Trys poros, trys meilės istorijos tarp jų, naujai užgimstančios aistros tarp porų ir pora šiltų mėnesienos nušviestų vasaros naktų – receptas filmui, kurio pagrindinė tema yra neišsipildžiusi ar vis dar visomis išgalėmis ieškoma meilė bei aistra, kuri neklauso ir nenusileidžia niekam. Tai – labai trumpa, bet daugiau mažiau gerai sudėliota dar vieno Woody Alleno filmo „Vidurvasario nakties sekso komedija“ sipnozė, kuri, kad ir kaip bebūtų gaila, nusako ir visą filmo esmę bei… siužetą!
Apie ką mes čia
Toks jau tas W. Allenas yra – jo kūryboje galima lengvai įžvelgti, kada autorius yra įkvėptas ir iš tiesų galintis daug pasakyti, parodyti savo meistriškumą bei kūrybiškumą ir inteligentiškumą, o kada scenarijaus rašymas jam tampa sunkia prievole, kai tiesiog reikia „atidirbti“, kad ir šiemet išeitų koks filmas. Deja, panašu, kad būtent „Vidurvasario nakties sekso komedija“ papuola po tuo skėčiu, kai autorius tiesiog privalėjo išleisti kažkokį filmą, nebūtinai gerą, bet tiesiog filmą – scenarijus čia vangus, W. Alleno taip gerai pažįstamų ir mylimų intelektualių dialogų suskaičiuoti galima tik porą, o pati filmo idėja bei apogėjus gali būti vertinami mažiau nei vidutiniškai gerai. Nuorodų į Williamo Shakespearo „Vidurvasario nakties sapną“ (paralelės tarp pavadinimų) taip pat nėra jokių – o galbūt galėjo. Pasidomėjus paaiškėja, kad mano nuojauta nenuvilia – iš tiesų šio filmo scenarijų W. Allenas parašė per dvi savaitės. Ir dievaž, tai jaučiasi.
Iš tiesų, nuvilia tai, kad tema apie meilę ir seksą bei santykius tarp dviejų (arba daugiau) žmonių yra tokia visiems labai aktuali ir reikalinga, tačiau gerai neišanalizuota ir nepavaizduota – bent jau šiame filme. Tačiau būtent tokios gilesnės analizės ir tikiesi, kai suprasti, kad juostos pagrindinė idėja ir yra apie tai kalbėti. Dabar, bežiūrint, neapleidžia paviršutiniškumo jausmas, keistos ir nepagrįstos romantinės meilės atsiradimas iš niekur (dėl to, kad moteris graži, arba dėl to, kad tiesiog moteriai parodomas prielankumas), kuris sumenkina pačią meilės idėją ir nuvilia ne tik filmu, bet ir romantika apskritai.
Sumaištys širdyse, sumaištys ir prote
Iš kitos pusės, nežinia kiek čia mano pačios vidinės baimės, tačiau filmas kėlė nerimą ir dėl to, nes rodo meilės ir santykių nepastovumą bei instinktų valdomų hormonų audrų padarinius kartu su per daug sureikšminamu seksu. Štai lyg ir laimingai vedę W. Alleno ir jo žmonos (akt. Mary Steenburgen) santykiai išgyvena krizę, nes žmona niekaip nenori ar negali pasimylėti su savo vyru. Laimei (?) po vieno iš sutuoktinių neištikimybės (ir taip, atsiprašau, bet išdaviau vieną filmo siužeto detalę – tačiau patikėkite, nuo to filmas nei pagerės, nei suprastės) aistra vėl staiga atsirado ir jie vėl laimingai kartu gyvena santuokinį gyvenimą.
Kita pora – palaido gyvenimo būdo daktaras, (akt. Tony Roberts) keičiantis moteris kartu su pacienčių vizitacijomis, atvyksta į sodybą, kurioje vyksta veiksmas, su dar viena nauja moterimi sesele Dulcy (akt. Julie Hagerty), bet staiga įsimyli kitą dieną ištekėti turinčią Arielę (akt. Mia Farrow) ir visomis išgalėmis stengiasi ją apsaugoti nuo klaidos susisaistant santuokos saitais su žymiai vyresniu profesoriumi Leopoldu (akt. José Ferrer). Pastarasis, filmui įsibėgėjus, paskutinę viengungio naktį nori praleisti su Dulcy, kuri sutinka su šia idėja. Tuo tarpu Ariele daug laiko leidžia su W. Alleno vaidinamu Andrew, nors ją įkyriai bando merginti daktaras Maxwellas, tačiau jos širdis linksta būtent neurotiškojo išradėjo pusėn (t. y. Andrew).
