Prie vėlyvosios Woody Alleno karjeros kino pasaulis jau priprato. Visi žino, kad skirstyti W. Alleno filmus į klasikinius („Anė Hol“, „Manhetenas“) ir naujuosius (visus nuo kokio dešimto dešimtmečio vidurio) yra tas pats, kas skirstyti juos į gerus ir blogus (išimčių yra). Jis kasmet sukuria po vieną ar du filmus, kurių formulę visi pažįsta (vaidina garsūs aktoriai, siužetai yra mažiau įsimenami nei Europos miestai, kuriuose jie buvo filmuoti) ir taip palengva apkrauna žiūrovus, kurie jau nebegali blaiviai vertinti W. Alleno kūrinių. Savo monotonišku tempu jis sukūrė tiek filmų, kad blogieji jau ne taip bado akis, net jeigu kažko stebuklingo iš režisieriaus irgi niekas nesitiki. W. Allenas dabar plūduriuoja kažkur per vidurį, o jo filmai tapo labiau formalumu nei įvykiu.
Gal dėl to „Užburtą ratą“ automatiškai norisi vertinti kaip ne tokį blogą kūrinį, kokį W. Allenas laisvai galėjo sukurti. Jis čia visu kuo atsiremia į kraštutines – geriausias ir blogiausias – savo filmų detales, kurios išryškėja jau pirmosiomis minutėmis, ir pernelyg patogiai jaučiasi kalbėdamas temomis, kurių esmė yra jų nepatogumas. Čia yra W. Allenas savo namuose tiek savo charakteriu, tiek siužetu, tiek tuo, kad filmo veiksmas vyksta šešto dešimtmečio Niujorke.
Didžiausias dėmesys yra skiriamas aktorės karjerą bandžiusiai ir ją vėliau turėjusiai mesti Džinei (akt. Kate Winslet), dabar dirbančiai padavėja. Ji yra dramatiška alkoholikė, bandanti įvairiausiais būdais išveikti savo frustraciją labiau žodžiais ir mintimis nei veiksmais. Šia prasme ji, kaip ir kiti veikėjai, yra W. Alleno klasika. Justinas Timberlake‘as vaidina filmo istoriją pasakojantį Mikį, tą tradicinį W. Alleno personažą, kuris filme atstovauja patį W. Alleną ir apie kiekvieną veikėją paaiškina tai, ko režisierius negali perteikti vaizdais, bet kartais tie paaiškinimai yra linksmi, tai skųstis vėl sunku. Yra ir nelabai dabartyje funkcionuojantis pagrindinės veikėjos vyras, kurį vaidina Jimas Belushis, ir net mažas nekalbantis vaikas, išdarinėjantis kvailystes siekdamas arba atkreipti motinos dėmesį į savo problemas, arba paprasčiausiai prajuokinti žiūrovus, čia jau kaip pažiūrėsit. Šįkart vaikas yra linkęs viską deginti, ir šito vienpusiško pajuokavimo beveik užtenka iki filmo galo.
K. Winslet veikėja yra solidžiausia filmo detalė, atspindinti viską geriausio, ką W. Allenas gali nuveikti su savo personažais, o dėl to, ko negali, jis pasirenka geriausias savo kartos aktores. K. Winslet tokiais stipriais vaidmenimis neužsiima jau kurį laiką, o smulkmeniškumo, subtilumo ir galiausiai preciziško energijos prasiveržimo išsakant ir kitaip išreiškiant visas savo negandas čia yra užtektinai. Jos nevykusi santuoka, savęs kaltinimas dėl ankstesnių santykių ir naujos meilės patyrimas filme yra surišamas sėkmingai ir gražiai, taip sukurdamas įvairiapusišką veikėją, kuri plačiąja prasme vilties gal ir neturi, bet kuri su tuo laikui bėgant susitaiko. Filmas nėra įkvepiantis ar viltingas, tiesiog siužeto ar net labiau K. Winslet vaidybos dėka nesunku suprasti, kokios gyvenimo dalys Džinei suteikia džiaugsmo ir ji pasiryžta jomis pasinaudoti vienintelėse scenose, kurios šiame filme yra nuoširdžiai įdomios.
Problema ta, kad visa tai yra apšiukšlinta W. Alleno išvedžiojimais ir patologiniu nesugebėjimu bent kartą susilaikyti nuo bent vienos savo tradicijos, kurios yra labiau ne tradicijos, o agresyvus užstrigimas laike ir kūryboje. „Užburtas ratas“ negalėjo būti dramine prasme stebuklingas filmas, nes kad ir kiek išvedžiosi, W. Allenas savo karjeroje į gryną dramą lindo vos kelis kartus (ir tai jam, tiesą sakant, išties pasisekė). Visus unikalius draminių istorijų sugebėjimus jis dažniausiai apibarsto tais gynybinės prigimties kvailiojimais, kurie kartais būna smagūs, kartais (kuomet jis dar vaidindavo) nelabai. Jis jaučia pareigą kiekvieną protingą ar įdomią mintį paslėpti po juokavimu, tarsi bijant savęs ar rimtumo nenorinčių žiūrovų. To šiame filme yra apsčiai. J. Timberlake‘as iš už kadro jau pirmosiomis sekundėmis pareiškia, kad jis yra scenaristas ir mums papasakos istoriją, o dialoguose kaskart primena, kiek daug jis yra skaitęs knygų ir kaip jam patinka menas beigi žmogiškos istorijos. Kažkada W. Allenas visa tai sugebėdavo pateikti smagiai; jo veikėjų intelektualiniai išvedžiojimai būdavo organiški, natūralūs ir smagūs kitiems juos žiūrintiems intelektualams. Čia scena po scenos J. Timberlake‘as yra absoliučiai tuščias, savo gyvenimu neįdomiai patenkintas ir visus priimantis veikėjas, kurio vienintelė funkcija yra garsiai atlikti visą W. Alleno bibliotekos inventorizaciją. Žiūrėti į jį rimtai yra tiesiog neįmanoma, bet šiaip gal čia dėl to, kad jis visad dėvi šešto dešimtmečio gelbėtojo drabužius, su kuriais niekas neatrodys rimtai.
