Žvaigždžių karai: paskutiniai džedajai

Star Wars: The Last Jedi

Per pastarąjį dešimtmetį didžiųjų filmų kūrimas visiškai pasikeitė. Kiekvienas projektas yra kuriamas kartu planuojant daugybę tęsinių ir ruošiantis sukurti atskirus kino pasaulius, net jeigu nepasisekus pirmajai daliai visi tie pasauliai sugriūna dar nepradėjus jų statyti. Šimtus milijonų kainuojantys filmai visu kuo bando išvengti rizikingų ar unikalių ėjimų, naudodami vien tas pačias formules su tuo pačiu humoro kiekiu ir tais pačiais blogiukais, ir jie neretai be didesnio vargo surenka didžiulius pinigus (arba juos praranda gėdingiausiais įmanomais būdais). Rizika ir unikalios istorijos tokio tipo filmuose yra tiek pamiršti, kad kai tik „Marvel“ sukuria spalvingesnį ir juokingesnį kūrinį, jis yra pavadinamas kaip pakeisiantis visą žanrą, net jeigu jo siužetas originalumu netrykšta. Todėl natūralu, kad „Žvaigždžių karai“ – filmas ir franšizė, pradėję didžiųjų Holivudo projektų erą – sugrįžo parodyti, kaip galima pakeisti per dešimtmečius kurtas istorijas ir taisykles, ir tai padaryti rizikuojant arba supriešinti, arba sužavėti 40 metų statytą fanų armiją.

Pasakyti apie „Žvaigždžių karų: paskutinių džedajų“ siužetą, savaime suprantama, galima nedaug. Filmas prasideda iškart po „Galia nubunda“ pabaigos ir chronologiškai tęsiasi ypač trumpą laiką, o per jį visko įvyksta tiek, kad susigaudyti prireikia pastangų. Kaip ir originaliosios trilogijos antrojoje dalyje „Imperija kontratakuoja“, taip ir čia pagrindiniai veikėjai didžiąją filmo dalį yra išbarstyti ir žiūrovai vienu metu seka kelias ryškesnes (ir daugiau mažesnių) siužetines linijas. Yra praėjusios dalies pabaigoje žadėtas Rei (akt. Daisy Ridley) susitikimas su Luku (akt. Mark Hamill), yra Pasipriešinimo, vedamo Lėjos (akt. Carrie Fisher) ir Po Damerono (akt. Oscar Isaac), kova prieš Pirmąjį ordiną su Kailo Renu (akt. Adam Driver) ir generolu Haksu (akt. Domhnall Gleeson) priešaky. Dėmesio gauna ir su naujoke Rouz (akt. Kelly Marie Tran) suporuotas Finas (akt. John Boyega), nors jiedu yra labiausiai atskirti nuo pagrindinės istorijos ir tuo pačiu vykdantys svarbią užduotį.

Visos šios istorijos neegzistuoja atskirai ir nuolat persipina (ar fiziškai, ar su Galios pagalba), kas reiškia, jog filmą režisavęs ir jį parašęs Rianas Johnsonas čia žongliruoja daug kuo. Jeigu „Galia nubunda“ labiausiai sekė Rei, Fino ir Kailo Reno istorijas, čia veikėjai tolygiau pasiskirsto savo laiką, o filmas – ilgiausias visoje franšizėje – stengiasi į kiekvieną jų lįsti vis giliau.

Leistis į specifines siužeto detales bus galima (ir verta) ateityje, kuomet filmas žiūrovų galvose jau bus susigulėjęs. Visgi net jeigu „Paskutiniai džedajai“ turi nemažai atskirų istorijų, stipriausia ir labiausiai stebinanti filmo dalis yra tai, kaip sėkmingai jos visos sukuria vieningą pasakojimą. Tam tikra prasme filmas pratęsia tai, ką pradėjo „Galia nubunda“. Septintoji franšizės dalis, žiūrovams suteikusi originaliosios trilogijos sujungimą su naujais veikėjais, pagrindine savo tema pasirinko mitų kūrimą. Filmas buvo vežamas Rei susižavėjimo apie istorijas, kurias ji girdėjo apie Haną Solo ar Luką Skaivokerį, vienoje įspūdingiausių scenų tas pats Hanas patikino tų istorijų ir mitų teisingumą, o Kailo Renas aklai sekė savo senelio pėdsakais labiau gilindamasis į jo veiksmus nei mąstymą. Ankstesnėje dalyje veikėjai, brėždami ne tokias subtilias paraleles tarp savęs ir „Žvaigždžių karus“ idealizuojančių fanų, gavo patvirtinimą, kad pasaulis ar galaktika, kurioje jie gyvena, išties yra tokie stebuklingi, kaip kad jie buvo girdėję anksčiau.

