Atgaiva sielai ir būdas atgaivinti savo skonių paletę beskanaujant Woody Alleno filmus – „Kasandros prakeiksmas“ yra kitokia šio režisieriaus juosta, kuri genialumu nepasižymi, tačiau bent jau padeda atsikvėpti nuo perdiem pasikartojančių naratyvų, keisto humoro ir visur per prievartą kišamų romantinių santykių. Tiesa, teisingumo dėlei, šiame filme romantinė linija vis dėlto egzistuoja, bet ramina tai, kad tai tikrai nėra pagrindinė pasakojimą varančioji jėga.
Apie ką mes čia
Broliai Bleinai atrodo gyvena paprastą vidurinės klasės gyvenimą: jie dirba, stengiasi praturtėti, ieško antrųjų pusių, lanko savo tėvus bei planuoja ateitį. Gyvenimas teka sava vaga su savomis problemomis ar iššūkiais bei laimėjimais. Štai Terry (akt. Colinas Farrellas) išgyvena visai gerus laikus besisukant įvairiose lažybose bei prie kortų stalo – to dėka net pradeda planuoti pirkti savo namus su mylimąja (akt. Sally Hawkins). Antrasis brolis Ianas (akt. Ewanas McGregoras) taip pat gyvena paprastą gyvenimą su dideliais planais – planuoja investuoti į užjūrio verslą. Tuo pačiu, netyčiomis, bet labai romantiškai susipažįsta su žavia aktore Angela (akt. Hayley Atwell), įsimyli ir stengiasi jai parodyti, kad pinigai jam visai ne problema.
Vis dėlto, pinigai abiem broliams ir tampa tai, dėl ko užsisuka visas nesėkmių bei tragedijų ratas. Terry prasiskolinus, o Ianui vis labiau norint sužavėti savo mylimąją, tiek vienam, tiek kitam labai prireikia pinigų. Daug ir greitai. Laimei, jų dėdė Howardas (akt. Tomas Wilkinsonas) yra tiesiog aptekęs pinigais, neturi savo šeimos, tad šią laiko itin svarbia ir visai noriai sutinka padėti vaikinams. Tačiau, kaip ir visur bei visada, yra tam tikrų sąlygų.
Howardas paprašo porelės padaryti jam vieną itin didelę paslaugą – nužudyti vieną vyriškį, kuris turi labai kompromituojančios informacijos apie dėdulę, dėl kurios pastarasis gali sėsti į kalėjimą bemaž iki gyvenimo pabaigos. Broliams šiek tiek dvejojant (natūrali būsena, ar ne?), bet galiausiai sutinkant, nes kitos išeities nėra, o dėdei drąsiai žaidžia „kraujo“ korta, Terry su Ianu pasiryžta baisiausiam nusikaltimui, kuris pakeis jų gyvenimus neatgrįžtamai.
Neišgirstos Kasandros pranašystės
Kasandra – senovės graikų deivė, kuri kartas nuo karto pasirodo W. Alleno filmuose buvo nelaiminga moteris. Dievų apdovanota pranašystės galia, ji visada absoliučiai tiksliai išpranašaudavo ateitį. Tačiau Kasandrą visą gyvenimą lydėjo prakeiksmas – jos pranašysčių niekas nesiklausė, o išgirdę netikėdavo. Taip ir buvo pasmerkta vargšė deivė, visada nesavu balsu rėkti apie ateinančias nelaimes, bet niekaip nesugebėdama išgelbėti ar perspėti būsimų nelaimėlių.
Prisiminus šį mitinį pasakojimą, galima bandyti atrasti paralelių ir su filmu. Juk būtent deivės Kasandros vardas puikuojasi filmo pavadinime bei jachtos, kurią nusipirko broliai šone. Kasandra savotiškai patampa ir vienas iš brolių, dar prieš įvykdant nusikaltimą garsiai ir kelis kartus paminėjęs, kad nuo šiol jų gyvenimas pasikeis nepargrįžtamai ir kad tai, ką jau jie rengiasi padaryti, niekados „neatdarysi“. Tik nei kitas brolis, nei dėdė, atrodo to neišgirdo. Pranašystė išsipildo, nes iš tiesų įvykdžius tokį nusikaltimą, laiko neatsuksi atgal.
