Dovilei kinas yra daugiau nei tik paprastas laiko praleidimo būdas. Tai – ir meninės saviraiškos priemonė, ir vizualinė poezija ir kelionė, kuri gali būti įgyvendinama nepaisant jokių laiko ar erdvės ribų. Save ji laiko kino snobe, nes paskutiniu metu neranda gerų filmų ir jai „viskas nepatinka“. Todėl Dovilė gręžiasi į praeitį arba nišinius, mažai kam žinomus kino kūrėjus ir ieško naujų potyrių juose. Ypatingai didelį dėmesį filmuose kreipia į pabaigą. Mėgstamiausio filmo ar režisieriaus neturi, kadangi jų yra tiesiog per daug, tačiau labiausiai mėgsta mokslinę fantastiką, karinius filmus ir „mokumentary“ kino žanrą. Taip pat domisi (ir tyrė!) animacija bei televizijos serialais, o šiuo metu aktyviai stengiasi domėtis lietuviškojo kino tradicijomis ir naujausiomis tėvynainių sukurtomis juostomis.