Šia prasme „Paskutiniai džedajai“ yra tiesioginis „Galia nubunda“ tęsinys, tik lendantis žymiai giliau ir būtent čia parodantis pradžioje minėtą rizikavimą. Čia mitiniai herojai yra metodiškai paimami, po kaulelį išnarstomi ir gaunantys tokių žmogiškų detalių, kokių nebuvo gavę per visą franšizę. Tai, ką filmas išdarinėja su Luku Skaivokeriu – tiek pačiu M. Hamillo įkūnijamu veikėju, tiek juo kaip galaktikai vilties suteikiančiu mitu – yra kažkas, ko dideliuose filmuose dabar niekas nesitiki pamatyti. „Paskutiniai džedajai“ vėl ir vėl parodo, kokie netobuli yra per dešimtmečius iki tobulumo žmonių mintyse užaugę veikėjai, kiek jie turi silpnybių ir kiek dėl to yra padarę reikšmingų klaidų. Ir tai gal nebūtų labiausiai stebėtinas filmo elementas, nes herojų netobulumas yra viena iš kertinių bet kokios istorijos dalių, o jų buvo ir originaliojoje trilogijoje. Nuostabu yra tai, kad filmas, visu kuo lendantis į pasakojimus apie veikėjų silpnybes, galiausiai pasineria ir į parodymą, kad tos silpnybės nėra būtinai blogos, tuo pačiu leidžiančios žymiai geriau suprasti savo stiprybes ir savo vietą didžiojoje istorijoje. Veikėjai daro begalę klaidų ir vieną po kito neįgyvendina savo tikslų, taip prarasdami daug ką ir ieškantys būdų, kaip tai pakeisti ar su tuo susitaikyti.

Tai kartu leidžia filmui giliau nei bet kada nagrinėti tai, iš ko susideda ir kaip veikia Galia. Ši filmo dalis turėtų sukelti daugiausiai diskusijų ir nesutarimų tarp gerbėjų, kadangi „Paskutiniai džedajai“ išties pateikia Galią taip (ir tokiuose žmonėse), kaip franšizė dar nebuvo pateikusi. Galios apibrėžimas, jau šiaip pakankamai abstraktus ir glaudžiai surištas su neapibrėžta religija, yra dar labiau išplečiamas tokiu būdu, kuris gali ir turi tiesiogiai paliesti žiūrovus. Didelė ir kertinė filmo dalis yra bandymas išsiaiškinti, kaip veikia istorijos. Kaip jos gali būti interpretuotos iš skirtingų pozicijų, kaip jos niekad negali būti objektyvios, kaip iš šono jos atrodo kitaip nei jas patyrusiam žmogui ir, visų svarbiausia, kaip jos gali įkvėpti vilties tiems, kuriems jos reikia. Galia ir istorijos šia prasme yra surišamos ypač tampriai.

Turbūt įsimintiniausia filmo scena ir viena tų, kurios artimiausiomis savaitėmis paplis internete, yra susijusi ne tiesiogiai su pagrindiniu filmo siužetu, o būtent su istorijų ir vilties svarba. „Žvaigždžių karai“ yra viena žymiausių istorijų pasaulyje, milijonams žmonių turinti skirtingas reikšmes, o šis filmas į tai ir atsiremia. Jis nemanipuliuoja nostalgija taip, kaip daugelis pastaruoju metu po dešimtmečių sugrįžusių filmų (kaip iš dalies darė „Galia nubunda“), tiesiog parodo, kiek daug visko gali suteikti istorijos žmonėms, kurie turi nedaug. Žiūrint šias scenas negalima net sekundei suabejoti, kad R. Johnsonas supranta „Žvaigždžių karų“ reikšmę franšizės gerbėjams bei sau ir kad jis viską darė su begaline meile.

