Nefritinio skorpiono užkeikimas

The Curse of the Jade Scorpion

Brangiausias, o tuo pačiu ir pačio Woody Alleno pavadintas blogiausiu jo karjeroje, filmas „Nefritinio skorpiono prakeiksmas“ yra sunkiai ir dviprasmiškai vertinamas. Pirma, dėl to, kad juosta tikrai yra prasta ir dėl to kyla klausimas ar tikrai jį verta pasižiūrėti vien iš mokslinio ar žurnalistinio smalsumo „kaip turint daug pinigų galima visiškai neišnaudoti potencialo?“. Antra, dėl to, kad filmas pajudėjo šiek tiek kitokia istorijos plėtojimo trajektorija ir taip pat išsiskiria iš bendro W. Alleno filmų sąrašo. Bet kokiu atveju, sprendimo teisė bus palikta jums, o mūsų darbas yra perspėti, kad jūsų laukia.

Apie ką mes čia

„Nefritinio skorpiono prakeiksmas“ yra dar viena W. Alleno pasakojama istorija, kurioje pinasi romantiniai santykiai, neurotiški herojai, neištikimybė ir – kažkas naujo – daugiau nei įprasta misticizmo. Visa istorija sukasi apie tai, kaip vieno vakarėlio metu W. Alleno personažą CW Briggs bei pagrindinio vaidmens atlikėją Helen Hunt užhipnotizuoja mistikas Voltanas (akt. David Ogden Stiers). Hipnozės metu Voltanas abu herojus priverčia vienas kitą pamilti, tačiau jiems pabudus iš transo, paskui paaiškėja, kad mistikas turėjo ir daugiau planų. Tiesa, filmo veiksmas vyksta apie 1940-uosius, kai tokie pasilinksminimo būdai buvo dar pakankamai gerai priimami tuometinės JAV vidurinės klasės, tad ir scenarijui bent jau čia priekaištų kaip ir gali nebūti, mat pakankamai gerai atvaizduojama to laikmečio atmosferą.

Naudodamasis nefritinio skorpiono hipnotizavimo galia, Voltanas priverčia draudimo įmonėje dirbantį CW apiplėšti prieš tai jo paties nuo vagių profesionaliai apsaugotą turtuolių šeimyną. Aišku, pats CW po transo būsenoje atlikto nusikaltimo nieko nepamena, tad viskas pradeda panašėti į puikiai suorganizuotą ir tikrai tobulą nusikaltimą. Suprantama, pats CW bei jo įmonė gauna darbą išsiaiškinti, kad vis dėlto atlieka apiplėšimus. Ironiška, bet CW bando susekti patį save. Kaip jam seksis? Negadinsime ir taip prasto filmo, bet greičiausiai, kad filmo pabaiga gali būti puikiai nuspėjama.

Pasikartojančių naratyvų prakeiksmas

Bežiūrint jau n-tąjį W. Alleno filmą, juostos gali pradėti niveliuotis. Jos tikrai labai panašios savo stilistika, technika ir scenarijumi. Kartais išlenda kažkoks ryškesnis ar originalesnis istorijos plėtojimo būdas, bet dažniausiai naujesnio turinio nesulaukiame. Tas pats įvyko ir su „Nefritinio skorpiono prakeiksmu“, kuriame bandant turinį apvilti nauja suknele, buvo pamiršta, kad svarbiausiai vis dėlto yra vidus. Čia ir vėl pasakojamos istorijos apie neištikimybę, meilę, nors tai daugiau žaidžia antrame plane, bandant į pirmąjį išstumti pseudo-detektyvinę kriminalinę pasaką.

Tai tikrai nepadėjo užmaskuoti prasto scenarijaus ir vietomis pernelyg seksistinio požiūrio į moteris. Galbūt tą galima paaiškinti tuo, kad filmo veiksmas vyko praėjusios amžiaus viduryje, kur tikrai stipriai vyravo liguistas požiūris į moters kūną bei jos padėtį visuomenėje (apie tai šiek tiek užsimena ir pagrindinė filmo veikėja, dažnai akcentuodama, kad vyrai „bijo jos stipraus intelekto“). Tačiau juk galima apsieti ir be tokios „grynos autentikos“ ir pabandyti pavaizduoti save progresyvia laikančią kompaniją tikrai pažangia, kur į moteris žiūrima daugiau nei tik į seksualinį geismo objektą ar eilinę sekretorę-padėjėją.

Bet čia jau burbėjimas, iššauktas bendro nepasitenkinimo filmu ir W. Alleno kūrybiškumo stoka arba nuovargiu. Tuo pat, tikrai nedrįstame visiškai nurašyti šio kūrėjo – jo filmografijoje yra tikrai dėmesio vertų ir tikrai gerų filmų. Tiek kad visi jie yra bemaž apie vieną ir tą patį.

Aktorių vaidyba ir personažai

Per daug neišsiplečiant – vadyba patenkinama. Čia aktoriai gal ir nepasiekia savo karjeros aukštumų ir negeba parodyti savo talento, kiek tik jį įmanoma, tačiau turėjo daugiau mažiau lengvai ir gerai praleisti laiką prieš kamerą. Tas šiek tiek jaučiasi, nes bežiūrint neapleido lengvas paviršutiniškumo jausmas, per didelio įsitraukimo į tai, kas yra vienas personažas ar kitas, taip pat nebuvo jaučiama. Todėl ir vertinimas yra lygyje „meh“ – nieko ypatingo, nieko šokiruojančio, bet ir nevisai tragiška. Tiesiog.

Pavaidinkime, kad suprantame techniką

Vėl gi – neišsiplečiant, nes nėra apie ką, technikos darbas buvo vidutiniškas. Jokių karjeros aukštumų nei operatorius statytojas bei scenografas nepasiekė. Net ir kostiumų dailininkė galėjo geriau pasirodyti, tačiau drabužinė ir čia buvo paprasta eilinė 1940-ųjų kasdienė apranga. Montažas ar specialieji efektai (ar tokių buvo?) irgi nieko neįprastas, naujo ar įdomaus.

Summa summarum

Norint atsakyti sau į klausimą ar verta žiūrėti šį filmą ar ne, reikia pačiam suprasti savo motyvą, kodėl jį reiktų peržiūrėti. Mūsų atveju, tai buvo prievarta, kadangi reikėjo atlikti pareigą ir aprašyti kiekvieną W. Alleno filmą. Savo noru, o tuo labiau, savo malonumui, tokio filmo pasirinkti nebūčiau linkusi. Todėl drąsiai galiu teigti taip: jeigu norite pasižiūrėti filmą, kurio pabaiga jus suerzins savo beprasmybe bei kvailybe, filmą, kuris nepatiko pačiam jo kūrėjui ir kuris atsiejo žymiai daugiau pinigų nei uždirbo – žiūrėkite. Žiūrėkite ir mokykitės, ko nereikia daryti. Kitu atveju, juostą griežtai rekomenduoju palikti badmečiui, kai jau visiškai nebus ką pasižiūrėti tamsią gruodžio popietę.

6.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
7.5
Kinematografija
6.5
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
6.5
Aktoriai
6.5
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles