Ar jau pasiilgote geltonųjų pimpačkiukų? Sakote, 2015-aisiais gavote tokią jų dozę, kad mažai nepasirodė? Bet žinote ką? Tai visai nesvarbu, nes geltonieji pakalikai nusiteikę nauja banga šturmuoti kino teatrus. Tad galite nusiteikti, kad ir ši vasara bus ryškiai geltona, net jei lietuviškoje padangėje saulė spindulių ir pašykštės. Tačiau trumpai dar reikėtų patikslinti vieną detalę – šįkart geltonieji pimpačkiukai nebus pagrindinės filmo žvaigždės – šiemet į kino ekranus jie grįžta kaip didžiojo piktadario Gru ištikimi pakalikai. Jau trečią kartą…
Tik tiek, kad pats Gru jau senokai „ant vinies pakabinęs“ visokias nedorybes – priešingai, dabar jis visiškai šeimos žmogus, atsidavęs savo įdukroms Margo, Editai ir Agnei, bei antrojoje serijos dalyje sutiktai meilei Liusei. Pažvelgus į Gru profesinę veiklą taip pat akivaizdu, kad nenaudėlio gyvenimas – jau praeitis. Gru dabar pats kartu su Liuse ir kitais agentais medžioja viso pasaulio blogiukus. Tik štai, pasitaiko vienas, kuris vis išsprūsta, ir Gru niekaip nepavyksta jo pagauti – XX a. devintojo dešimtmečio televizijos žvaigždė „Blogius“ Baltazaras Bratas, kuris taip iki šiol ir nesugebėjo išaugti iš to laikotarpio ir gyvena savo vaikystės trumpos šlovės nostalgija. Taip jau nutinka, kad Bratas gerokai pagadina gyvenimą Gru ir Liusei, o čia dar Gru turi suvirškinti netikėtą naujieną – jis turi dvynį brolį Dru! Kita vertus, galbūt iki šiol nematytas ir nepažintas brolis įkvėps naujiems žygiams – juolab, kad protestuodami prieš Gru neveiklumą ir niekšybių badą jį paliko beveik visi geltonieji pakalikai…
Ne paslaptis, kad iki begalybės kuriamų populiarių filmų tęsiniai ilgainiui yra linkę prastėti. Apie pimpačkiukus, to, ko gero, nebūtų galima kategoriškai teigti. Tiesa, nors pati istorija ir nėra labai originali, serija žiūrovų simpatijas labiausiai pavergė geltonais padarėliais, tačiau 2015 m. sukurtas šalutinis serijos filmas, kuriame jie iš antraplanių staiga tapo pagrindiniais personažais, parodė, kad vis tik kas per daug, tas nesveika – ar, šiuo atveju – nebejuokinga. Trečiojoje „Bjauriojo aš“ (angl. „Despicable Me 3“) dalyje pimpačkiukams skiriama maždaug tiek pat laiko ir progų pasireikšti, kiek tai buvo įprasta dviejose pirmosiose šios serijos dalyse. Toks dozavimas yra neabejotinai geras sprendimas, tačiau…
Jei tikitės, kad šis filmas sužavės originalumu, tokias viltis geriau palikti namie ir į kino teatrą nesinešti. Juo nepasižymi nei pagrindinė siužetinė linija, nei pimpačkiukų juokeliai – visa tai jau žinoma, matyta ir rodyta – ir ne vieną kartą. Kita vertus, ko gero, šios serijos žiūrovams originalumas nėra pagrindinis kriterijus, dėl kurio jie eis į kino sales ir žiūrės šį filmą. Tie, kas tiesiog pasiilgo kurį laiką nematytų personažų ir naujų jų nuotykių, turėtų likti patenkinti.
Taigi, filmo personažai – šįkart ir vėl pamatysime paniurėlį Gru, kuris dabar jau nebe toks paniurėlis, koks buvo pačioje serijos pradžioje, su užgriuvusiomis mamos pareigomis bandančią susidoroti Liusę (kurios pastangos kartais atrodo truputį dirbtinės – na , motinystė nėra kažkas, ko mokomasi iš vadovėlio ir kas vertinama pažymiu), tris Gru įdukras – rimtuolę Margo, realistę Editą, bei dėl vienaragių tiesiog sutirpstančią mažylę Agnę. Ir, žinoma, pimpačkiukai – jie tokie, kokius žiūrovai myli ir tikisi pamatyti – gal tik savo kalbų mikso greitakalbe plepa truputį mažiau.