Temine prasme tai yra kertinės filmo dalys. Populiariąja filosofija užsiimantys „Žvaigždžių karai“ visuomet lindo į platesnes temas ir vienokiu ar kitokiu abstraktumo lygmeniu aptardavo įvairias sritis, tokias kaip karas, politika, religija ar tai, kas paverčia žmones išrinktaisiais. Visos šios temos yra ir šįkart, tik jos turi didesnę reikšmę nei anksčiau. R. Johnsono ir „Lucasfilm“ pasiryžimas be rimtesnių sentimentų išanalizuoti žymius veikėjus juos išardant ir sustatant atgal galiausiai atradus kertines jų dalis, turi didesnę reikšmę nei dialogai, kuriuose veikėjai kalba apie politines sutartis ar smėlį.

Vėlgi, kalbėti konkrečiau apie kiekvieno veikėjo kelionę yra sunku neišduodant svarbių istorijos dalių. Tik bendrai galima pastebėti, kad tiesioginis siužetas su „Galia nubunda“ – ar teorijomis, ar veikėjų trajektorijomis – siejasi nedaug kuo. Filmas sėkmingai ir sąmoningai žaidžia su žiūrovų mąstymu, paneigdamas ar ignoruodamas vieną teoriją po kitos, o visa tai galiausiai kompensuoja atrasdamas stiprybes tuose veikėjuose ir jų sąveikose, apie kurias nebuvo galima pagalvoti. Nors plačiajame kontekste dėl to nesinori skųstis („Paskutiniai džedajai“ suteikia daug maloniai netikėtų momentų), kartu kai kurių ankstesnėje dalyje pradėtų detalių ignoravimas atrodo pernelyg agresyviai ar bent jau neapgalvotai. Filmas yra arčiausiai grynai draminio žanro, kokį tik gali pasiekti „Žvaigždžių karai“, kas reiškia ir kitokius jo tikslus, tik pustrečios valandos ilgumo filme jų gali būti ir daugiau.

Tik nesuklyskite galvodami, kad drama ir filosofija yra vieninteliai svarbūs filmo elementai. Čia yra „Žvaigždžių karai“. Be mūšių, susišaudymų kosmose ir kovų su lightsaberiais neapsieisite. Ir visi šie elementai turi kažką, ko franšizė dar nebuvo mačiusi. Kovos kosmose įspūdingai vyksta dviem frontais tiek laivų viduje, tiek išorėje. Mūšio scenose visko yra daug ir viskas yra nuostabiai gražu, nesiremiant vien beprasmiškai chaotišku susišaudymu, bet ir unikaliais vaizdais bei nuolatiniu supratimu, kiek daug kainuoja bet kokios kovos. O lightsaberių kovos yra kažkas tokio. Viena jų yra neabejotinai gražiausia ir įdomiausia per visą franšizę, jos choreografija neprilygstama ir aktyvumu bei vizualiu grožiu pranokstanti begalę kovinių filmų. Matyti tai dideliame ekrane yra kažkas nesuvokiamo.

Bendrai filmas yra įspūdingas techninis pasiekimas. R. Johnsonas tose vietose, kurias žiūrovai „Žvaigždžių karuose“ matė daug kartų, vis sugeba kažką atrasti ne tiek bandydamas atkreipti dėmesį į save kiek siekdamas pagilinti emocinę kiekvienos scenos svarbą. Sprogimai kosmose ir saulėlydžio scenos yra kiekvienoje dalyje, ir vis tiek čia jos tiek vizualiai, tiek garsu yra kitokios ir unikalios, kaip ir filmas labiau praplečiančios nei išduodančios „Žvaigždžių karų“ taisykles. Panašiai galima kalbėti ir apie Johno Williamso muziką. Žiūrovai prie jos jau yra įpratę ir J. Williamsas, kaip ir „Galia nubunda“ atveju, stipriai žaidžia su anksčiau sukurtos muzikos motyvais, tačiau kartu sugeba subtiliai ir reikalingose vietose (ypač bendraujant veikėjams, kurie anksčiau nebendravo) sukurti kažką šiek tiek naujesnio. Įsimintiniausi nauji motyvai, kaip ir ankstesnio filmo atveju, yra susiję su Kailo Renu ir Pirmuoju ordinu, kur J. Williamso muzika yra energingiausia.

