Recenzija

SCANORAMA. Kvadratas

SCANORAMA. Kvadratas
N-16Drama, Komedija

Metai:
2017 m.

Trukmė:
142 min.

Šalis:
Švedija, Vokietija, Prancūzija, Danija

Režisierius:

Ruben Östlund

Vaidina:

Claes BangElisabeth MossDominic WestTerry NotaryChristopher Læssø

7.5

Recenzijos autorius:
8.8
Redakcijos vertinimas:
7.8
Lankytojų vertinimas:
6

Recenzijos autorius:

Viktė Džiaugytė

Paskelbta:

2017 11 09

Švedo Rubeno Östlundo pavardė kino – ir ypač skandinaviško kino – mėgėjams yra jau gerai žinoma. Ir ne tik dėl šiemet laimėtos prestižinės Auksinės palmės šakelės Kanų kino festivalyje. Debiutavęs dokumentiniais filmais (trumpametražiu „Leiskime tiems kitiems pasirūpinti meile“ (šved. „Låt dom andra sköta kärleken“, 2001 m. ir ilgametražiu „Vėl šeima“ (šved. „Familj igen“, 2002 m.)), 2004 m. jis pristatė savo pirmąjį vaidybinį filmą „Gitaros mongoloidas“ (šved. „Gitarrmongot“). Po to (neskaitant trijų trumpametražių ir Kanuose pristatytos ilgametražės dramos „Žaidimas“ (angl. „Play“, 2011 m.)), R. Östlundas, galima sakyti, tapo etatiniu Švedijos pasirinkimu Oskarams – geriausio filmo užsienio kalba kategorijai kaip Švedijos kandidatai pristatyti trys jo filmai – fragmentiška, iš kelių skirtingų istorijų sudėliota drama „Atsitiktinumai“ (šved. „De ofrivilliga“, 2008 m.), absurdišką žmogaus elgesį pavojaus akivaizdoje nagrinėjanti dramedija „Force Majeur“ (angl. „Turist“, 2014 m.) ir šiemet Kanuose triumfavusi juosta „Kvadratas“ (angl. „The Square“). Galima pridurti, kad sužinojęs, jog „Force Majeur“ pelnė „tik“ Auksinio gaublio, bet ne Oskaro, nominaciją, R. Östlundas labai nusiminė ir savo nusivylimą parodė taip išraiškingai, kad vaizdo įrašas gana ilgai buvo internetinė sensacija. Ne mažiau emocingai jis džiaugėsi šiemet Kanuose atsiimdamas Auksinę palmės šakelę – ispano Pedro Almodóvaro vadovaujama žiuri „Kvadratą“ pripažino geriausiu festivalio filmu.

Trumpai apie filmo siužetą

Kristianas (akt. Claes Bang) vadovauja šiuolaikinio meno muziejui Stokholme. Muziejaus kieme įrengiama nauja instaliacija – Pietų Amerikos menininkės Lolos Arias projektas „Kvadratas“, skatinanti lygiateisiškumą, altruizmą, atjautą bei socialinę atsakomybę. Vieną dieną pakeliui į darbą Kristianą meistriškai apšvarina vagišių grupelė – atsidūręs suvaidinto incidento epicentre Kristianas tik po kurio laiko apsižiūri netekęs piniginės, mobiliojo telefono ir senelio dovanotų sąsagų. Vienas iš Kristiano darbuotojų Michaelis (akt. Christopher Læssø) pasiūlo savo bosui kiek netradicinį problemos sprendimo būdą – pasinaudoję kompiuterine programa jie nustato pavogto telefono buvimo vietą, tad Michaelio planas – parašyti grasinantį laišką ir išmėtyti į visų to namo gyventojų pašto dėžutes. Tuo pačiu metu kiti Kristiano kolegos (akt. Daniel Hallberg ir Martin Sööder) plėtoja kiek neadekvačią naujosios instaliacijos reklaminę koncepciją, o pats Kristianas leidžiasi į neatsakingus santykius su amerikiete žurnaliste Ana (akt. Elisabeth Moss).