Suprantate apie ką aš čia? Ne? Aš ir pati nelabai supratau, nes filme vaizduojamas santykių raizgalynas priverčia labiau nusivilti romantika ir meile bei pačia juosta nei pradėti labiau reflektuoti ar analizuoti, kas per velnias ta meilė yra ir kodėl mes taip pasiduodame aistrai ir instinktams, kartais visiškai pamiršdami savo aplinkinius ir artimuosius. Nesakau, kad visi filmai turi aukštinti šį jausmą ir skatinti seilėtekį, juoba, kad aš visada esu už kuo realistiškesni santykių bei žmogaus psichologijos vaizdavimą, tačiau šiame filme viskas atrodė labai paviršutiniška ir dirbtinai skandalinga – o tai yra visai nereikalinga. Tuo pačiu, susimąstai, kad tie metai, kuriais buvo kuriama juosta pačiam W. Allenui nebuvo vieni iš geriausių.
Aktorių vaidyba ir personažai
Juostoje iš esmės istorija sukasi apie anksčiau paminėtą šešetą herojų: sutuoktinių porą, būsimų sutuoktinių porą ir vieną porelę, kuri negalvoja apie rimtus įsipareigojimus, bet labiau yra linkusi link seksualinio hedonizmo pusės. Personažų pagrindinės charakteristikos pakankamai aiškios ir viena nuo kitos pastebimai atsiskiriančios – kiekvienas iš šešeto turi savo ryškiausia asmenybės dėmenį, kuris ir veikia, kaip akstinas šioje juostoje. Dėl to vaidyba aktoriams yra nereikalaujanti daug iššūkių, nes patys veikėjai yra stipriai ir griežtai beveik tik vienplaniai. Tas šiek tiek nuvilia, nes gerame kine to neturėtų būti, o W. Allenas yra puikiai parodęs, kad gali padaryti gilesnius veikėjus savo vėlesnėse juostose. Tad trumpai – aktorių vaidyba yra patenkinama, daug jų jėgų nereikalaujanti, tačiau tik dėl to, kad patys personažai nebuvo iki galo išplėtoti ir daugiasluoksniai.
Pavaidinkime, kad suprantame techniką
Vėl gi – daugžodžiauti neverta, nes tai tipinis W. Alleno filmas su labai panašia į ankstesnes ar vėlesnes jo juostas (su keliomis išskirtinėmis išimtimis). Kas galbūt šiek tiek džiugina filme, tai vietomis pastebimas jau firminiu tapęs W. Alleno būdas filmuoti scenas: veikėjai matomi tik per mažą veidrodį, dviejų veikėjų dialogas vyksta iš pradžių nematant antrojo veikėjo, nes jis stovi kitame kambaryje ar už sienos ir panašiai. Buvo ir žiūpsnelis specialiųjų efektų, kuriuos pamatysite filmo pabaigoje, bet tai nebuvo labai reikalinga, nei įspūdinga. Greičiau tai prajuokina, nei sukuria pasitenkinimą aukštu juostos lygiu.
Summa summarum
W. Alleno komedija apie tai, kaip vieną vidurvasario naktį grupelė žmonių aiškinasi santykius visai nepanaši į komediją ta plačiąja prasme. Gerai pagalvojus, galime bandyti teisinti autorių tuo, kad jis kūrė absurdo komediją, su sunkiai sveiku protu mums suprantamais veikėjų poelgiais ir motyvacija, tačiau tai gali būti minima nebent ginamojo kalboje jeigu vyktų šios juostos teismas. Prokuroras, savo atžvilgiu, galėtų teigti, kad filmas neturi jokios išliekamosios vertės, yra lengvai pamirštamas ir blankus palyginus su kitais šio autoriaus filmais. Tad „Vidurvasario nakties sekso komedija“ greičiausiai yra vidutiniškas filmas blankiam kino vakarui po sunkios darbo dienos, kurį pasižiūrėjus jūs gal ir pakrizensite keletąsyk, tačiau po poros dienų net negalėsite prisiminti, kad jį žiūrėjote. Ir, beje, spoiler alert, bet sekso šiame filme yra labai labai mažai – tiesiog daug triukšmo dėl nieko.