Daugiausiai energijos, tiesa, filmui suteikia ne bet kas, o aktoriai. Vaidybos prasme „Žvaigždžių karai“ dažnai svyruodavo. Senojoje trilogijoje pagrindinius veikėjus vaidino naujokai, todėl didžiausia atsakomybė tekdavo į save dėmesį gebėdavusiam atkreipti Harrisonui Fordui, nors jis į save dėmesį atkreips bet kokiame filme. Šiame filme visi, atrodo, yra lygiaverčiai ta prasme, kad visi veikėjai, o tuo pačiu ir aktoriai yra skirtingi ir kažką įnešantys į istoriją. J. Boyega išnaudoja savo linksmo piktumo ir komedijos sugebėjimus, O. Isaacas fordiškiausiai iš visų žavi savo pasitikėjimu savimi ir nesugebėjimu sustabdyti net ir kvailiausių sprendimų, o D. Ridley dar sėkmingiau nei praėjusiame filme pademonstruoja visą emocionalumo, tvirtumo ir linksmumo (kitaip sakant, visad paperkančio nesugebėjimo slėpti savo jausmų) paletę. Rei kelionė yra intensyvi ir stipriai svyruojanti, ir su visais iššūkiais D. Ridley susitvarko be problemų.

Tik ryškiausieji yra M. Hamillas ir A. Driveris. M. Hamillas pastaraisiais metais pagaliau pripažino savo veikėjo (ir, natūraliai, savo paties) svarbą daugybės žmonių gyvenimui ir apie tai jau noriai kalba. Turbūt iš ten ir atsirado jo intensyvumas, apie kurį buvo sunkiai galima pagalvoti originaliojoje trilogijoje. Šiame filme Luko vaidmuo yra visiškai draminis, kuomet žmogui reikia susitaikyti su savo silpnybėmis ir klaidomis tam, kad galėtų visa tai ištaisyti, ir M. Hamillas pasiryžta viskam, nuo pikto senolio iki išmintingo mokytojo vaidmenų. Taip jis dar neatrodė jokiame filme.

Panašiai galima kalbėti apie A. Driverį, kurio Kailo Renas po šios dalies užsitikrina vietą kaip įdomiausias trilogijos veikėjas, labiau nei bet kada skaldomas iš vidaus ir iš išorės, bei turintis savų (ir greičiausiai klaidingų) įsitikinimų, kaip jis gali visiems laikams pabėgti nuo savo praeities ir šeimos. Tai reikalauja didžiulio įsitraukimo ir tiesa, kad kaip ir praėjusioje dalyje, taip ir čia Kailo Reno tamsumas yra kartais perspaudžiamas (nusiminimo ir pykčio išraiškų galiausiai yra ribotas kiekis), tiesiog A. Driveris viską atlieka su tokiu intensyvumu ir tvirtumu, kad kaip blogiukas jis yra tobulas.

Atskirai norisi paminėti C. Fisher, kuri mirė vos baigusi juostos filmavimą. Kaip kad buvo kalbama jau kurį laiką, pirmoji naujosios trilogijos dalis didžiausią dėmesį iš senbuvių skyrė Hanui Solo, antroji – Lukui, o trečioji turėjo koncentruotis į Lėją. Žiūrint „Paskutinius džedajus“ tai yra logiška. C. Fisher vaidmuo filme yra labiau simbolinis: ji yra ne vienoje scenoje, tačiau dažniausiai kažką daro papildančiame vaidmenyje. „Greitų ir įsiutusių“ ir Paulo Walkerio išlydėjimo manevrų čia niekas nesiima, tiesiog užtenka tų scenų, kuriose yra C. Fisher, kad būtų galima pajusti, kokią svarbą ji turėjo šiai istorijai (viena iš jos scenų, tiesa, yra vienas tų rizikingųjų R. Johnsono sprendimų, į kuriuos žiūrovai reaguos labai, labai skirtingai).

