Vėl ir vėl, ir vėl – Woody Allenas panašu, kad niekada neišsems savo idėjų scenarijams apie santykius šulinio. Filmas, tiesa šiek tiek kitokio, bet taip pat atpažįstamo tipo, apie santykius, psichologiją ir tai, kas yra mūsų visų gyvenimo pagrindinė vara, „Dekonstruojant Harį“ yra dar viena juosta, kuri tik šiek tiek sužiba visoje W. Alleno filmografijoje, tačiau iš principo per daug neišsiskiria nei savo tema, nei savo technika.
Apie ką mes čia
1997 m. sukurta W. Alleno juosta apie rašytoją, kuris savo gyvenimo didžiausius nuotykius bei nesėkmes šiek tiek pakeitus perkelia į savo knygas, iš esmės vėl pasakoja gerai režisieriaus kūryboje sutinkamas istorijas. Čia bus ir psichiatrė žmona, jaunos moterys, kaip nauji romantiniai objektai, santykiai, neištikimybė, savęs paieškos, buvimas rašytoju, keistas, bet atpažįstamas ir jau nuspėjamas humoras yra visa tai, ką atrasite ne tik prieš tai kurtuose filmuose, šiame filme, bet dar ir tikrai daugelyje ateityje sukurtų režisieriaus juostų. Ar netgi verta toliau bandyti nupasakoti, apie ką bus šis filmas?
Toks pasikartojimas tikrai erzina ir pradeda nuvilti. Galų gale, tai šiek tiek priverčia suabejoti pačio režisieriaus galimybėmis būti originaliam ir gyvenime pamatyti daugiau nei vien tik galingosios Afroditės valdomų paprastų žmonių gyvenimus. Kas šį filmą šiek tiek gelbsti, tai pačio W. Alleno personažo Harry Blocko knygų ekranizacijos, įterptos į juostą bei jau matytas (filme „Vyrai ir žmonos“) keistas montažo stilius – staigus kadro nukirpimas, pakartojimai ir panašiai. Tai šiek tiek įneša gaivaus oro į patį filmą bei žiūrėjimo tašką į jį, tačiau iki galo taip ir neišgelbsti ir neištempia bendro filmo vertinimo. Tai tiesiog dar viena W. Alleno juosta, kuri per daug neįstrigs nei režisieriaus kūrybos gerbėjams ir suprantantiems tokį kūrybinį kelią, nei tuo labiau tiems, kurie tik pradeda pažintį su šio autoriaus filmais.
Narstant W. Alleną
Kaip jau burbėta anksčiau, žiūrint filmą neapleido mintis, kad visos jame vaizduojamos idėjos, kartais net scenos bei net montažas jau buvo matytos. Ir tai yra visiška tiesa – geriau pasižiūrėjus ir paskaičius, paaiškėja, kad, pavyzdžiui, pagrindinio filmo veikėjo H. Blocko kelionė atsiimti apdovanojimo universitete yra tiesioginė nuoroda į Ingrido Bergmano filmą „Žemuogės“ (angl. „Wild Strawberries), kur pagrindinis veikėjas taip pat keliavo atsiimti apdovanojimo ir atsimindavo savo praėjusios jaunystės dienas. Tai nestebina, žinant, kaip W. Allenas mėgsta I. Bergmaną.
Iš kitos pusės, galima rasti paralelių ir su pačio W. Alleno gyvenimu bei kūryba. Nors dabar sakoma, kad filmo pagrindinio veikėjo gyvenimas nėra įkvėptas pačio režisieriaus gyvenimo, tačiau keletas epizodų kviečia tuo suabejoti ir net kartais nejaukiai susigūžti. Štai pavyzdžiui keistas fetišas azijietėms, eilinis žymiai vyresnio ir jaunos patrauklios merginos romanas bei paskutinė filmo scena, kuri atrodo puikiai atspindi ir įgarsina pačio W. Alleno kūrybines kančias. Deja vu jausmą sustiprina ir keletas „etatinių“ aktorių, kurie sukuria keistą sapno jausmą, nes jau tikrai jautiesi kažkur visą tai matęs. Bet tai jau ne vien tik šio filmo problema.
Aktorių vaidyba ir personažai
Jeigu šis tekstas atrodys pasikartojantis – puiku. Panašu, kad gerai įvaldėme W. Alleno kūrybos stilių. Vėlgi, šį kartą kažko naujo pasakyti nesigaus, kadangi aktorių vaidyba bei personažai nėra per daug originalūs ar išsiskiriantys iš bendro fono. Gal šiek tiek linksmiau susižiūri prostitutė vardu Cookie (akt. Hazelle Goodman), bet tik todėl, kad ji tampa geru akstinu juokingoms situacijos plėtotis arba parodyti keistą H. Bloko potraukį nereikšmingam seksui.
Vis dėlto, smagu matyti pakankamai gerą ir stiprų aktorių kolektyvą. „Dekonstruojant Harį“ sutiksime ir Julia Louis-Dreyfus, Tobey Maguire, Robiną Williamsą, Kirstie Alley, Demi Moore ir daugelį kitų gerai pažįstamų kino pasaulio žvaigždžių. Iš tiesų, tai bene ir bus stipriausioji juostos dalis, nes kitu atveju daugiau nieko įspūdingo po gražu fasadu su garsiomis pavardėmis nerasime. Tas keista, nes kritikai ir žiūrovai filmą įvertino pakankamai teigiamai. Lyg ir galima įžvelgti kodėl, bet tai daryti jau trūksta jėgų, o ir galva sukasi nuo jau matytų ir girdėtų scenarijaus variacijų.
Pavaidinkime, kad suprantame techniką
Atrodo, kad šioje vietoje tiesiog būtų galima įkopijuoti tekstą iš recenzijos apie W. Alleno filmą „Vyrai ir žmonos“. Iš esmės, idėja liktų ta pati ir nieko naujo nepasakytume. Vėl panašus keistas, tačiau įdomiai susižiūrintis pseudo-dokumentinis žanras su keistu montažu, tas pats paprastas kameros judėjimas ir tik keletas „vizitinių“ W. Alleno kūrybos bruožų (kaip kad dialogas tik su vienu gerai ar išvis matomu veikėju). Trumpai – nieko naujo, nieko įspūdingo (nusižiovaujame).
Summa summarum
Būkime griežti, bet teisingi – šis filmas tikrai nevertas peržiūros jeigu tiesiog norite pasižiūrėti gerą W. Alleno filmą. Jeigu norite, kad jus tikrai kažkas sužavėtų, rekomenduotume rinktis kažką visiškai kitokio ir peržengiančio žanro ribas iš šio režisieriaus filmografijos (pvz. „Zelig“ arba „Interiors“). Šiuo atveju šis filmas lengvai susitapatina su dar keliolika panašios tematikos ir stiliaus juostomis, tad nieko naujo ar įspūdingo jame nerasite. Vis dėlto, jeigu norite geriau suprasti, kokiu kūrybos keliu keliavo W. Allenas, kokias bėdas jis išgyvena pasirinkęs kūrėjo gyvenimą ir kas jam daro įtaką (ping I. Bergman) bei kokius filmų tropus režisierius naudoja daugelyje savo filmų, šią juostą tikrai galite pasižiūrėti.