Kalbant apie patį filmą galima pasakyti, kad jis iš tiesų pakankamai ryškiai išsiskiria iš bendros W. Alleno filmografijos. Visų pirma savo tema, pagrindiniais veikėjais ir tuo, kokia istorija pasakojama bei kas ją varo į priekį. Tai naujas, šviežias ir geras oro gurkšnis bendrame dideliame režisieriaus kelyje, tačiau ir čia neapsieta be netobulumų.
Galbūt labiausiai suerzino filmo kulminacija – pabaiga, kuri buvo absurdo bei, kaip dabar susimąstai, nuovargio viršūnė. Visą filmą sėkmingai ir tinkamu (tiesa, ne visada) tempu pasakojama istorija į pačią filmo pabaigą nutempia pernelyg greitai atėjęs „problemos sprendimas“, kuris iš tiesų priminė per daug skubotą norą kažkaip užbaigti filmą.
Asmeniškai, filmo pabaigą atsiminiau kitaip, nors prieš rašydama recenziją, filmą pasižiūrėjau antrąsyk po ilgokos pertraukos (plojimai mano atminčiai) – man norėjosi jos visai kitokios, ne tokios „viską išsprendžiančios“, tačiau labiau verčiančios suabejoti žmogaus morale bei pasiryžimu padaryti viską, norint pasiekti savo tikslą. Juk tai ir buvo viena iš esminių temų šiame filme.
Aktorių vaidyba ir personažai
Kibti čia nėra per daug prie ko – tiek E. McGregoras, tiek C. Farrellas vaidino gerai. Tai, vėlgi, nebuvo jų aktorinės karjeros viršūnė, bet savo darbą jie atliko tinkamai. Patiko C. Farrello bejėgiškumas ir sugebėjimas įsijausti į paranojiško, pasimetusio, bet moralės nepraradusio asmens vaidmenį, ir patiko visai drąsus ir ciniškas E. McGregoro personažas, kuris šioje keistoje situacijoje prisiėmė stipresniojo ir sprendimų priėmėjo vaidmenį. Kiti veikėjai, antraplanės herojų mylimosios arba tėvai, perdiem neišsiskyrė. Dėdė irgi buvo daugiau mažiau epizodinis, tad ir nesuspėjo nei gerai pasirodyti, nei labai susigadinti įvaizdžio.
Pavaidinkime, kad suprantame techniką
Kaip jau įprasta, prie W. Alleno technikos kabinėtis nesigauna, nes ji per daug paprasta ir niekuo neišsiskirianti. Tačiau kas įdomu, tai jausmas, jog jeigu nežinotum, kad čia yra šio režisieriaus filmas, to gal ir nesuprastum! Čia nerasime šmėžuojant W. Alleno, nerasime ir jo keisto humoro ar pernelyg į jį panašių neurotiškų veikėjų (artimiausias tam gal ir tebuvo vienas C. Farrello personažas), romantinė pasakojimo linija taip pat labai epizodinė ir antraplanė, montažas paprastas ir neintriguojantis. Tai tiesiog techniškai paprastas ir neišsiskiriantis filmas, puikiai išvengęs W. Alleno visai kartais nereikalingų štampų.
Summa summarum
W. Alleną rekomenduoti darosi sunku – ypač po tiek daug prastų jo filmų. Tačiau „Kasandros prakeiksmas“ gali būti vertas dėmesio jeigu norisi atsigaivinti po W. Alleno santykius aiškinančių ir nagrinėjančių juostų arba jeigu šiek tiek domina dostojevsiški kazusai. Bet ir šioje temoje yra geresnių W. Alleno šūvių – pavyzdžiui „Lemiamas taškas“, kurio tiek pabaiga, tiek tema iš tiesų palyginus yra tikrai gera. Taigi, žiūrėkite, bet per daug nesitikėkite.