Nepaisant filmo unikalumo tuo, kaip jis rekonstruoja per dešimtmečius nusisenėjusias tradicijas, jis tuo pačiu daug kuo yra tas pats disnėjiškas, kai kurių formulių neatsisakantis kūrinys, visu kuo priklausantis dabartiniam Holivudui. Kažkiek patologiškas filmo noras net ir į rimčiausias scenas įnešti humoro primena, kad gilios dramos šioje franšizėje būti negali ir filmo kūrėjai bei prodiuseriai bando žiūrovus tik palengva privesti prie didesnių pasikeitimų (nors tiek „Žvaigždžių karai“ nejuokavo niekada). Nauji veikėjai, įkūnijami Laura Dern, Benicio Del Toro ar Kelly Marie Tran, taip pat yra labiau skirti atlikti konkrečias funkcijas nei atverti naujų istorijų potencialą, nors savo užduotis jie atlieka puikiai ir įsiminti spėja. Dar ilgai prieš filmo pradžią pasirodę porgai – pingvino ir žuvėdrų hibridai – yra aiškus ir gana tingus žaislų pardavimo manevras, bet čia jau pusiau suprantama verslo dalis.

Galų gale svarbiausia, ką padaro „Paskutiniai džedajai“, yra naujosios trilogijos tikslo įvardijimas. „Galia nubunda“ yra svarbus ir kokybiškas kūrinys, kuris labiau veikia ne kaip originali istorija, o kaip senosios ir naujosios trilogijų junginys. Po to, kas padaroma šiame filme, klausimų apie „Žvaigždžių karų“ trajektoriją yra mažiau. Jis atveria begalę naujų kelių, suteikia naują reikšmę senoms istorijoms ir tradicijoms, ir ne tiek sugriauna kiek pakeičia bet kokius žiūrovų lūkesčius. Kitą dalį kursiančio J.J. Abramso užduotis bus kažkokiu būdu paimti radikalias „Paskutinių džedajų“ idėjas apie Galią, praeitį ir istorijas, ir jas užtvirtinti aiškią temą ir vis dar svyruojantį siužetą turinčios trilogijos pabaigoje. Tai yra sunki užduotis ir tikrąją „Paskutinių džedajų“ įtaką bus galima įvertinti tik po poros metų. Kol kas yra akivaizdu, kad R. Johnsonas sukūrė kažką radikalaus ir dažnai rizikingo, su meile ir grožiu griaudamas viską, kas buvo statoma nuo 1977 metų. Ateitis parodys, ar ta rizika pasitvirtino.

9
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
8.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
10
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Žygius / 2017 gruodžio 17

    Jūs specialiai rašot pagyras ir nesąmones, kad žmonės tik į kiną eitų ir pinigus suneštų? Filmas didžiausias įmanomas mėšlas, ne kiekvienas režisierius net ir norėdamas tokį šūdo gabalą sukurtų. Užsienio spauda ūžia, dauguma kritimų duoda 1-2 žvaigždes, o jūs duodat 9?!?! Kiek platintojai sumokėjo? Graudu skaityti tokį parsidavėlišką mėšlą, atrodo žiauriau už patį filmą…. Prieš šį daiktą. nežinau kaip pavadinti kitaip, net Battlestar Galactica ar Babilonas atrodo kaip Oskarų verti šedevrai.

    • Donatas Valentėlis / 2017 gruodžio 18

      Žygi, dėkojame už komentarą, tačiau kartu raginame ir plačiau pasigooglinti apie užsienio kritikų reakcijas. Tie patys Rotten Tomatoes filmui skiria bemaž 93% įvertinimą. Paprasti žiūrovai IMDb filmui skiria 7.9 balų įvertinimą, o kritikai – 86%.
      Man asmeniškai filmas taip pat įspūdžio nepaliko, bet na, yra normalu, kad žmonių nuomonės skirsis ir dėl to tikrai nereikia pykti 🙂

  2. Jurgis / 2017 gruodžio 17

    Teko stebėti patį pirmą SCAPE seansą Kaune ir galiu pasakyti tik tiek, kad šis filmas yra toks, jog abejingų jam neliks. Jį galima arba labai mėgti arba nekęsti. Mano manymu, tai fantastiškas naujas požiūris į Star Wars ir tikrieji sagos gerbėjai tai įvertins. Deja, didžioji dalis dabar eina į kiną norėdami tik pramogos ir nesistengdami mąstyti. Režisierius ėjo labai labai rizikingu keliu, padarydamas klaidų, tačiau teigiami aspektai buvo tokie stiprūs, jog minusus galima atleisti. Labai labai gilus filmas, ypač pirmoji jo pusė. Neabejoju, jog ši dalis bus įvertinta ateityje, kaip, kad buvo su Blade Runner.