Šeštasis dešimtmetis, tiesa, čia yra pateiktas nuostabiai. Tiek W. Alleno klasikoje, tiek naujojoje kūryboje (pavyzdžiui, „Vidurnaktis Paryžiuje“) jo dėmesys dekoracijoms ir vizualiam laikmečio atkūrimui yra įdomus ir jau tikrai užburiantis. Retai galima pasakyti, kad jis myli savo veikėjus, bet galima garantuoti, kad jis myli laikmetį, kuomet tie veikėjai gyvena. Čia Coney salos atmosfera, su visais atrakcionais ir perspaustu šventiškumu, iš kurio jaunesnis W. Allenas šaipydavosi kiek panorėjęs, yra perteikti su užsidegimu, išryškinant juos iki negalėjimo, ir visa tai kažkodėl dera. Fizinė filmo erdvė yra keistai klaustrofobiška (visos patalpos yra šiek tiek per mažos), bet didžiosios erdvės, su šalia šviečiančiais atrakcionais, filmui suteikia nenatūralų ir spalvingą stilių, kuris prie kenčiančių juostos veikėjų atrodo ironiškai, nors apie tai dialoguose tiesiogiai niekas nekalba. Tai yra turbūt vienintelė subtilesnė „Užburto rato“ detalė, nors garsiai nekalbėti apie tai, kas yra akivaizdu, gal ir nėra geras subtilumo pavyzdys. Tiesiog W. Alleno standartai yra kitokie.
Čia gal vertėtų paminėti apie nepatogią filmo vietą, apie tą, kurią W. Allenas vienokiu ar kitokiu būdu pateikia kiekviename savo kūrinyje, nes jis yra turbūt vienintelis režisierius, nesikratantis ir netgi siekiantis palyginimų tarp savo kūriniuose pateikiamų istorijų ir savo gyvenimo. Filme ilgainiui išsivysto meilės trikampis tarp Džinės, jos vyro dukters ir J. Timberlake‘o veikėjo. Ilgai paralelių ieškoti nereikia, kadangi W. Alleno šeimos istorija – jo draugystė su Mia Farrow, jo vedybos su jos įdukra Soon-Yi Previn – yra žymi, o jis pats tą istoriją pateikia bent jau kas antram savo filme. Vėlgi, agresyvus potraukis siekti kontraversijų yra jau įtartinas, o filmui nepadeda ir smagūs pasikalbėjimai apie Edipo istoriją. Kažkurioje W. Alleno karjeros dalyje tai buvo toks pusiau rizikingas ėjimas prieš socialines normas, noras išprovokuoti diskusijas ar pasižymėti autentiškumu. Dabar tai yra mažų mažiausiai banalus kaprizingumas, kuris atrodo kaip kažkas tiesiog neapgalvoto.
Chronologiškai ši istorijos dalis daug „Užburto rato“ laiko neužima. Daugiau dėmesio jis skiria Džinei ir savo vis dar nepamirštam sugebėjimui sukurti įdomias moteris, kurias dar labiau pagilina sėkmingos aktorės. Net periferijoje jis čia kartais išdarinėja tokius dalykus, kuriais anksčiau garsėdavo, tačiau pastaruoju metu buvo apleidęs. Technine prasme, kartu su kinematografo Vittorio Storaro sugebėjimais, „Užburtas ratas“ atrodo kiek nenatūraliai, tačiau nuostabiai ir vertas didelio ekrano. W. Alleno talentas skirti netikėtus vaidmenims netikėtiems aktoriams taip pat yra primenamas: Jimas Belushi šiemet kažkokiu būdu sužavėjo ne tik Davidą Lynchą, bet ir W. Alleną, ir jo veikėjo piktas atsitraukimas nuo gyvenimo ir jo problemų yra puikus.
Tik jeigu jau kalbame apie W. Alleno filmą, jo kraštutinumai eina į abi puses, tiek gerąją, tiek blogąją. Banalios melodramos yra tiesiog per daug, dauguma veikėjų yra tušti ir sugalvoti dėl vieno juokingo ar pusiau protingo sakinio, o kai kurie dialogai turbūt susideda iš ant atsitiktinių lapukų užrašytų minčių, kurios kažkokiu būdu sugrūdamos į vieną krypties neturinčią sceną. Asmeninio W. Alleno gyvenimo žinojimas „Užburtam ratui“ nepadeda. Bet nepadeda ir jo ankstesnių filmų išmanymas. Filmą vis tiek žiūri bent iš dalies tikėdamasis, kad jis kažkiek atsigaus ir sukurs istoriją, kur įdomi yra ne vienintelė detalė, ir galiausiai to nesulauki. Bet galėjo būti ir blogiau.