Tad jei šie seni pažįstami yra lygiai tokie, kokius prisimename iš ankstesnių serijos filmų, trečiojoje dalyje laukia pažintis su dviem ryškiais naujais personažais – blogiuku Baltazaru Bratu ir Gru dvyniu broliu Dru. Pirmasis stoja į atsilaisvinusią pagrindinio piktadario vietą – tačiau nepaisant to devintojo dešimtmečio stilistikos ir per anksti žvaigžde tapusio vaiko, staiga praradusio populiarumą, priešistorės, yra iš esmės šabloninis – egocentriškas, kvailas, apsėstas didybės manijos, kas galiausiai nuveda jį ten, kur pagal visus scenarijaus dėsnius ir turėtų nuvesti.
Tuo tarpu auksinėm sruogom besiplaikstantis Dru tampa tuo, kuris pagaliau išjudina Gru. Vis tik čia labiau norėjosi brolių kontrasto – ir ne tik primityvaus spalvinio (juoda – balta), tačiau tai liko neišnaudota.
Vis tik negalima nepastebėti ir nepagirti filmo kūrėjų darbo – nors pagrindinė siužetinė linija, kaip jau minėta, originalumu nepribloškia ir, maža to, yra gana lengvai nuspėjama, visai smagu gaudyti tam tikras potekstes ar užuominas, išlendančias iš tam tikrų detalių, juokelių ir panašiai. Itin stiprią žinutę siunčia garso takelis – ypač tada, kai jis lydi Baltazaro Brato veiksmus. Telieka šifruoti šias filme saikingai išmėtytas populiariosios kultūros užuominas – galbūt jaunesniems žiūrovams jos nebus įkandamos, tačiau vyresniems jos sukuria papildomų progų nusijuokti.
Taigi pereinant prie techninės dalies aptarimo, ko gero, negalima nepaminėti tokių XX a. devintojo dešimtmečio hitų kaip „A-HA“ – „Take on Me“ ar Michael‘o Jacksono „Bad“, tačiau savas žinutes siunčia ir kiti žinomi kūriniai. Pati animacijos atlikimo technika yra maždaug tokia, kokios ir galima tikėtis ir prie kurios yra įpratę šios serijos gerbėjai, taip pat bent kelis kartus maloniai nustebina 3D efektas.
Vis tik atskiras atvejis – lietuviškas filmo įgarsinimas. Nors dauguma personažų įgarsinti pakankamai neblogai, vis tik sunkiai suprantamas tarmės ir provincialaus slengo vartojimas. Tai pasakytina apie Dru personažą – lietuviškoje šio filmo versijoje jis kalba taip, lyg būtų berniokas iš Suvalkijos lygumų… Nori nenori tai primena panašų lietuviško garsinimo košmarą – ryškiai žemaičiuojančią močiutę iš… Niujorko, antroje „Madagaskaro“ (angl. „Madagascar: Escape 2 Africa“, 2008 m.) dalyje. Ir nesinori labai smarkiai bambėti dėl sąmoningų kalbos kultūros klaidų, tačiau bent kelis kartus pakartojamas „ant rimto?“ visai sėkmingai galėjo būti ir „rimtai?“, dėl ko filmo juokingumas ar kalbos gyvumas tikrai nebūtų nukentėję.
„Bjaurusis aš 3“ – nors ir netrykšta originalumu, iš jo to, ko gero, ir nereikia tikėtis. Tad jei tik pavyks nustumti į šoną tą originalumo poreikį ir pro pirštus pažiūrėti į kiek kvailoką ir gana lengvai nuspėjamą scenarijų, filmas per daug nenuvils. Juk iš esmės jis yra skirtas tiems, kas jau spėjo pasiilgti Gru, Liusės, mergaičių ir, žinoma, pimpačkiukų – visi šie personažai įsisuks į naują nuotykį, žadantį gerą nuotaiką, smagius juokelius, laimingą pabaigą, tiesiančią perspektyvą dar vienam tęsiniui – o ką jie ten konkrečiai veiks, nėra taip jau ir svarbu… Tad ko daugiau bereikia?