  3. Vytautas / 2017 gruodžio 18

    Pritariu Žygiui. Ši recenzija neadekvati ( mano kukli nuomonė ). Rodos, kad rašė penkiolikmetis pasiilgęs efektų. Ir įtariu, kad recenzijas pas jus rašo labai daug skirtingų žmonių. Ši tarsi iš kokios kitos visatos. Skaitau visas jūsų recenzijas. Viena iš paskutinių apie STEBUKLĄ. Brandi ir motyvuota. Nuėjau į filmą- nepasigailėjau. Bet čia,,,Vaikų darželis ir tiek

  4. Dominykas / 2017 gruodžio 18

    Filmo heiteriai, gal galėtumėte pasidalinti tuo, kas jums taip nepatiko?
    Didžiausia problema yra tai, jog žmonės, eidami į šį filmą, tikisi arba atgaivinti vaikystės nostalgiją arba išvysti superinį veiksmo filmą su aiškiai suprantamu siužetu.
    Dėl pirmosios problemos: manau laikas atsipeikyti ir nebesitikėti, jog holivudas padarys stebuklą ir prikels jūsų vaikiškas emocijas, kurias patyrėte žiūrėdami pirmąsias Žvaigždžių karų serijos dalis. To žavesio nebesugražinsi. Kad ir kaip bebūtų, šios naujos dalys yra orentuotos į naująją fantastinių filmų auditoriją, kuri po 30 galbūt sulauks sekančių serijos dalių, tad kam žvalgytis į praeitį. The Force Awaikens, paradokslu, bet buvo drėbiama purvais už per didelį panašumą į The New Hope, tad šio filmo režisierius nusprendė filmą statyti orginaliu, Star Wars serijoje dar nematytu būdu. Aš nemanau, jog tai yra blogai.
    Antra problema, per didelis prisirišimas prie banalių herojaus steriotipų, matytų ankstesnėse serijos dalyse. Gal kai kam ir atrodo nepriimtini kai kurie siužeto vingiai ( SPOILERS: Luko bandymas nužudyti Beną ir pan.), tačiau jie sukuria netikėtumą, seniams herojams suteikia naujų spalvų.
    Jei šį filmą žiūrėjote taip, kaip buvusias serijos dalis, rekomenduoju peržiūrėti jį antra kartą, priimant jį kaip naują etapą Žvaigždžių karų serijai.

  5. Vytautas / 2017 gruodžio 19

    Skiriu Dominykui. Šis filmas apie nieką. Kai išeini iš salės ir nesupranti apie ką viskas. Tik nesakykit, kad apie GĖRIO ir BLOGIO kovą. Visi filmai apie tai. Efektai vardan efektų. Taip neveikia. Efektai turi stiprinti emocijas, kaip kad Avatare. Kitaip jie nusibosta po 15 min. Veikėjai tušti. Nėra noro pergyventi kartu su jais. O linija su kazino tik ištempė filmą.

  6. Vytautas / 2017 gruodžio 19

    Kažkas lygina su blade runner gilumu. Blade runner vandenynas, o čia bala po lietaus. Dėl to pirmasis ir žlugo finansiskai. O šįtą šlamštą aišku suvalgys kartu su popkornu.

  7. Tomas / 2017 gruodžio 19

    Na tikiuos nebus dar viena komedija kaip pastaroji dalis…

  8. Srn / 2017 gruodžio 19

    Nusiraminkit visi. Filmas buvo iškarpytas. Orginalus režisieriaus sumanymas trunka 3val. Tad kartu su bluray bus išleista pilna dalis. Manau, kaip dabar skelbia internetas bus daug įdomių dalykų, kurie buvo iškirpti dėl laiko ir pinigų. Visgi filmui tai prides 30min.