Šiuolaikinės visuomenės grimasos

Kaip ir pernykštis filmas – įvykis „Tonis Erdmanas“ (vok. „Toni Erdmann, 2016 m.), taip ir R. Östlundo „Kvadratas“ kalba apie šiuolaikinės visuomenės problemas, ir, galima sakyti, kalba pasitelkdamas labai panašias priemones. Tik jei „Toniui Erdmanui“ buvo svarbiau parodyti visuomenės susvetimėjimą ir vienišumą, „Kvadratas“ veidrodį atsuka į dviveidiškumą.

Gyvename visuomenėje, kuri deklaruoja viena, tačiau elgiasi visai kitaip. Galime valandų valandas viešai diskutuoti apie socialinės atsakomybės svarbą, apie būtinybę mažinti socialinę atskirtį, moralinę prievolę padėti žemiau skurdo ribos gyvenantiems žmonėms (neretai dar apeliuojama ir į krikščioniškąsias vertybes) ir taip toliau. Tačiau atvirai prisipažinkime – praeidami pro elgetas dažnai paspartiname žingsnį, stengiamės jų nematyti ir negirdėti prašymų paaukoti „nors kelis centus“. Arba gailime nukankinto triušiuko, tačiau esame pasiryžę į gabalus sudraskyti tuos, kurie su tuo triušiuku taip pasielgė…

Toks yra „Kvadratas“, kurio centre atsiduria Kristianas – išsilavinęs, inteligentiškas, pasiturintis bobo. Toks, kurio vadovaujamas muziejus dilgina visuomenės nervus keistais projektais. Tačiau tuo pačiu ir toks, kaip ir absoliuti dauguma šiuolaikinės visuomenės – įlindęs į savo mobilųjį telefoną bei nenorintis – negalintis prisiimti nors kokios atsakomybės – o kai tą vis tik tenka padaryti, jis jaučiasi tarsi įspraustas į kampą, ima mykti ir nepatogiai muistytis.

Ypatingai stipriai tai parodo laukinio žmogaus alegorija, trunkanti nemažai laiko ir verčianti sulaikyti kvėpavimą. Mes linkę šalintis to žvėries – laukinio, neprognozuojamo, galbūt pavojingo. Geriau nuleisti galvą, paspartinti žingsnį, vengti akių kontakto, apsimesti nematomiems – gal taip žvėris – kad ir kas jis bebūtų – mūsų nepastebės ir paliks ramybėje. Žvėris necivilizuotas ir gali iškrėsti bet ką, jo akivaizdoje mes jaučiamės nejaukiai. Ir iš dalies jaučiamės kalti prieš jį, nes tuo pačiu atpažįstame jame tą pirmykštę laukinę dalelę savęs. Tačiau ar mes esame pakankamai civilizuoti humaniškai jį sutramdyti?

Kvadratas, Kristianas ir kiti

„Kvadratas“ dar įdomus tuo, kad tą šiuolaikinės visuomenės dviveidystę ištransliuoja praktiškai per vieną vienintelį personažą – Kristianą, kiti pasitarnauja kaip priemonės. O geriausia tai, kad Kristianas dėl to netampa hiperbolizuotu monstru, šunsnukiu, niekšu ar dar kuo nors – jis tėra vienas, eilinis, pasirinktas kaip pavyzdys. Žinoma, kai kurie jo veiksmai, įvertinant jo amžių, išsilavinimą, socialinę padėtį, yra visiškai neadekvatūs ir nepateisinami, tačiau Kristianas progresuoja – ilgainiui jis ima mokytis iš savo klaidų, bando pripažinti kaltę, bent iš dalies atitaisyti padarytą žalą. Ir, kaip ten pasakyta pradžioj – prisiimti socialinę atsakomybę. Labai padeda ir tai, kad R. Östlundas pasirenka apie šias problemas kalbėti su humoru – nelyg tas karališkojo dvaro juokdarys, juoko forma jis pasako labai daug ir tuo pačiu išvengia priešiškumo reakcijos, kuri neabejotinai kiltų sausai pamokslaujant, gėdinant ar moralizuojant.

