra absoliučiai aiškūs. Visi kiti – nėra nuspėjami iki paskutinės jų minutės kadre.
Reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, jog šis filmas yra ganėtinai protingas. O jei tiksliau – jame labai svarbūs veikėjų pokalbiai. Svarbūs ta prasme, kad leidžia dar labiau juos pažinti ir suprasti vėlesnius jų poelgius. Kiekvienas jų kuria save nuo filmo pradžios ir nėra kažkoks tai atskirtas. Taigi, sukuriamos savotiškos gijos su žiūrovais, leidžiančios pasirinkti ką palaikyti filmo metu. Ir nors filmo trukmė nėra jau tokia ilga, jos užtenka absoliučiai išpildyti visus pasirodančius personažus.
Trumpa trukmė ir daugybė dialogų neprailgsta, mat veiksmo čia taip pat apstu. Jis prasideda nuo pirmos minutės ir yra papildomas be galo geru, beveik nenutylančiu garso takeliu. Galbūt todėl, kad garsas sklinda iš Vaikio ausinių, o jos, prijungtos prie begalės iPod‘ų, visuomet leidžia garsą. Muzika yra pati įvairiausia ir tai dalinai primena smagų „Galaktikos sergėtojų“ garso takelį, kuris vertė judinti kojas ir krutėti kėdėje nuo pradžios iki pabaigos. Taip buvo ir čia.
Prie viso šito prisideda ir smagus humoras, vis praskaidrinantys kiek įtemptą filmo siužetą. Jis leidžia atsikvėpti po ilgų veikėjus plėtojančių pokalbių ir įtemptų gaudynių ar susišaudymo scenų. Viskas yra sudėliota proporcingai ir tokia nuolatinė kaita tikrai neleis nuobodžiauti sėdint kine.
Kalbant apie technines filmo dalis, labai plėtotis nėra kur. Viskas yra sukurta labai kokybiškai. Jau nuo filmo pradžios tampa aišku, jog matysime tikrai kokybiškas veiksmo scenas, o net ir labai elementarus pasivaikščiojimas iki kavinės bus tikrai išskirtinis. Vientisų kadrų čia yra ne vienas ir jie atrodo labai gerai.
Na ir paskutinis filmo akcentas – tai aktoriai. Kiekvienas jų išpildė savo vaidmenį pagal turimą potencialą. Gerai, galbūt Kevinas Spacey‘is tikrai gali padaryti daugiau ir geriau, bet čia jo veikėjas neturėjo tiek jau ir daug ekrano laiko. Labiausiai nustebino pagrindinį vaidmenį atlikęs Anselis Elgortas. Po pirmųjų seansų buvo sunku įsivaizduoti, kaip galima į jį žiūrėti tokia filme, bet galiausiai pasirodė, kad jis šiam vaidmeniui buvo kaip nulietas. Prie jo prisijungė ir Jonas Hammas, geriausiai žinomas iš „Mad Men. Reklamos vilkų“. Jo keistai įdomus šarmas ir valiūkiška šypsena labai tiko jam priskirtam veikėjui. Jamie‘io Foxxo personažas Betsas buvo tiesiog iki negalėjimo įkyrus. Neabejotina, kad toks tikslas ir turėjo būti, bet vis norėjosi, kad kas nors ir kuo greičiau jį filme užlenktų. Ir tai vis neįvyko. O tai taip erzino, nes jis buvo toks absurdiškai bjaurus veikėjas, kad retai kada kyla tokie jausmai žiūrint filmą. Kiek blankesni, bet ne ką prasčiau pasirodę buvo Elza Gonzalez ar Johnas Bernthalis. Tuo tarpu Lily James, suvaidinusi Vaikio simpatiją, eilinį kartą nesugebėjo laimėti simpatijų ir daugiau ar mažiau tiesiog egzistavo kaip siužeto dalis.
„Vaikis ant ratų“ yra be galo smagus, inteligentiškas veiksmo filmas su mašinomis ir susišaudymais. Atrodo, būtų sunku įsivaizduoti, jog toks sakinys apskritai yra įmanomas, tačiau. Retas filmas geba taip gerai apjungti viską, ką galima išvysti sukurti vieną ištisą, nenuilstančią ir daug gerų emocijų sukuriančią visumą. Šiam filmui tikrai negaila visų jam skiriamų liaupsių ir tai bene vienas rimčiausių konkurentų į geriausią vasaros filmą. Ir nors vasara dar tik prasidėjo, su tokiu pareiškimu galima nueiti labai toli. Tai filmas, kurį galima žiūrėti ne kartą ir mėgautis kaip gera Queen muzika.