  9. Tomas / 2017 gruodžio 20

    Kas idomiausia kad kritiku review yra geri arba labai geri, bet ziurovu apzvalgos daugumos neigiami arba labai neigiami. Ir kas dar keisciau kad kai kurie stumia jau ant imdb kodel toks aukstas ratio 😀

  10. Adas / 2017 gruodžio 21

    Uztenka paziureti, ka kalba apie filma pats Mark Hamill https://www.youtube.com/watch?v=iuHWxijvado

  11. Vaidas / 2017 gruodžio 23

    Pervertintas filmas. Na ok, tie veikeju isgyvenimai, personazu atskleidimas, vidiniu konfliktu prebdimas ir bla bla bla. Gal ten kazkas yra. Bet filmas kazkoks pasiklydes. Princese Leja ( su visa pagarba aktorei) atrodo labai silpnai. Ji yra tik tam, kad butu. Reikejo ne Hana Solo nuzudyt. O cia vel Leja paliko, o Lukas issisklaide. T.y. stipresnius aktorius(veikejus) isima, silpnesnius palieka. Spec efektai tai pat pasiklyde laike. Master Yoda lele atrodo absurdiskai. Taip pat ir kai kurie kiti ateiviu personazai, kur matosi labai primityvios kaukes. Tai aisku duokle pirmosioms dalims, bet ar to reikejo? Gi normaliai kompiuterinis master Yoda atrode priesistores dalyse. Kam ta oldskuline lele reikejo kist?
    Pats siuzetas silpnas. Is esmes nieko nevyksta. Na iskyrus veikeju samoneje. Ten gi totalus brain warsai begaliniai pagal recenzija, bet siaip totaliai nieko. Kazkas nuo kazko del kazko bega. Kazkas uzsispyria ir neaisku del ko nepasako atsarginio plano. Kazkas bando gelbeti kitus. Bet butent del to didzioji dalis pasipriesinimo kareiviu ir zusta. Gerai, kad ta ozka susiproteja atbulini begi ijungt. O falconas su Ciubaka gali bet kada atskrist, iskrist, jo nieks net neseka.
    Tai tarkim veikeju emocine siuzeto linija gal ir stipri, bet realus filmo veiksmas labai padrikas ir visiskai apleistas. Spec efektai, veikejai pasiklyde laike.
    Tikiuos kad kitose dalyse tu brainwarsu bus maziau, o logikos filme daugiau.

  12. Artūras / 2017 gruodžio 28

    Labai įdomus vienas dalykas ir nerandu internete atsakymo. Kodėl lietuviai išvertė pavadinimą kaip „paskutiniai džedajai“, daugiskaita, kai kūrėjai aiškiai davė suprasti, kad pavadinime vienaskaita ir „The Last Jedi“ reiškia „Paskutinis Džedajus“, o režisierius dar pats prisipažino, kad galvoje turėjo Luką Skaivokerį. Gal kas žinot, kaip toks sprendimas buvo padarytas?