Šalia Kristiano matome hipsteriškus arba hipiškus kolegas, kurie iš esmės atspindi teisingą ir politiškai korektiškai subalansuotą visuomenę, snobiškus meno ekspertus, ekscentrišką amerikietę žurnalistę Aną (kuri taipogi neblogai reprezentuoja nūnai itin paplitusių diletantų tipažą), nuolat besiniaujančias Kristiano dukras… Tai – paviršutiniškos, dviveidiškos, tačiau – kas ten žino – galbūt dar ne visai beviltiškai prarastos visuomenės atspindys. Visuomenės, kurios dalis yra ir pats Kristianas. Visuomenės, kuri deklaruoja atjautą ir pagalbą, tačiau kuri tuo pačiu nenori net girdėti tų pagalbos prašymų, kol vieną dieną pati neatsiduria tame aiškiai apibrėžtame kvadrate.

Aktoriai ir techniniai dalykai

Apie aktorių pasirodymą per daug daugžodžiauti nėra reikalo – visų jų pasirodymai yra įtikinantys, jų kuriami personažai aiškūs ir atitinkantys savo paskirtį. Didžiausias krūvis tenka Kristianą suvaidinusiam danų televizijos ir kino aktoriui Claesui Bangui. Jo vaidyba vientisa ir natūrali, o įgimta charizma verčia nori nenori simpatizuoti šiam personažui, net jei jis elgiasi ne visai taip, kaip turėtų elgtis civilizuotas žmogus. Savo ruožtu amerikietę žurnalistę Aną suvaidinusi Elizaeth Moss kuria tokį personažą, kuris – ne, ne erzina, bet nuolat kirbina pasąmonę dėl to, kad nežinai, ko iš jos galima tikėtis. Danielio Hallbergo ir Martino Sööderio vaidinami Kristiano kolegos taipogi atspindi šiuolaikinių jaunų žmonių tipažą – išsilavinę ir materialiai apsirūpinę, jie laiko save dvasingais ir socialiai jautriais, tačiau iš tiesų, kaip parodo jų siūlomo projekto koncepcija, apie socialinį jautrumą jie neturi nė žalio supratimo. Gąsdinančiai įtaigus ir visiškai neprognozuojamas amerikiečio Terry‘io Notary‘io pasirodymas.

Technine prasme „Kvadratas“ yra kokybiškai atlikta ir pateikta juosta. Kokybiškas kameros darbas, žaidimas kvadrato forma, atsikartojantis tiek paveiksle, kabančiame ant Kristiano buto sienos, tiek laiptų aikštelės filmavime – vaizdas tiesiog hipnotizuojantis. Ypač kameros judesys pagirtinas toje laukinio žmogaus scenoje. Kai kurių kadrų kompozicijos juos pačius paverčia savotiškais meno kūriniais. Tam pasitarnauja tiek visiškai švarių, tiek skandinaviškai minimalistinių erdvių, veidrodžių naudojimas. Puikus garso montažas reikiamais momentais fiksuoja atodūsius, įrankių skimbčiojimus. Fone skamba šiek tiek sakrali a cappella, vėliau ją papildo panašios tematikos klasikinė instrumentinė muzika (Johano Sebastiano Bacho). Tačiau nuskamba griežtesnių ir modernesnių temų (savotiška režisieriaus ironija – Kristianui važiuojant įgyvendinti savojo teisingumo, fone skamba grupės „Justice“ kompozicija „Genesis“), nevengiama ir visiškos tylos intarpų. Muzika tiek diagetinė, tiek ekstradiagetinė – pvz., kai kurie įrašai skamba Kristiano automobilyje, o kiti – tik už kadro.

Reziumė

„Kvadratas“ – šių metų absoliučiai būtinas pamatyti filmas. Intelektualus ir ambicingas jis, kaip ir dauguma aktualių šiuolaikinių filmų, imasi veidrodžio technikos, atspindėdamas dabartinės visuomenės problemas – atitrūkimą nuo tikrovės, prisitaikymą, dviveidiškumą, pretenzingumą, susitelkimą į paviršutinius ir nereikšmingus dalykus. Tačiau R. Östlundas tą daro neįtikėtinai patraukliai ir stilingai, nesiekdamas nei moralizuoti, nei pamokslauti – tiesiog, kaip tas šiuolaikinis menas, jis priverčia žiūrovus pasijusti šiek tiek nepatogiai – po to, kai nuo veido nuslenka pirminė humoro sukelta šypsena.

8.8Recenzijos autoriaus įvertinimas:

Scenarijus:
8
Režisūra:
9
Kinematografija:
10
Garso takelis:
9
Techninė pusė*:
9
Aktoriai:
8
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D