  13. Žygius / 2017 gruodžio 28

    Per porą savaičių viskas susigulėjo, bet pykčio šitam „daiktui“ ir tuo labiau jį kūrusiems tikrai nesumažėjo…
    Visi iki šiol buvę SW filmai papirkdavo savo istorija, čia gi visą filmą vienas laivas vėžlio greičiu bėga nuo kito laivo, o tie laukia 18 val., kol pirmąjąm baigsis kuras apsauginiam laukui, kad jį numuštų… Scenarijus „nerealus“, niekam neprimena pigaus 16 val. darbo dienomis rodomo sci-fi serialo?…. Galingiausi First Order blasteriai negali pramušti apsauginio laivo šydo, bet mažieji TIE fighteriai ir jų patrankėlės tą skydą kuo puikiausiai pramuša, pakanka vieno šūvio, ir visas laivo kapitono denis išsitaško… Tai kur skydas tada????… Lėja išsviedžiama į kosmosą, bet sugrįžta atgal pro kitoje milžiniško laivo vietoje esantį šliuzą, WTF, čia taip naudojama Jėga???? Arba dar geriau, sumautas režisierius Jėgą mato kaip tarpgalaktinį Skype skambučiams tarp Kyloreno ir REY… WTF WTF WTF????????????…..
    OK, visi turi skydus, visi ginasi, viskas daug maž logiška…, BET…. Jau pačioje pradžioje aiškiai parodoma, kaip First Orderio galingiausią flotilės laivą subombarduoja paprasčiausi bombonešiai, numesdami ant jo bombas… ALIO Disney kur sklydai???…., o ar girdėjot apie nesvarumą kosmose???? Jei paleidi bombas jos nekris žemyn, jos tiesiog kybos erdvėje… Pilotė atvirame kosmose bet jokių šalmų ir deguonies aparatų laksto apie tas bombas ir nieko… KOSMOSE… Disney, C’mon….
    First orderis, siekia visais būdais sunaikinti sukilėlius, gali juos susekti net hiper erdvėje, naikina netgi gelbėjimosi kapsules, kad tik nieks nepabėgtų, Bet Finn’as su kažkokia technikų skarbonke gali laisvai išskristi ir parskristi, Rey su Čiubaka taip pat?!… Kaip tokį mėšlą galima žiūrėti rimtai ir dar puikiai vertinti????!!!
    Išdidžiai skelbiama, kad veiksmas vyksta iškart po 7 dalies, ir žinome , kad iki sukilėlių laivui baigsis kuras yra 18 valandų, tai taip išeina, kad REY praeina visą Džedajaus mokymą pas Luką, per 18 valandų???? Ir Lukas didžiąją laiko dalį net nesiteikė su ja bendrauti??? WTF? Tai kiek to Džedajų mokymo? 15 min? O tada Lukas su guminiu Yoda sunaikina paskutinius Jėgos ir Džedajų likučius… Tai čia taip padedama sukilėliams, ar First Ordeliui, ar režisierius tiesiog taip pareiškia BYE BYE Star wars, kuruos mes žinojome 40 metų ir kuria savo iškreiptą feministinę muilo operos viziją?
    Naujieji herojai kuria ir vykdo kvailus planus, bet realiai jie jokios įtakos filmo eigai neturi, na nebent apart milžiniškų nuostolių tiems patiems sukilėliams, o gal taip tiesiog užpildomas laikas kino salėje?
    Galim brauki visą Finno ir Poe pasirodymą, kaip nieko vertą laiko tempimą ir tik žalos darymą…. Kaip galima Poe vertinti, kaip tinkamą Pasipriešinimo vadą po Lėjos, Carrie Fisher nebėra, kaip visi jo šiame filme priimti sprendimai buvo klaidingi ir pražūtingi Sukilėliams?….
    Kaip išvis buvo galima paleisti tokią vieno žmogaus sukurtą nesąmonę į viešumą? Lukas yra sužlugdomas gerbėjų akyse, senieji ir tikrieji herojai yra naikinami vienas po kito, kad atlaisvintų vietą naujiems, iš kurių nėra visiškai nieko gero, bet užtai yra taip dabar mėgstamas ir net brukamas feminizmas ir visas kitas tolerastijos mėšlas, nori nenori turi būti juodaodis, kinas, gėjus, lygios moterų teisės ir panašiai, bet ar to reikia SW? Nenustebsiu, jog Disney Haną Solo paukojo, nes jis buvo pernelyg vyriškas ar net galintis seksualiai priekabiauti, tuo įžeisdamas feminisčių jausmus????
    Po viso to tenka konstatuoti, jog Jėga ir džedajai sunaikinti, Hanas Solo sunaikintas, Imperija , Sukilėliai, viskas sunaikinta, tai kas toliau??? Kodėl reikėjo sunaikinti Imperiją ir Rebelsus, kad rasti vietos First order’iui ir Resistance’ui, kas nuo to pagerėjo??? Kodėl reikėjo viską sugriauti, kodėl negalima buvo sukurti tinkamo ir pagarbaus tęsinio tokiai nuostabiai serijai?

  14. Cyrrus / 2017 gruodžio 30

    Labiau sumalto sudo nei si recenzija nesu skaites… nepetskaiciau net, nes nuo tokios kratinio net galva eme svaigti…